smagiai smagu į namus parvažiuoti ketvirtadieniais. ir ilsėtis, ir su mylimiausiu pasaulyje žmogum sėdėti kambary ligi sutemsta taip, kad veidų nematai. gerti šampaną ir klausyti Doors'ų. ir kalbėti, kalbėti, kalbėti... ir juoktis. nes visos situacijos yra tikrai juokingos, kai jas papasakoji garsiai. kažkaip mano gyvenime, paskutiniu metu, tiek daug kurioziškų situacijų, kad niekada nebūčiau pagalvojus, jog vienu metu jų gali tiek daug būti. mechanizmo valdomi žmonės ir dūžtančios kaukės ant jų veidų vieniems kelia juoką, pasitenkinimą, kitiems liūdesį. ir taip, nes toks gyvenimas. ir sveikiausia yra kalbėti, ką aš jau sakiau milijoną kartų dar ir iki šios dienos. nes kalbėti reikia, kad būtų švaru, kad neskaudėtų viduj, kad negulėtų viduj. ir dienos keičiančios dienas primena, kad viskas visada pasikeičia, jeigu ne staigus posūkis, tai bent jau laikas nugludina. ir valio, kad taip yra. ir dabar būtent tai noriu dar kartą pakartoti vienam vieninteliam žmogui, nes taip būna. ir aš žinau kaip tai būna ir koks jausmas kai taip būna. bet gyvenimas ir yra žavus tuo, kad jeigu tavo gyvenime atsiranda kažkas negražaus, tai paskui su kaupu gauni gražaus. aš taip sakiau ir sakysiu, nes taip visada buvo ir bus.
va.

nes vasara ir nėra reikalo ir laiko muistytis psichodelinėse plotmėse užduodamuose klausimuose.
ai, kas dar. čia tik tarp kitko. mano aplinkoje labai gerą serialą transliuoja apie tokį žmogų, tik serijas kažkaip kartoja. nors ne. vis keičiasi vienas veikėjas. tik pagrindiniam herojui niekas naujo teksto neparašo.