žiemomis labai mėgstu aliejinių kreidelių kvapą, mėgstu išsitept akvarele, mėgstu ledukų, atsimušančių į stiklinę, garsą, mėgstu pasislėpti bent kelias dienas, mėgstu poeziją, mėgstu pasiilgti, svajoti, žinoti... ai, dar mėgstu gražias dainas, geras grupes, naujus albumus atrasti... ir šitas vėjas nupūtė Kalėdas ir jeigu ne vis dar spindinti eglutė ar kalnai saldumynų, rodytųsi, kad jų visai nė nebuvo. o sveikinti, dovanoti ir apsikabinti visada buvo ir bus malonu!


patirčių, susitikimų, pasimatymų 'prieš', 'per', 'po' tiek daug, kad nors kibirais semk!

myliu visus, o gulinčių nespardau, nors kartais verta bent jau pasijuokti su jais ar iš jų.

tyliai laukiant fejerverkų, kelionių, miestų ir šypsenų...-

akvarelės vonios,

plunksnos mirkomos į tušą.

pirštai glamonėja teptukus-
tarsi tavo kūnu-
slysta potėpiai liekni.

jaunojo kūrėjo
tylios pauzės
gimdo
dūmų kamuolius ore.

plyšta...
popieriaus...
...skeveldros.

prisipažinimai pačiai sau

šešis šimtus dienų,
nepastatytų pilių pamatuose guliu.
oro balionai, dangų suplėšę,
kyla aukštyn,
Beatričė juos kviečia...

rūko nudraskytas rytas,
sieloj audžia nuodėmių gijas.
nemigos išprievartautos akys
miesto dulkėse ieško tik tavęs.

ties skaistykla užstrigus kankinuos:
tavo dienos šviesesnės nei mano-
mano naktys tamsesnės nei tavo.

išaušta dar vienas baltas rytas,
iš lūpų sklinda malda-

šeši šimtai pirma diena...

nesuvokiamos kelionės. skipinami darbai, pažadai. mintys. vėjai pučiantys kiaurai. žygdarbiai ir paslydimai. ilgesys, raižantis visą kūną. ir netikėti alaus bokalai ir ilgi pokalbiai (ačiū D.!).
o šiaip reikia kelti tostus už sniegą. už šaltį. už pūgą. už žmones. už naivų tikėjimą, kad viskas, kas čia vyksta tai - žygis link laimės.
ir dar daina. nes yra žmonių, kuriems uždėčiau ausines ir liepčiau paklausyti.

pirmasis apie 22 žiemą

smilkalų ir žvakių aukurai,
šalia -
arbatos gėrimo ceremonijos.
viskas mėlynuoja sniege.
mažos švieselės,
taikiai mirga vakarėjančiuose
languose;
primena tavo vienatvės rūkus,
tavo vienatvės giesmes.
traukinio bėgiais,
troleibusų karoliais,
varveklių spindėjime
tu ateini...
lieji advento vainikų
vašką,
mano kojos limpa,
klimpsta,
mėlsta.
buvo verta -
sniegas atnešė išganymą,
praėjusio sezono agoniją,
tikėjimą.

traukinio bėgiais,
troleibusų karoliais,
varveklių spindėjime,
be advento žvakių,
be vaško,
tu išeini.
plevėsuoja raudoni kaspinai...

netikėtai įsijungiančių dainų inspiruotas įrašas

Kalėdinių žiburėlių, rytinės-popietinės kavos, susitikimų, lempučių kabinimo, praktikos, susitaikymo metas. Ir visko būtent tiek, kad kašikais nešk. kai po savaitės praleistos ramybėj-ramybėj čia sugrįžau, tai į galvą stipriai trenkė Kalėdinė nuotaika. Tokia dar neužpildyta, su daug laisvės mano mintims ir improvizacijoms. O ir ta praktika tokia pati - su daug laisvės. ir mintimis, 'o gal visai ir įdomu'. O visa kita - tai tokia vakarėlių-pasimatymų-pokalbių virtinė, kuri panašu taip ir tęsis iki pat fejerverkais nuspalvintos nakties (o gal ir ilgiau, jeigu sesija rankų nesuriš). kažkaip labai daug norėjosi papasakoti, kai pradėjau rašyti šitą įrašą, o dabar taip aptingau, kad jokios temos liesti nesinori. dar tokia-kažkokia daina čia netikėtai įsijungė -

- kažkaip moteriškais šeštadieniais šokti ant lovų, netikėtai į miestus išeiti, tinkanti.

nors norėjau papasakoti istoriją apie šią - 

kai (beveik?) girti, su senu draugu šokat, abejotinų žvilgsnių sekami, ir jis kalba... sąmonės srautas sukasi ir lenda į mano ausis. kai jis sako, kad "visi tiki laime, o kodėl? mes labai silpni, kad ir kiek sykių gynėm savo tvirtybę..." paskui grįžti į namus, darsyk įsijungi šitą dainą ir abejoji visais kada nors ištartais žodžiais. ne kitų. o savo. kad ir kiek bėgame nuo savo abejonių jos visuomet bus įsikibusius bent į vieną iš venų, kol galiausiai pradurs ir atskies kraują, maišysis su juo, keisis vietomis... 

et, bet čia kelių savaičių senumo istorija, todėl dabar galvoj ne tai.

dabar - žiburėliai (įvairiausi-visokiausi: ir Kalėdiniai, ir tie spindintys ant eglučių, ir langus puošiantys, ir širdį)

Romas Daugirdas rašė: "Užkims erotiški pavasariai", o kol dar neužkimo ir kol dar ne pavasariai, tai gyvenkim erotiškoj žiemoj, su nežinia kodėl, keistų asociacijų apipintomis dainomis - 

---

ieškojimai, klausimai ir sindromai

mečiau rašymą. bet tikrai. ne, ne šitas seiles, sapaliones, svaigimus, abejojimus, nesveikus ir nihilistinius svarstymus. seniai posmo nesudėjau, seniai buvo tokia naktis, kai po dviejų valandų vartymosi ant nepatogios, vienišos pagalvės, įsijungdavau stalinę lemputę ir rašydavau, rašydavau... irzliai braukydavau, dėliodavau raides mažoje užrašinėje. ir nežinau ko labiau pasiilgau ar to mechanizuoto, į sapnus nunešančio rašymo, ar tų galimybių, savęs ir kitų ieškojimų keistuose koduose, savęs, tokios nepažintos, neatrastos ir kiekvieną kartą naujos pačiai sau. ak, ak, ak, egoizmo šūksniai... bet tikrai, tikrai ilgiuosi. tikrai, tikrai pykstu, kad mečiau tokį žalingą / malonų naktinėjimą (nes šita siela tikrai dažnai nemiegodavo naktimis). ir mėginau, bet nesugebu sugrįžti, negaliu pradėti, negaliu baigti, per dažnai sustoju. jau rugsėjį svarsčiau apie tai. tada kaltinau žmones, o ne save. svarsčiau ar nėra taip, kad senos siekiamybės, kurios pagaliau it audra įsiveržė į mano gyvenimą ir atėmė visą tai. išties, kaltinau konkrečius asmenis, kad jie tokie nuostabūs savo egzistavimu ir turi vieną didelį minusą - nesukelia man jokių filosofinių, poetinių klajojimų. tiesa, vėliau pradėjo kelti, bet per daug elementarūs tie klausimai man pasirodė, net neverti atsakymų, net neverti diskusijos ir savieškos, todėl absoliučiai nepradėjau ir garsiai trinktelėjau durimis. tada svarsčiau, kad po dienos, dviejų, trijų, savaitės užplūs liūdesiai, abejonės, kad mano poelgis buvo nepamatuotas ir prasidės nihilizmo kupinas lapkritis. bet ne! ir nežinau kas dėl to kaltas - ar pečius prispaudęs universitetas, ar tai, kad gyvenime daug visko vyksta ir be to, ar nebuvo verta, bet paprasčiausias ir elementariausias atsakymas būtų toks - aš pripratau. pripratau neįgyvendinti to, kas elementariai pagaunama, kas jau tupi ant mano delno ir belieka tik užlenkti pirštus, stipriai suspausti ir nužingsniuoti paupiu. aš pripratau, kad nemoku visko iki galo idealiai susidėlioti. gal aš tiesiog nemoku patogiai gyventi? dažnai kritikuoju ir sakau ne vienam žmogui, kaip jis nemoka gyventi, kaip nesusidėlioja prioritetų, kaip skaudina save dėl tokių juokingų dalykų. bet aš niekuo nesiskiriu nuo jų. ir čia dar kiti dalykai išplaukia. visi tie foxy lady sindromai vieną dieną pasmaugs mane ir viskas baigsis liūdnai. tiesa, dažnai taip ir nutinka, bet vis dar nedrįstu sau to pripažinti. taip, taip, taip, foxy lady. sindromas kandus ir malonus, liguistas, bet toks neišgyvendinamas iš mano pasąmonės. vis naiviai tikėjausi, kad tai baigsis kartu su mano pavėluota paauglyste, bet niekaip. taip, čia toks naivus ir vaikiškas sindromas, kai labai stipriai nori būtent to, ko visiškai nereikia. taigi, o grįžtant prie rašymo, tai nežinau ko man reikia, bet tikiu, kad šie metai (o gal ateinantys labiau) ir yra/ bus tam atsakymui paaukoti. ak, galimybių virtinė artėjanti. ak, kur padėti savo jauną, energingą kūną ir proto ribotumą įrėminantį diplomą? vis dažniau ir dažniau kartoju, kad metas kažkur dingti, išvažiuoti pasislėpti. ir baisu, kad tai netaptų realybe, nes visuomet didelio noro skatinami žmonės nepamato prie kojų tupinčios tylios ir didelės galimybės. bet mes kaip nors. kartais nebūtina klajoti už jūrų-marių (ironija, ironija), kartais pakanka vienos valandos miške, kad atrastum atsakymus puse metų kamavusiems klausimams.

vakar prisiminiau vieną savo jaunystės atradimų - Joną Lietų - "Mama, nukirpk man plaukus, aš neberašau", rašė jis taip. nusikerpu ir aš, tik vis dar nerašau...

ačiū I už gražią dainą. tik taip netinka redagavimui. taip liūdna, kad tokios dainos skamba, tokių darbų eigoje. // pabaigai pasakysiu, kad seniai naktiniu Vilniumi basčiausi iš širdies. iš visos, visos širdies, o ne alkoholio vedina. noriu iš šitos jaunystės išpešti viską, kas tik įmanoma, kaip Gavelio herojus iš ligonės pešė skausmu pasruvusias istorijas, taip aš iš šito gyvenimo noriu traukti visus syvus, visą orą, visas galimybes.

-nepersidirbkime.

---

labai gera, labai ramu, labai lengva, kai nuo pečių numeti reikalus, nedavusius ramybės dvi savaites. ir kalbėti norisi, ir tinginiauti, ir ramiai, ramiai apie kokius nors savo gyvenimo reikalus pagalvoti. ir tikrai ne dėl to, kad nebūčiau suradus laiko, tiesiog nebuvo prasmės (o gal tik nemačiau jos). ir kaip gerai buvo šiandien, kai po visko išlindau į vieną rečiausiai lankomų kiemelių ir sėdėdama ant suoliuko klausiausi kaip iš Pilies gatvės sklido užtikrinti, ryžtingi gitaros akordai ir stiprus vaikino balsas traukiantis Kino dainas. tada vėl sugrįžo meilė universitetui, šitiems seniems labirintams ir kiekvieną vakarą, 18.30 kylančiam varnų pulkui. kažkaip neįsivaizduoju ką veiksiu vėliau, kitais metais. ir taip visiems žengnojuosi nuo likimo čia, bet visgi kaip aš pasiilgsiu visko - ramybės, bohemos, klaidžiojimų ir tų rytų-vakarų čia.
tai tokia šįvakar mano universitetinė (ir kažkodėl 2 kurso sesiją primenanti) daina:

o visa kita gyvenime vyksta kaip pagal seniai parašytą planą. savaitė praleista konspektuojant, linksniuojant, pykstant, keikiantis, bijant. o vėliau kažkaip viskas persimainė...
buvom spektaklyje "Išvarymas". O. Koršunovas dar sykį sugebėjo nustebinti ir palikti daug, kai sugrįžus po visko, kas truko 6 valandas, nesuvoki ar galvoje tuščia, ar pilna. bet visko tiek, kad pradedi svarstyti apie savo ambicijas, apie savo vandališką esybę ir norą kalbėtis, aiškintis, išdrįsti. pasilikti.

šeštadienis sveikinant U, linguojant pagal Garbanotus akordus ir šokant pagal bitlus ir galiausiai susiduriant netikėčiausiems pokalbiams. o kaip gi kitaip gali viskas būti, kai visi vakarų keliai nuveda ten pat - nes vakarėlis, nebus vakarėlis, jeigu paskutinis alaus bokalas bus išgertas ne plėjuj.

ir skaičiuojant paskutines dienas šio semestro paskaitose, užvaldo nenuvaldomas noras greičiau atlikti praktiką, o paskui šypsotis ir murkdytis sniege, puošti eglutes, pirkti dovanas...
ir visko gero labai daug, kad net nesurandu kada galvoti apie tai, kad kažkas mano gyvenime ne taip (greičiausiai todėl, kad viskas ir vyksta taip, kaip reikėtų).

p.s. o kas gali būti blogai, kai jauti, kad tiek gerų žmonių yra šalia, tikrai savo keliu žingsniuoju. ir daaar, tarsi to nebūtų gana, sausį  mindysim Elizėjaus laukus!

-2 proto dantys

taip. man šita daina paskutiniu metu ir tinka, ir patinka. nes viskas, kas vyksta čia ir dabar yra tarsi maži laipteliai lipant į viršūnes. teisingas minčių nukreipimas teisinga linkme. išgyventas dar vienas, vos ne medalio reikalaujantis, dantų traukimas-pjovimas, susidraugavimas su B, buvimas su pasiilgtais, noras skaityti, noras kurti, rašyti, ryškiomis spalvomis piešti, balkonuose juoktis, o ne riebius keiksmus vidurnaktį laidyti ir žiūrėti kaip M. nevalingai juokiasi, nes aš kalbu kaip mužikas. viskas, viskas, kas vyksta, rodos, ne savaime, ne likimo dėka (ak, kaip ironiška, nes kiek daug dėkojau ir kaip stipriai šaukiausi jį šiltojo rudens metu!), o dabar, rodos, viskas inspiruota mano pačios. ir rodos, kad viskas taip teisingai ir tiesiog stipraus žmogaus suplanuota, vykdoma. nes buvo tokių, kurie kelias savaites žiūrėjo į mane ir kartojo, kad tai ilgiau tęstis negali, nes aš niekada nežaidžiu taip ir negaliu to palikti būtent taip. ir jie visi buvo teisūs. ir nepalikau. ir viskas be jokių ilgesingų beletristikų vieną kartą buvo nublizginta ir dabar palengva tirpsta, tirpsta, tirpsta.... tiesa, kartais ilgiuosi, bet kažko kito ir kitaip įsitaisiusio mano gyvenime, bet čia jau atskira tema ir prie jos aš stengiuosi nesugrįžti, nes kol kas pakanka ir dantų (tiksliau - nedantų) skausmo ir juokingai ištinusio žando. viskas, ko dabar noriu, tai kad kuo greičiau galėčiau ką nors kramtyti ir dar, kad antradienį į uni nueičiau be mėlynės ant žando arba po akimi. (be abejonės yra daug visokių norų, bet jie ateity ir aš žinau, kad aš juos pati išpildysiu, nes visuomet smagu į kieno nors gyvenimą įsisukt kaip netikėtam skersvėjui!)

o ilgieji savaitgaliai taip greitai prabėga, ypač tuomet, kai 2 paras tik miegi ir žiūri tv (jaučiausi lyg būčiau 10 metų ir sirgčiau gripu)

...ir čia tokia ramybė, tokia pilnatvė ir tieeeek daug juoko. myliu savo namus.

o čia tokia dar graži citata iš D dovanotos knygos: "Pasukus lemtingų ieškojimų linkme, visiškai nesvarbu pirmauti prieš kitus, priešingai - daug svarbesnis tykus džiaugsmas: aš ne pirmas, vadinasi ne vienišas." (D. Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys")
knyga į mano lentyną papuolė laiku ir vietoj. taip, taip, taip čia ir vėl galima sakyti, kad per daug asmeninių intertekstų surandu šioje knygoje, bet jau nieko su savimi negaliu padaryti (ir nesistengiu).
bet viskas gerai, einu toliau skaityti!

laikrodžio rodyklėmis tyliai šuoliuoja sekmadienis, o man ramu, ramu, ramu, nes paskutiniu metu labai mėgstu ir darbo dienas.
ir pasiilgau tų, su kuriais prie alaus bokalo juokiamės.

---labanakt.

skaitykla ir slaptas sumuštinis

sniegas, sniegas, sniegas, šaltis... kvepia sesija. cha, o ji dar toliau nei Amerika ir tas baisus jos uraganas! Gerai, gal ir ne taip toli, bet vis tiek... va, o aš sau sėdžiu ir lipdau visokius visokiausius sakinius ir, ir, ir... ruošiuosi rytojaus skausmams, nes bus galima papildyti Rasos dantų kolekcija dėžutėje. Bet aš nebijau ir viskas bus gerai. Myliu savo universitetą ir fakultetą, ir centrinius rūmus. myliu klystkelius, koridorius, nuostabias palėpines ir rūsines auditorijas, skaityklas, kiemelius... čia dabar taip tik pagalvojau, kol pasislėpus skaitykloj valgiau sumuštinį.

šio ryto džiaugsmas. mėgstu šitą serialą!

sekmadieniaujam

laaaaaaaaaabas rytas, miau!

tobulas sekmadienio rytas. iš tiesų, tai nieko ypatingo. tiesiog, nuostabus rytas. kai nubundi ir suvoki kiek daug valandų miegojai ir kad daugiau nei minutei nesinori užsimerkti. jau vakar užmigau su tokia ramybe, kad net nesuvokiu kaip iš kur ir kodėl. ir akys džiaugiasi kaip šešiamečiai, nes taip gražu žiūrėti į sniegą! ir aš tikrai puikiai suvokiu, kad jis netrukus ištirps ir tikrai dar nelaukiu Kalėdų, aš tiesiog džiaugiuosi. žiema visuomet garantuoja švarą (visur, visur, visur). ir man šiek tiek dar trūksta iki tobulos švaros. o šiaip - sekmadienio rytas bendrabuty tobulas būna tuomet, kai virtuvėj šoki pagal Elvis Presley, kepi milijoną blynų ir plepi niekus su kaimynais. tada kambarys kvepia kava, o paukščiukai balkone lesa košę ir aplanko toks nenumaldomas gerumas ir noras, kad viskas čia taip ir sustotų!

 (penktadalis blynų+širdelės formos blynas, kuriuo labiausiai pati ir džiaugiausi) ;))

o čia ryto dainaaaaaaa! pašokim, pajudėkim, šypsokimės ir būkim geri visiems :)


ai, dar šiek tiek pasimokykim... :>

bėgau, bėgau ir parpuoliau. atsistojau...

po daugiau nei savaitės norėsiu prisigerti (jaučiu menką priklausomybę alkoholiui, žinant šios savaitės nuotykius), gaila, kol kas negaliu (kaip gaila, kaip gaila...), tada dar išsišokti (kad kojų nejausčiau), tada dar padaryti kokią nors nesąmonę (kad paskui kas nors pabartų, bet manęs sąžinė negraužtų nei kiek). va, va, va.

...tai atsistojau ir nubėgau!

---

kai -is ir -ė tampa skirtingiausiais dalykais pasaulyje

labai dažnai šviesių pradžių pabaigos išaušta greitai. ypač mano gyvenime. ir nieko negaliu kaltinti, tik save. net nežinau ar čia apskritai kažką reikia kaltinti, nors jeigu lieka nusivylusių, vadinasi, reikia. tik aš pavargau nuo tos gėlos viduj, ten-giliai, kur kažkoks varikliukas veikia. nors čia, dar irgi klausimas ar ne koks nors brokuotas man pakliuvo. o visa kita, labai aštru ir slidu dabar. o šiaip tai aš labai pavargau. pavargau būti kempine, būti vėjo malūnėliu, plaukti prieš srovę ir būti atsarginiais variantais. aš tikrai pavargau ir man rodos, kad dabar esu šiek tiek pikta ir dar šiek tiek noriu paverkti (kaip baisu tai pripažinti). kūnu bėgioja šiurpuliai, noriu sėdėt ir dienomis-naktimis piešti, o ne suknistą bakalaurą rašyti. kai per savaitę nueinu tik į vieną paskaitą, o nuveikt...nieko nenuveikiau, tai reikia rūpintis savimi, nes čia-ne-aš. tikrai.

tiesa, pagaliau sau atsakiau į klausimą: taip, Damien Jurado daina "Museum of flight" yra liūdna.
----

mes sėdim
prieblandoj.
aušta.
kalbam,
pavargę nuo rūkymo,
raudonom
nuo vyno
lūpom.
esam išsigandę
gyvenimo,
likimo
ir pasirinkimų.
c'est la vie.

ne savo laiku. ne savo vietoje. gimstantys pokalbiai.numetami sakiniai. ir nei iš šio, nei iš to atsirandantis noras įkristi į tuos pilnus-tuščius alaus bokalus. ir ne todėl, kad blogai, o todėl, kad keista ir pavargau kažkam, dėl kažko. kada nors gi turiu būti užtikrintai aš-kažkam-visada-viskas.

einu krikštyti fuksų ir vėl jaustis SA dalimi. nes kartais pasiilgsti. kartais labai pasiilgsti tų vietų, kur gyvenimas - vienas didelis tūsas. kartais pasiilgsti to jausmo. kartais net pamiršti kiek daug pasaulyje tokių žmonių, kurie tave nervina.
-nes gražios dienos išaušta po ramių naktų.
tram pam pam.

2 sumuštiniai

naktipiečiai tamsoje.daug arbatos.ir kapt, kapt, kapt-ruduo į stiklą beldžia.

dar viena 'draugų' serija ir naktis-naktis.

ne agurkai ir ne violetinis kelias. mano gyvenimas.

visai smagiai pirmadienis prasidėjo, išties panašu į geros savaitės pradžią, kaip buvo žadėta. tikiuosi. ir visai lauk lenda mano šypsena pro pilkus, piktus, drėgnus debesis. visi daug ir piktai kalba apie rinkimus, politikus, elektrinę. internete mirgėte mirga įvairaus plauko komentarai, pikti ir nepasitenkinimo pilni straipsniai bei nuomonės. paskaitau ir aš. visai įdomu. tikrai. čia ir aš turiu savo nuomonę, beeet, kai visi kalba apie agurkėlius, aš noriu kalbėti apie literatūrą. daug skaitau paskutiniu metu. ir pagaliau, pagaliau, ketvirtame kurse pasiekiau tą lygį, kurio tikėjausi vos tik įstojusi. knygų sąrašas šiame semestre nėra gausus, tiesą sakant, jo net ir nėra. toks jausmas, kad šįkart gavome po baltą lapą ir patys galime susidaryti tą sąrašą. be abejonės, viskas, visur ir visada dabar sukasi aplink B. na ir gerai. dabar sau ramiausiai skaitau tai, kas man atrodo reikalinga tam mažyčiam rašto darbeliui. kartais pasirodo, kad tikrai nieko bendro nėra, bet bent jau literatūrą pati renkuosi. aha, Erlicką, Granauską, Aputį (ir vėl!!!) ir kitus padėjus į stalčių, ramiausia širdimi vartau Remarko "tris draugus". neįsivaizduoju kaip aš galėjau šios knygos anksčiau neperskaityti. nors, gal ir gerai. dabar tokia laiku ir vietoj, rodos, išlaukta, kaip ir kai kurie dabartiniai mano gyvenimo epizodai. aha, žinau, kad iš šios knygos traukiu gal ir ne pačius svarbiausius aspektus ir jeigu tai būtų kokio nors seminaro privalomoji literatūra, tai tikrai nieko nepasakyčiau apie ją. Kodėl? akivaizdu, nes šiuo metu toje knygoje man aktualu ne patys pirminiai dalykai. ai, bet čia jau tokia amžina amžiniausia mano problema - skaityti ir kiekviename kūrinyje rasti save. savo gyvenimą. savijautą. savo citatą. nežinau ar tai galima vadinti egoizmu, o gal kaip tik, tai yra koks nors literatūros suasmeninimas. nežinau. žinau tik tiek, kad filologyne tai ne visuomet yra gerai. o gal net ir niekada gerai nebūtų. nesvarbu. taigi, praėjusią savaitę Remarko knygoje perskaičiau štai ką: "žmogaus gyvenimas per ilgas meilei. Tiesiog per ilgas. <...> Meilė - nuostabus daiktas. Bet vienam kuriam visada atrodo, kad per ilgai užtrunka. O antrasis sėdi pastiręs ir spokso. Spokso kaip beprotis." Čia tokia labai remarkiškai-vyriška mintis. ir dabar nežinau ką apie ją galvoti. nes kai prieš savaitę ją užsirašiau, tai galvojau vienaip, dabar galvoju kitaip. tai geriau nieko nesakysiu. bet mintis verta dėmesio. verta diskusijos. verta ginčo. verta prieštaravimo arba pritarimo. gerai, bus apie ką galvoti prieš užmiegant. daug galvoju dabar. manau, kad visai sveika. tik svarbu, kad neskaudėtų nuo minčių. rodos, kad neskauda. kol kas ir svarstyklės veikia gerai. o šiaip, mintys ir išvados kol kas yra tokios, kad svarbiausia netapti  valerijono lašais, o jeigu jau tokia padėtis susiklostė, tai bent jau širdies darbą gerinančių lašiukų vaidmenį perimti. viskas arba nieko. aš dar nežinau kas aš ir kas man. 

gražios dienos---

šitas blogas gelbėja mane nuo nuobodaus ir betikslio konspektavimo.

p.s. -

23.5 (ir čia ne valanda, kurią pradėjau rašyti šį įrašą)

kartais biškį atsiranda problemų. kur? ai, mano galvoj. visiškai tik taip. kartais pati jų prisigalvoju arba susapnuoju, arba išsvajoju (visai neseniai įvyko nušvitimas ir suvokiau, jog prieš miegą, troleibuse, paskaitose aš ne tik analizuoju, galvoju, mąstau, bet ir svajoju. tiesą sakant, labai dėl to nudžiugau, nes maniau, kad tokį reikalą pamečiau maždaug 9 klasėj. tai dabar truputį neatsidžiaugiu ir mėgaujuosi svajojimais. tiesa, kaip galima pastebėti iš pirmų mano sakinių, ne visada teigiamais, nors... greičiau jau viskas, kas neigiama yra daugiau svarstymo padariniai). tai va, kartais taip nutinka ir net nei iš šio, nei iš to, kad ir pusė dienos su šypsena pravaikščiojus, vakare galiu šiek tiek susiraukti. o šiaip jau, viskas labai gražiai ir spalvotais rudeniniais lapais nubarstyta. mažyčiai ilgesiukai, dideli žingsniai į priekį, nes šitie metai yra būtent tokie, kai reikia visur drąsiai ir pirmyn, mėgautis, džiaugtis, užsimiršti... panašiai ir gyvenau šią savaitę, kai lipi per kelis barjerus ir darai tai, ko anksčiau neišdrįsdavai, apie ką pagalvodavai, bet pakakdavo tik nusijuokti ir tą mintį nustumdavai šalin. nu tikrai, visko labai daug. o šiaip tai turėjom smagią kelionę į Trakus.daug ką pamatėm, daug prakalbėjom, daug dainų išklausėm, kai kurias net po kelis sykius (ne todėl, kad kitų neturėjom, o todėl, kad labai gražios), galiausiai, ne vieną paskutinės sekundės šansą išnaudojom. ir dar kartą likimui ranką paspaudėm, nes viskas nutinka ir pakrypsta ta linkme, kuria ir turėtų krypti. taip, viskas gražu ir kartais šiek tiek neblaivu, bet toks jau tas gyvenimas!

///

ir dar kai kas šįvakar -

(be jokių gilių interpretacijų. galbūt)

ir dar, pamąstymui prie lietaus nuskalauto lango - ‎"jei principų nelaužysi, tai koks iš jų malonumas?" (E. M. Remarque).

vis dar švenčiant

gali bėgti ir nesidairyti, bet nuo tokio reikaliuko kaip gimtadienis niekada nepabėgsi. o visai smagu. juolab, kad vis dar gyvenu tomis nuotaikomis, kai kas nors netikėtai prisimena. kaip ir E. visiškai netikėtai ir netyčia sutikta Lukiškių aikštėje pribėgo su fuxų lietpalčiu ir nupeckiotu veidu ir rėkavo 'su gimtadieniu!' sekmadienį bendrabuty prisėdėta su vynu ir durniavimais, galiausiai su balionais ir staigmenom iš Merkinės. labai smagu buvo, kai atvažiavo P., K. ir A. su šampano buteliu ir didžiausia puošte. tikrai. labai nuoširdu ir paprasta. arba kad ir į Bix visus susikvietus, net nesuvoki, kad bus tieeeeek daug dovanų, kad kitą dieną galvoji, jog už visas jas reiktų puotą kelti, o ne prie limpančio stalo visus pasodinti. (mintys kitiems metams). ai, o ir šiaip, gražiausias metas kada gali gimti, yra ruduo. ir dabar yra gražiausias metas, kai gali labai daug kalbėti, svarstyti ir dešimtis kilometrų nueiti vien tik besijuokiant. smagu čia taip gyvenimą lipdytis. kaip su J. ir kalbėjom, kad dviems durneliams visada lengviau nei vienam. gyvenimas tvarkosi ir taip nuo pat pamatų - kambary jau turiu lentynas, ant kurių viskas tvarkingai sudėta, ant stalo jau trečia savaitė žydi gėlės, nuostabių kvapų smilkalai smilksta, rytais kava skani, nes nereikia niekur skubėti, panašu, kad praktiką turėsiu kur atlikti ir daaaar - yra tiek daug žmonių, su kuriais aš mėgstu kalbėtis, juoktis, liūdėti. Aš nemoku garsiai dėkoti ir sakyti kaip man gera būti su žmonėmis, bet aš labai tikiuosi, kad jie patys dažnai tai supranta. Nes juk ne šiaip sau balkonai per tiek dienų nutrypti su I. ir M., tiek aptarta, suprasta, prisijuokta ir paliūdėta su J., tiek papasakota D., tiek prisvajota ir priplanuota su J, kad kaip gi gali abejoti žmonėmis???  O kiti tiesiog dingsta ir taip skauda, nes skauda ir jiems. ir nežinau kodėl jie dingsta, bet nenoriu, kad jie išeitų. nes gal ne tokia švari esu aš, kad būčiau verta turėti juos šalia savęs. kai pradedi galvoti, tai galva sukasi. geriau į priekį eiti, nes laimė dažniausiai būna arčiau nei pats įsivaizduoji. arba laimė išskrenda apsižvalgyti, o paskui parskrenda ir pasako: "čia-geriausia!" taigi. būna ir taip. 

aš tikrai esu labai laiminga, kad jūsų turiu tiek daug, nes...kitaip nemokėčiau gyventi!

p.s. šiais metais ir vėl skaičiuoju 12 dienų po gimtadienio, rikiuodama jas pagal mėnesius. prognozė jau visai netrukus!

o čia tokia labai man patinkanti ir savą interpretaciją inspiruojanti daina. 

nes visokių chuliganų turiu savo galvoj. 

-22-

penkis kartus rašiau ir penkis kartus ištryniau visą tekstą. cha! šeštas kartas nemeluos. tiek visokių metų, tiek visokių įvykių, tiek visokių gimtadienių...

o man visada bus 16!

ir Razauskas tarsi mano pasaulį apdainavo, gitaros akordais nusmailino.

bet kiek visko turėjom, 

kiek visko buvo,

kiek visko bus!

už tai ir šypsokimės šiandien 

ir rytoj, 

ir visados!

apie rudenį galėčiau kalbėt, rašyt, mąstyt, klausyt valandų valandas, naktis po nakties. labai dviprasmis, labai protą jaukiantis metas. o labiausiai rugsėjai, nes širdis spurda ir laukia kada gi pagaliau pirmoji šalna nubučiuos žolę, kada parkų lapuose batus bus galima paslėpti... o dar tiek graudulio, tiek nostalgijos ir melancholijos galiu čia sutalpinti, kad šitas įrašas taptų liūdniausiu visame mano bloge. bet kam gi? juk galima ir ramiai, ramiai, tyliai, tyliai, nusipirkus baltų gėlių nukeliauti ten, kur visada bus ką lankyt ir tada tyliai viską sugalvoti, ištraukti lauk, o paskui ir vėl šyptelėti, nes aš jau taip išmokau gyventi rugsėjais. taip užaugau ir žinau, kad kitaip niekada nebus, kad pučiant žvakutes ant torto, pirmiausia prisiminsiu kitus dalykus, o ne norus.taip, čia toks vienas priešgimtadienių įrašų. o visa kita kažkaip pradeda panašėti jau ne į rusišką ruletę ir ne į loteriją, o į gyvenimą, kuris lipdosi palengva ir vis dažniau kvepia jaukumu, ramybe, pasitikėjimu. nes kaip ir sakiau šeštadienį - aš jau kylu. kylu į viršų.

 

ir ruduo yra žavus. ypač kai tikrai atvėsta ir keliauji į pirmą paskaitą. kai žmonių nedaug, kai miestas dar tik bunda ir po tikrai šaltokos nakties šviečia saulė. tada turgely perki gėles iš bobučių, žingsniuoji parku, nes per anksti išvažiavai į pirmą paskaitą ir tau lapų šlavėjas padovanoja kaštonų. tuomet ir suvoki, kad gerų žmonių ir geros nuotaikos šitame pasaulyje ir šitame gyvenime visada yra ir bus!

nes aš pelėda

ruduo palengva ir ramiai lipa medžių kamienais. ir sienomis tušinukas rangosi. ir gausybė dejavu. ir pilnatvės jausmas kartais aplanko.

sekmadieniniai pokalbiai apie likimą

pirmyn ir daugiau ar mažiau, bet pasroviui. nes kaip kitaip kai tokie sūkuriai? viskas įsuka, įsupa, apsupa... kaip ir šiandien apkalbėjom, kad kai pavargsti bėgti nuo to likimo ir jį apgaudinėti, tai tiesiog pasiduok ir mėgaukis, nes gyvenimas nestovi vietoje. tai velniop kamuotis kažin kokiuose narvuose, įsitikinimuose, prisirišimuose? toks ruduo atėjo ir reikia juo džiaugtis, nes viskas visuomet vyksta taip, kaip turi būti ir jeigu pakliuvau čia ir dabar, tai taip turi būti. čia nauja savaitė, naujos šypsenos ir nauji tikslai!

ir dvi dainos, kurios visiškai apibūdina šį vakarą -

1.

2.

nes mes sutarėm šypsotis!

nes sekmadieniais vis dar šviečia saulė ir labai smagu bėgioti gatvėmis, degant raudonu šviesoforu!

rugsėjais taip pat galima šypsotis

norint apibūdinti mano kelias paskutines paras (taip, būtent - paras) reikėtų pradėti rašyti siaubingai ilgą priešistorę. Todėl - ne. Juokingiausia dalis, kad vienam internetiniame portale rastas mano rugsėjo mėnesio horoskopas yra kaip veidrodis viskam, kas vyksta dabar.

Svarstyklės
Ar žinote, kad Johnas Lennonas, kaip ir jūs, buvo Svarstyklės. Tai buvo žmogus, geriau už daugelį žinojęs, kokia vaisinga gali būti draugystė ir kokia vertinga yra taika. Šį mėnesį žvaigždės jums padės artimųjų rate atrasti žmonių, kurie išties gali jums padėti ir pašnibždės į ausį, kad surūkyti taikos pypkę yra daug maloniau negu gyventi įtampoje su kai kuriais žmonėmis. Šį mėnesį pradėsite naują skyrių su seniai pažinotais žmonėmis.


Aš šypsausi. Aš tikrai šypsausi!

1

mano košmarai kankina kitus.
kartais jaučiu-
garsiai dega mano vidus.
čia...
tik tabako kvapas,
aitri tiesa,
alaus bokalas,
bet aš ir vėl maža.

dabar aš ten,
kur upės gydo,
kur kartų žodį
vynas plukdo.
o verkiančios rasos
rudenio žoles bučiuoja,
tavo balzganos akys sapnuose klajoja.

sėdžiu aš pievoj,
tyliai šachmatus dėlioju.
mano žaidimas,
be tavo taisyklių,
tokį košmarą
aš sau paliksiu.

tyliai aušta skausmingas ruduo,
dar vieni metai be to.

mano rugpjūčio klajonės

kai tiek dienų mano bloge neatsiranda joks įrašas, išvada gali būti viena - viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Gyvenimui skundų neturiu, ploju rankomis ir dėkoju už ypatingą rugpjūtį, kuris atpirko visus prieš tai patirtus vasaros (ir ne tik) vargus. Nesiplėsiu ir nekomentuosiu visų džiaugsmų, nes svarbiausieji ir taip buvo šalia ir laikė už rankos arba šoko laimės šokius su manimi.

Tiesa, kitais metais būtinai ir vėl nukeliausiu į Pušalotus ir iki kelių smegsiu purve, klausydama geros muzikos, vėl juoksiuosi su palapinės kaimynais ir rytais sunkiai eisiu link šulinio. Taip, taip, o kai saulei tekant krisiu į savo miegmaišį, tai užmigsiu klausydama gitaros garsų ir senų, bet taip širdį kutenančių dainų ir juoksiuosi su nepažįstamais. ir tam savaitgaliui skiriu šią dainą: 

(ne, ne, šita moteris nebuvo Plėjaus fetste, bet paryčiais ši daina labai tiko)

ir dar - Kiškių kaimas - mano kaimas. Čia jau kaip ir Pailgis. Nes, mielieji, mano vasara, būtų ne vasara, jeigu nevažiuočiau į stovyklą. O šiemetinė, su visais Vudstoko atributais, visais džiaugsmais ir intrigėlėmis atpirko labai daug. ir geriausia, kai tinkamoj vietoj, tinkami žmonės ir ežero lieptas atsiranda. nes tuomet viskas sugula į savo vietas ir leidžia linksmintis toliau. ir kai tinkamoj vietoj, tinkamas žmogus paima tave už rankos arba apkabina, tai irgi būna gerai. ir smagu, kai pakliūva būtent ta naktis, kai ją kiaurai gali bare praleisti ir prakalbėti, ašaras braukti, po naktinį Vilnių klaidžioji ir 14 aukšte saulės sulaukti. ir dar kelias dienas į priekį juoktis, apie nieką rimto negalvoti...

šitoms dienos galiu dedikuoti šitą dainą - 

o geriausi dalykai gyvenime nutinka neplanuotai ir netikėtai, nes kai parvažiuoji į namus ir planuoji pabūti bent savaitę ramiose pamiškėse, tai nutinka taip, kad po 4 valandų vėl dedi kuprinę ant pečių, išvažiuoji, pamerki kojas į jūrą ir juokiesi tiek, kad negali sustoti...o kelte akimis lydint žuvėdras, bei įspėjamąsias švieseles ir galvojant apie viską, kas vyksta dabar, tai norisi tik vieno vienintelio - kad laikas sustotų. nes tiek vietų, tiek kalbų, tiek neišsakytų žodžių ir žvilgsnių, tiek smėlio batuose, tiek šalčio jūros vandeny ir tiek didybės bangose, o lūpos nuvilgytos Dainava ir kišenės pilnos kriauklių bei akmenėlių. Ir tiek minčių važiuojant atgal, užrašytų į telefoną, kada nors sugulsiančių čia arba popieriuje. ir malonių rytų, malonios dainos, nes nežinau kaip man rytoj seksis nubusti vienai ir be šios dainos...-

o dabar tiesiog nusišypsokim rugsėjui, nes jau jaučiu kaip rugpjūtis perduoda šiam gražuoliui estafestės lazdelę. Na, tikrų tikriausias gražuolis - obuolių kvapu persismelkęs ir geltonais lapais nubartytas, liūdesiu nudažytas ir tortu papuoštas mėnesis.

šypsokitės ir tikėkit stebuklais, nes kartais jie jūsų laukia būtent už to kampo, už kurio net neketinote pasukti. (true story!)

trumpos mintys

antras vakaras žiūriu į šią nuotrauką. vis labiau ir labiau noriu ją įsirėminti. čia tokia meilė. ir toks gyvenimas. ir tokia absoliuti realybė. ir dar kartą - tokia meilė! aš net nežinau kada tiek daug minčių buvo sukėlusi  ir taip stipriai buvo įkvėpusi nuotrauka. 

ir dar daina -

labai graži, senoka ir kažkaip tikrai tinka prie nuotraukos, beveik visomis prasmėmis. daug kas pasakytų, kad ji liūdna, nors taip nėra. nu tikrai!

nes vis tiek čia yra meilė, net ir šitoje dainoje.

---labanakt.

šitas įrašas nėra liūdnas

nesikartojant ir nesimuistant nugyventose dienose. viskas klostosi gerai. ir lietus man dabar patinka.

pabelskit kas nors į langą su viskio buteliu. tiesiog...

nes čia yra vudstokas

dabar jau viskas palengva nutyla, galvoje ir vėl tolygūs ornamentai rangos. po tiek veiksmo ir atoveiksmio neįtikėtina sėdėti prie atviro lango, klausyti muzikos, žiogų čirškimo ir tiesiog žiūrėti kaip mažėja smilkalo lazdelė ar naktis pančioja mišką. taip gaivu, taip ramu ir tokia gamta ne tik už lango bet ir širdy -rodos, kad pėdos susilieja su žole, o plaukuose ramunės žydi, rankos vijokliai pavirsta... nors kaip kitaip surasti save po tiek naktų visur, su visais, po tiek džiaugsmų. nes viskas tęsėsi nuo sekmadieninių blynų parke ir taip paromis mano gyvenimas pildėsi žmonėmis ir juoku, atradimais ir laisvės pojūčiu. nes smagu užmigti geriant alų, smagu balkone ritualus turėti ir daug apie viską kalbėti, o sekančią dieną miegoti kiek širdis geidžia, nors tai net ne savaitgalis. ir myliu Vilnių, milijoną kartų tai sakiau ir galėčiau tai dar tiek pat kartų pakartoti. ir nesvarbu, kad koja nebenori eiti, bet kai tokios naktys, tokie žmonės, kam tas protas? ir kebabus, kurių niekada nemėgau ir nemėgsiu, valgyti šalikelėj, kai fūros švilpia pro tave yra labai juokinga, ir švintant kristi į lovą, ir dar kalbėti...kalbėti.... o paskui, kai sugrįžti čia, kur jau minėti žiogai čirškia būna kiek keistoka, bet  visada malonu, nes retai kada ir vieniša spėju pasijusti. o alus prie Nemuno visada bus skaniausias! ir viskas, kas dar vyko/ vyksta/ vyks kvepės arba ramybe, arba griausmais ataidančiu juoku. ir tiek neaprašytų istorijų, tiek pokalbių, paleistų į užmarštį, kurie būtų verti ne vieno knygos puslapio. nežinau, gal čia tik aš taip mėgstu viską sureikšminti, bet kartais tiek prasmės ir džiaugsmo gali surasti keliuose žodžiuose, jog paskui jų negali atstoti visos dienos, perkrautos tuščiomis, beprasmėmis diskusijomis. ir nuostabu naktį šokti pagal ac/dc, kai vienoj pusėj pilnatis spokso, o kitoj jau rytas bunda. kai aplinkui tuščia, tuščia ir galima pasiėmus miegmaišį eiti kelių kilometrų spinduliu ir miegoti bet kur. ir nežinau kaip kitiems, o man galvoj toks vudstokas. ir man dažnai galvoj vudstokas. man ir dabar vudstokas. nes visas gyvenimas gali būti toks. nes saulė, upės, pievos, gėlės, bičių dūzgesys, žiogai, nuo medžio krentantys obuoliai, naktinės liūtys, alus, tinklinio kamuolys skraidantis pro galvą, dauba, balkonas, bix'ai, karaokė, pokalbiai, žmonių nuoširdumas, žingsniavimas, Pilies gatvė, vynuoginis tabakas, sumušta koja, paplentės užkandžiai, juokas... viskas, viskas, viskas gyvenime gali būti TAVO vudstoku. tavo džiugesiu. tavo ramybe. pilnatve. meile. nereikia nieko, tik to, ką turi dabar, kad ramiai gultumeis, ramiai keltumeis, ramiai nemigos naktis praleistum lauke ar kambary su muzika, su pokalbiais, atvirumu. ir kai tiek gerų žmonių turiu, kad net verkti norisi dėl to nuoširdumo...

ir kartais dar reikėtų su savo svarstykliškumu susikalbėti, kad nebūtų nenumatytų ir keistų nutikimų. nors... gal ir tai yra mano vudstoko dalis.

kol rašiau, tol klausiau šitos dainos. (ač, Jul.!)

"baby, you've been going so crazy"

kojos mėtų vonelėje. šalia du puodai šaltos arbatos. dar viena savaitė prieš akis. cha! vos kelių dienų darbo savaitė! ir dabar ta 14 aukšto pirtis! tas savaitgalis ir visos tos savaitės... jos skrieja it viena diena ir kartais net nesuspėju suvokti kada aušta ir kada leidžiasi saulė. vienintelis laiką matuojantis ir bent kažkiek prie realybės prilaikantis dalykas yra darbas. ne, aš nesakau, kad visa kita, kas vyksta yra kažin kokios perkeltinės prasmės, tiesiog kartais pradedu galvoti apie tai, kad visko vyksta tiek daug. Kad ir kokia nelengva ši vasara būtų, bet kol kas viskas vyksta pagal planą. Ir darbai, ir draugai, ir naktys, ir alus, ir muzika... ir kartais tiesiog pakanka pagauti kontaktą ir šyptelėti šitam nuostabiam vyriškiui - likimui! Ir visa praėjusi savaitė, kai nuovargio buvo tiek, jog kojos linko tikrąja to žodžio prasme, bet nepaisant to, vis tiek visko pilna. Kartais galvoju, kad jie visi susidarė slaptą mano lankymo planą, kad nei dienos nepraleisčiau viena, o jeigu taip nutinka, tai tiesiog miegu sau ramiai ir ilgai. ir tos naktys, praleistos kažkur, bet tikrai ne su bet kuo, ir rytai... sekmadienio rytai nevieniši. sekmadienio popietės netuščios, kai lauke valgai blynus su uogiene ir tauziji vasariškus dalykus.

labai nerišliai. labai dar reikia laiko, kad susigulėtų. susigulės, pažadu. dabar tikrai žinau, kad ir džiaugsmo sakiniai ne visada lengvai susilipdo.

o dabar šypsokimės ir pirmyn, nes daug šypsenų dalinsim šią savaitę!

dar viena naktis

virkim uogienes, kad į namų sienas įsigertų uogų ir cukraus kvapas! na taip, virkim uogienes! 

o sekmadieniais klausykim Damien Rice, lankykim ypač seniai matytus žmones, išgerkim butelį alaus, kojas ištiesus ant pievos, kuri kvepia liepos-rugpjūčio naktimis taip, kaip nei viena pieva nekvepia, paskui sutvarkykim savo varganus kambariukus ir lenkim dviejų rankų pirštus kiek dienų beliko dirbti. viskas sukasi neįtikėtinu greičiu ir tik tokiu būdu nepavyksta paslėpti šypsenos. nei minutei, net į kišenę trumpam jos įsidėti nepavyksta. ne, aš nesigiriu, nesipuikuoju. tik viskas taip malonu ir taip širdį kutena, kad norisi parašyti ir čia. pasidžiaugti. lygiai prieš savaitę tauzijau apie tai, kad vidurvasaris mūsų kalendoriuose įsiprašė. (ak, pamenu! kaip puikiai pamenu, kada pildžiau blogą paskutinę pavasario-pirmą vasaros naktį, laukdama kol M. atvažiuos. rodos, tai buvo prieš savaitę...). laikas bėga nevaldomai ir viskas yra nuostabu ir tik žmonių, kurie yra šalia manęs, dėka. Kaip ir praėjusi savaitė, kuri man tiek puikių pokalbių padovanojo. M. apsilankymas čia, paplepėjimai su G. Išsikalbėjimų pradžia su J., nes tai tikrai tik pokalbių pradžia, kai tiek pasauly įvykių, žmonių ir gražių vyrų! Nes tai pirma mano gyvenime J. ( ;DDD ). Galiausiai, susitikimas su A., kuris matytas, rodos, prieš milijoną metų. 

visko aplink mane yra tiek daug ir kai suvoki, kad tas viskas tave taip pat beprotiškai myli ir džiaugiasi būdamas šalia, tuomet suvoki kokie maži yra tie žmonės, kurie apsimeta, jog yra šalia tavęs, jog eina koja kojon, o vos tik nusisukus smaugia savo mažomis putliomis rankytėmis. o gal ir nėra tokių šalia manęs. aš labai tikiuosi. nors A. ketvirtadienį man pasakė taip - 'tavo gyvenime buvo vienas vienintelis blogas žmogus ir tu laiku atsukai jam nugarą.' aš tikėsiu A.! dar tikėsiu rugpjūčiu. nes bus visko tiek, kad... ak, tiek daug! ir Kiškių kaimas, ir festas, ir ramios naktys namuose... ir nuvažiuokim prie jūros!

vidury vasaros

dar viena savaite sutrumpėjo vasara, kiekvieną sekmadienį vis stipresnį kvapą skleidžia mėtos. galvoj ežiukai žaidžia ir kartais bado aplinkinius. vijokliai vis nuožmiau pinasi ir glaudžiasi prie senų namų. o čia toks tvirtas ir konkretus vidurvasaris. nežinau kodėl, bet visada mėgstu simbolinius skaičius, laikmečius, net daiktus, o ir prasmes mėgstu pati susigalvoti. tikrai nežinau kodėl, bet man patinka. geras dalykas ta fantazija. sekmadienis visada nusidažo kiek kitokiomis spalvomis. na, taip, kiekviena savaitės diena turi savo spalvą - pirmadienis visada tik mėlynas ir ne kitoks, kaip ir šeštadienis - geltonas. o su sekmadieniu visados kiek kitaip. jis neturi vienos ir konkrečios spalvos. jis pats siaubingai nepastovus. jis priklausomas nuo vietų, nuo metų laikų... nežinau ar taip yra iš tiesų, bet man rodos, kad sekmadienis labiau pastelinis ir švelnus būna tuomet, kai temsta vėlai. nežinau kokios tai sąsajos, bet man taip atrodo. kartais ir tų sąsajų nesinori ieškoti. tiesiog pakanka to, ką turi ir tuo mėgaujiesi.
dabar turiu tokią nelengvą ir darbingą liepą. bet kiek daug aš turėsi rugpjūtį!
o dabar dar pagalvojau - kaip lengva būtų rašyti šiandienos datą. na, ateini į banką, pildai dokumentus ir rašai - vidurvasaris.

ne tiek svarbu ką nors pasakyti, kiek ši daina prie lipnių naktų tinkanti -

labanakt.

p.s. ak, kaip norėčiau, kad kiekvienas savaitgalis truktų 3 dienas! (bent jau vasaromis)

smagiai smagu į namus parvažiuoti ketvirtadieniais. ir ilsėtis, ir su mylimiausiu pasaulyje žmogum sėdėti kambary ligi sutemsta taip, kad veidų nematai. gerti šampaną ir klausyti Doors'ų. ir kalbėti, kalbėti, kalbėti... ir juoktis. nes visos situacijos yra tikrai juokingos, kai jas papasakoji garsiai. kažkaip mano gyvenime, paskutiniu metu, tiek daug kurioziškų situacijų, kad niekada nebūčiau pagalvojus, jog vienu metu jų gali tiek daug būti. mechanizmo valdomi žmonės ir dūžtančios kaukės ant jų veidų vieniems kelia juoką, pasitenkinimą, kitiems liūdesį. ir taip, nes toks gyvenimas. ir sveikiausia yra kalbėti, ką aš jau sakiau milijoną kartų dar ir iki šios dienos. nes kalbėti reikia, kad būtų švaru, kad neskaudėtų viduj, kad negulėtų viduj. ir dienos keičiančios dienas primena, kad viskas visada pasikeičia, jeigu ne staigus posūkis, tai bent jau laikas nugludina. ir valio, kad taip yra. ir dabar būtent tai noriu dar kartą pakartoti vienam vieninteliam žmogui, nes taip būna. ir aš žinau kaip tai būna ir koks jausmas kai taip būna. bet gyvenimas ir yra žavus tuo, kad jeigu tavo gyvenime atsiranda kažkas negražaus, tai paskui su kaupu gauni gražaus. aš taip sakiau ir sakysiu, nes taip visada buvo ir bus.
va.

nes vasara ir nėra reikalo ir laiko muistytis psichodelinėse plotmėse užduodamuose klausimuose.
ai, kas dar. čia tik tarp kitko. mano aplinkoje labai gerą serialą transliuoja apie tokį žmogų, tik serijas kažkaip kartoja. nors ne. vis keičiasi vienas veikėjas. tik pagrindiniam herojui niekas naujo teksto neparašo.

blykst

aš nieko nematau. nieko negirdžiu. bet tai dar nereiškia, kad esu tuščias žmogus. o lipnus miestas rangosi mano kūnu ir atiminėja tyro oro gurkšnius. dabar aš tiesiog ilsiuosi. sėdžiu balkone. klausau Janis ir daugiau nieko neveikiu. ir šitas tuštumos pripildytas blogas kartais tampa tokiu paviršutinišku dalyku. bet kaip man nusispjaut. nes. nu. rimtai.
ir linkėjimai J., kad ji visada, apie viską ir visur.
ir ryt I. atvažiuoja.
ir kiek daug dar čia raidžių galiu prirašyti....
.
o, ar girdi,
dangus man sakė, kad šiąnakt žaibuos!

nr.30

...įžūlumo tampomas kūnas persiplėšia pusiau ir metasi kairėn, paskui dešinėn...aplink gausu žmonių, bet niekas nemato to, kas vyksta iš tiesų. priešais jų akis tik bevardis kūnas, tąsomas protu nesuvokiamų traukulių. ir visi žmonės, kaip ir tas kūnas, dar nežino, kad jis pateko į stebėtinai dusinančią situaciją. bet niekam to kūno nereikia, nes melas ir šiek tiek dirbtinis intelektas, it pūliuojanti žaizda, vis dar verčiasi lauk. žmonės nesuvokia kas vyksta,  bet jie mažai jaudinasi dėl to, kadangi gyvenimas turi ypatingai gerą bruožą - cirkuliuoti, turėti tam tikras karmas ir grįžtamąją ryšį. o kūnas vis dar mėtosi kairėn ir dešinėn. psichodelinių vaizdų ir seksualinių fantazijų kamuojamos jo smegenys pagaliau perdegė ir viskas stojasi ypatingai šviesia pabaiga - baltos spalvos kambarys, šviesūs drabužiai ir begalinė laisvė - be jokių įsipareigojimų ir be jokių kančių kalbėti ką nori. lyg musei uždarytai į stiklainį, daužytis į sienas. šviesas šviesias, it vandens nuplikytas, sienas. ir rankos nutirps, nes jų pozicija ilgai bus kiek kitokia, nei įprastai. tada bus kiek keista, nes kūnas negalės išeiti į lauką. ir ne dėl to, kad niekas jo neišleis. čia nuolatos lyja, o kūnas negalės paimti skėčio. dėl visko kalta rankų pozicija. ir kūnas nustos būti įžūlus. jis valys savo žaizdas. to nuolatinio savimi nepasitikėjimo ir ypatingai juokinga maskuote slepiamas žaizdas. niekas neateis pažiūrėti, nes arogancija visuomet žmones įskaudina taip, jog sugrįžti jie nenori. gali būti, kad kūnas įgaus vardą. ne, niekas jam neduos kalendoriuje apibrėžto vardo. jis gali būti  pavadintas net ir bendriniu daiktavardžiu,  gal numeriu, o gal kuria nors abėcėlės raide. taip kūnas vaikščios mirštančio miestelio gatvėmis ir jam dar ilgai rodysis, kad jis - tai ta prakeikta musė, uždaryta stiklainy. ir niekada nesinešios skėčio, nes nesuvoks, kad jau gali laikyti jį rankose. o viskas, viskas, tekės įprasta vaga - žmonės mylės ir bučiuosis, pyksis ir skaudins vieni kitus, tuomet taikysis ir atleis, nes jie nepanašūs į tą bevardį ir keturlypį kūną. o jis vis vaikščios ir nesinešios skėčio, nes taip jam ir reikia.... [-]

o jeigu trumpai ir kalbant apie save, tai gyvenimas yra gražus, kai nebelieka laiko galvoti. kai į plaukus įsipina vasara ir suvoki kaip smagu yra savaitgaliauti ne tik Nemuno pakrantėse, bet ir su šeima. milžiniškas pliusas šiam savaitgaliui. ir dar, esu tikrai jautrus žmogus, dažnai gaila būna gyvenimo nuskriaustų žmonių. bet dabartinė situacija yra per daug juokinga, kad būtų liūdna ir gaila. nu tikrai, nuoširdžiai juokinga. ir dar - labai džiugu, kad aš pati išmokau vaikščioti vandens paviršiumi ir neįkišti kojos kur nereikia. ramu.ramu.ramu. kalbėti yra labai sveika. o arogantiškų kompleksų kamuojami žmonės, kartais turėtų susimąstyti. jeigu ne apie liūdną jų poziciją dabar, tai bent jau apie tikrai vienišą ateitį. ir dar... nemėgstančius manęs - prašom atsistot ir išeit. nes mane mylinčių yra daug, o kitų man nereikia. ir... apkalbos taip pat yra labai gėdingas dalykas (ypač, kai taip elgiasi net ne moterys)

darant išvadas pasakysiu tiek -

ir dar:

"I feel it in my fingers,/ I feel it in my toes/ Love is all around me/ And so the feeling grows"

mėgstu pildyti blog'ą sekmadieniais. jeigu kam nors juokinga net ir tai, tai tegu drugeliai jums apšika galvas, nes gyvenimas nuostabus!

;>

niekas

naktimis tu pini mano plaukus,
o aš tyliai kuriu tau eiles.
vieną naktį gimdysiu
harmoniją,
tu tylėsi...
ar girdi?
mes skandinam tiesas.

išėjau,
nes tu - mažas žmogus,
tyliai durys girgždėjo,
žmonės meilę žadėjo.
ir girdėjau kaip klykė
piktybės ir skausmo nugludinti
žvilgsniai.

begalybėse bėga -
niekada...
niekada...
sustabdyk!

čia - įskaudintos lūpos,
beprasmybių džiaugsmai.
pievoj mylisi hipiai,
o aš kvėpuoju lėtai.

niekada...
niekada...
sustabdyk!

sveiko proto likučiai tyliai skęsta laike.
ar sulauksi manęs šiam ligotam mieste?

[kai neužmiegi, nes jau viską atsiskaitai, o dėstytojui tokių tuštumų neparašysi]

labai daug minčių.labai daug minčių.labai daug minčių.
nėra laiko kada parašyti viską, kol kas palieku galvoje. o didžiausias džiaugsmas - prieš 5 minutes išsiunčiau paskutinį rašto darbą. tirli pirli. vasara. teoriškai.
ir dar. labai svarbu.--- mėgstu susitaikyti su žmonėmis. kad ir po 2 metų nekalbėjimo. labai smagu. ir be jokių kitokių interpretacijų. turėti draugų nėra baisu, baisu yra kitų žmonių fantazijos.

nežinau kuriuo metu tiksliai prasidėjo šis juokingas ir ypač keistomis sadomazochistinėmis bei intelektualiomis frazėmis suteptas žaidimas, bet jis nesustabdomas. jis užgaulus ir tam tikra prasme kankinantis. ir baisiausia šio žaidmo dalis, pasąmonėje glūdinčios priklausomybės, kad ir kaip žmonės nenorėtų to pripažinti, bet jos yra. kažkur ten. giliai. ir vieną dieną būtinai pradės lipti lauk, kaip visai neseniai tai pradėjo daryti mano protiniai dantys.

labanakt---

pasiilgau neįpareigojančio rašymo.

daug skirtingos muzikos klausau, bet mokytis geriausiai sekasi su šia -

kažkada esu skaičiusi, kad net psichologai yra įrodę, jog Vivaldis padeda mokytis. pamėginau. o klaidų metodo nebuvo. tai ir praktikuoju jau kelis metus.
šeštadienis.
nupinkit vainiką Jonams!
ir... liepkit man išlipti iš lovos. nors ne. nereikia.
mr. K.* gali būti patvarkytas ir jaukiame mano guolyje.
______________________________________________________________
*mr. K. - mano kursinis, kurį gimdau jau seniai ir ilgai. sekmadienį bus cezario pjūvis. ir tada jau viskas.

buvau daug parašiusi ir ką tik viską ištryniau, nes nusprendžiau, kad po dviejų savaičių tylos nereikia nieko abstraktaus. nereikia ir nieko konkretaus. tereikia viską apibendrinti. viduje.

sekmadieniais byrančios mintys

dabar aš vėl išvažiuosiu. tokia tikra ir rami. viskas juda į priekį - rašau, ką reikia ir ko nereikia. skaitau, ko nereikia. mano gyvenime visa šūsnis nuostabių žmonių. nepaisant to, kad kartais aš visų jų nekenčiu, bet vis tiek visus myliu. mano kambary kvepia jazminai. man patinka čia gulėt ant grindų arba naktimis vėpsot pro langą. pasiilgstu savo kambario. pasiilgstu ir gėlių, po mano langu žydinčių. pasiilgstu upių ir naktų, kažkur lauke praleistų. kai lyja ant galvos, kojos permirksta ir tai tampa visiškai nesvarbu. pasiilgstu klajojimų, betikslių, bet juokingų. neblaivių ir juoku nudažytų. kai ryte prabundi ir šypsaisi, kai iš rankinės kitą dieną trauki nuvytusius jazminus, ar daiktus, kurie nežinia kaip galėjo atsirasti. prieš akis dar viena sunki savaitė, bet paskui juk savaitgalis. ne, aš negalvoju ir negyvenu kaip ta pelytė, ratelį sukdama. bet juk kiekvienam gyvenime reikia atsparos taškų. ir jie teigiami, glostantys savimeilę, skatinantys tobulėti. gyvenime atsiradus daugiau veiksmo nei buvo prieš tai, retkarčiais darosi baisu, kad kažko nespėsiu... sapnuoju dėstytojus, jų priekaištus, neišlaikytus egzaminus. man reikia vasaros. ne, ne miego, ne drybsojimo, jo pakanka savaitgaliais. man reikia švarių smegenų, kitų knygų, kitos aplinkos. nors ne, fakultete smagu. nežinau kam ir kodėl dabar rašau šiuos dalykus. kartais tiesiog reikia to ir nieko negaliu padaryti. milijonai tokių lapelių mėtosi stalčiuose ir aš puikiai suvokiu kokie jie beprasmiški, nors tai nieko nekeičia.
Paskutinėmis dienomis daug ir stipriai galvoju apie dramaturgijos atsiskaitymą. sunkiai rinkausi pjesę. vieną išsirinkau, palyginimui reikėjo dar vienos. pagaliau, po ilgų ieškojimų atradau. Škėma "Trys apie traukinį" - triptikas be tikros fabulos, bet skaitytojo sąmonėje išsitęsiantis į vieną istoriją, kupiną trauminių patirčių bei herojaus luošo gyvenimo. Ir čia, it viršūnė - trečioji dalis - pjesė "Šventoji Inga". Nepatiko man ji, kai kažkada pirmą kartą skaičiau, o šią savaitę gula giliai ir interpretacija liejasi worde laisvai, nes man visuomet yra įdomu analizuoti veikėjų santykius. Antroji -  Jean-Paul Sartre UŽSKLĘSTOS DURYS, dar nebaigiau skaityti, pakeliui į Vilnių sudorosiu, kol kas įdomu, intriguoja. Nors po šio kurso, turbūt prireiks laiko, ko vėl pradėsiu dramas skaityti, ta prasme - ne skaityti, bet  s k a i t y t i. nes aš visada viską suprantu kitaip nei reikia. kaip jau ne vienas dėstytojas sakęs - per stipriai visus kūrinius perleidžiu per save. dar metus kaip nors atlaikysiu, o vėliau, galėsiu asmeniškose interpretacijose skendėti.
daug tuščių žodžių. bet kiek daug tokių tuščių mes pasakome dar tuštesniems žmonėms... ir ta kalba tuomet skamba it tuščio kibiro barškėjimas, ir tu barški, barški, barški, o kitam būna nė motais, bet kas sakė, kad blogai tau pačiam? nėra blogai, o jeigu kažas ne taip, tai kartais užtenka pavėjui prie upės išsirėkt ir būna gerai. kartais pakanka su kuo nors susipykti ir tada vėl labai lengva palieka. kartais pakanka tyliai pykti ant ko nors.

---------------------------------------

GARSENAS. Taip ir maniau. Kam miegoti? Ilgainiui jus apima snaudulys. Jaučiate, kaip limpa akys, bet kam tau miegas? Išsitiesiat ant sofos, ir štiš!.. miegai išsilaksto. Pasitrini akis, atsikeli, ir vėl viskas iš pradžių.
KAMBARINIS. Jūs toks romantiškas!
GARSENAS. Nutilkit. Aš nedejuoju ir nešūkauju, o žiūriu tiesai į akis. Nenoriu, kad mane užkluptų iš pasalų. Romantiškas? Vadinasi, čia neima miegas. Tikrai. Kam miegoti, jei neima miegas? Puiku. Palaukit... Palaukit: kodėl taip sunku? Kodėl taip nežmoniškai sunku? Žinau – tai gyvenimas be pauzių.
KAMBARINIS. Kokių pauzių?
GARSENAS (mėgdžioja). Kokių pauzių? (Įtariai) Pažiūrėkit į mane. Taip ir maniau! Štai kodėl jūsų žvilgsnis toks nepakenčiamas, vulgariai įkyrus. Po šimts pypkių, jie atrofavosi.
KAMBARINIS. Apie ką jus čia kalbat?
GARSENAS. Apie jūsų vokus. O mes mirksim. Tai vadinasi mirksėjimu. Švysteli juodas žaibas, uždanga nusileidžia ir vėl pakyla – pauzė baigėsi. Akys sudrėksta, pasaulis išnyksta. Jūs nežinote, kaip atgaivina tos keturi tūkstančiai poilsio akimirkų per valandą. Keturi tūkstančiai akimirkų užmaršties. Ir kai aš sakau keturi tūkstančiai...Tai gyvensiu be vokų? Nevaidinkit kvailio. Be vokų, be miego – ar ne vis tiek. Aš niekados nebemiegosiu... Bet kaip iškęsiu save patį? Pabandykite, na pasistenkite suprasti: matote, aš mėgstu tyčiotis ir... esu pratęs tyčiotis pats iš savęs. Bet aš... aš negaliu tyčiotis iš savęs be paliovos tenai atvangą suteikdavo naktys. Aš miegodavau. Tyru vaiko miegu. Tai buvo tarsi atpildas. Sapnuodavau paprastus sapnus. Didelę pievą... Pievą, ir tiek. Sapnuodavau, kad braidau po ją. Dabar diena?
KAMBARINIS. Puikiai matote – dega šviesa.

(Jean-Paul Sartre "UŽSKLĘSTOS DURYS")

--------------------------------------------------------------------
reikia mylėti sekmadienius, nes jie jaukūs ir naują savaitę žadantys.

nes tik čia taip skaniai kvepia patalynė. tik čia taip skanu gerti arbatą, kai už lango jaukiai švinta ir čiulba paukščiai. ir viskas taip švaru ir ramu tik čia. ypatingai tuomet, kai pasikalbi su V arba P, o dūšioj viskas susidėlioja į savo vietas ir pradedi džiaugtis, jog tokių draugų turi.

miau. miau. miau.
egzaminai patvarkyti! po tokios dienos kaip vakar, buvo įmanoma ir iš troleibuso neišlipti, kai ant nugaros toną sverianti kuprinė, o galvoje besipinantys latviški sakiniai ir sovietų užgniaužtos lietuvių literatūros ypatybės.
o dabar dar keli 'rašinėliai'. (bet čia tik bonusas)...;D
o visa kita - naujos erdvės.
miau.miau.miau.

aš stipri. manęs nenugalės nei du egzaminai rytoj, nei bjauriausias pasaulyje peršalimas. ne.ne.ne.

poPavasariai

gyvenime būna labai šviesios naktys...
būna. būna ir tamsių, bet ne dabar.
šiuo metu, kai juokingasis ir šiaip ypatingai arogantiškas pavasaris baigėsi... ir tuo metu, kai jie su vasara glamžėsi mėnesienoje, aš stovėdama balkone su suktine lūpose, klausiau Bob Dylan ir tariausi pati su savimi, kad šį kartą vasara bus puiki. paktas sudarytas. nėra kur pasitraukti.
o dabar plaunu teptukus ir laukiu M. žinutės, kad jau laukia apačioje!

-

Sugedę kompasai,

vyno taurės tuščios,

beprasmybėse cirkuliuojantys kūnai.

Praviruose languose

smaugiasi užuolaidos.

Tu laikai mane,

atimi orą,

gniauži laisvę,

nuogos tiesos nepripažįsti.

Atiduok mane,

grąžink mane,

noriu savęs,

pavasarį mylinčios. 

Skaidrūs gegužės vidurnakčiai,

o aš bučiuojuosi su mėnuliu.
Po kojomis klykia pakalnutės –
vaza sudužo.
Egocentriški cerberiai
Savo tuščiu,
Skambančiu vidumi,
Šnopuoja man į ausį. 

Paryčiais į upę mėtau savo mintis
ir ieškau grimstančių šešėlių.
Tolumoje aidi vargonai,
tavo kūnu bėgioja skruzdėlės,
o aš einu atsiimti savęs.

Užuolaidos pasmaugtos,

švinta,
mintis iš upės traukiu.
Šalia liko tavo kūnas,
O prie jo tik cerberiai,
Uostantys ir bėgantys tolyn,
tuščiomis.

Nerado...

Nes aš buvau
Tavo prasmė.