dabar jau viskas palengva nutyla, galvoje ir vėl tolygūs ornamentai rangos. po tiek veiksmo ir atoveiksmio neįtikėtina sėdėti prie atviro lango, klausyti muzikos, žiogų čirškimo ir tiesiog žiūrėti kaip mažėja smilkalo lazdelė ar naktis pančioja mišką. taip gaivu, taip ramu ir tokia gamta ne tik už lango bet ir širdy -rodos, kad pėdos susilieja su žole, o plaukuose ramunės žydi, rankos vijokliai pavirsta... nors kaip kitaip surasti save po tiek naktų visur, su visais, po tiek džiaugsmų. nes viskas tęsėsi nuo sekmadieninių blynų parke ir taip paromis mano gyvenimas pildėsi žmonėmis ir juoku, atradimais ir laisvės pojūčiu. nes smagu užmigti geriant alų, smagu balkone ritualus turėti ir daug apie viską kalbėti, o sekančią dieną miegoti kiek širdis geidžia, nors tai net ne savaitgalis. ir myliu Vilnių, milijoną kartų tai sakiau ir galėčiau tai dar tiek pat kartų pakartoti. ir nesvarbu, kad koja nebenori eiti, bet kai tokios naktys, tokie žmonės, kam tas protas? ir kebabus, kurių niekada nemėgau ir nemėgsiu, valgyti šalikelėj, kai fūros švilpia pro tave yra labai juokinga, ir švintant kristi į lovą, ir dar kalbėti...kalbėti.... o paskui, kai sugrįžti čia, kur jau minėti žiogai čirškia būna kiek keistoka, bet visada malonu, nes retai kada ir vieniša spėju pasijusti. o alus prie Nemuno visada bus skaniausias! ir viskas, kas dar vyko/ vyksta/ vyks kvepės arba ramybe, arba griausmais ataidančiu juoku. ir tiek neaprašytų istorijų, tiek pokalbių, paleistų į užmarštį, kurie būtų verti ne vieno knygos puslapio. nežinau, gal čia tik aš taip mėgstu viską sureikšminti, bet kartais tiek prasmės ir džiaugsmo gali surasti keliuose žodžiuose, jog paskui jų negali atstoti visos dienos, perkrautos tuščiomis, beprasmėmis diskusijomis. ir nuostabu naktį šokti pagal ac/dc, kai vienoj pusėj pilnatis spokso, o kitoj jau rytas bunda. kai aplinkui tuščia, tuščia ir galima pasiėmus miegmaišį eiti kelių kilometrų spinduliu ir miegoti bet kur. ir nežinau kaip kitiems, o man galvoj toks vudstokas. ir man dažnai galvoj vudstokas. man ir dabar vudstokas. nes visas gyvenimas gali būti toks. nes saulė, upės, pievos, gėlės, bičių dūzgesys, žiogai, nuo medžio krentantys obuoliai, naktinės liūtys, alus, tinklinio kamuolys skraidantis pro galvą, dauba, balkonas, bix'ai, karaokė, pokalbiai, žmonių nuoširdumas, žingsniavimas, Pilies gatvė, vynuoginis tabakas, sumušta koja, paplentės užkandžiai, juokas... viskas, viskas, viskas gyvenime gali būti TAVO vudstoku. tavo džiugesiu. tavo ramybe. pilnatve. meile. nereikia nieko, tik to, ką turi dabar, kad ramiai gultumeis, ramiai keltumeis, ramiai nemigos naktis praleistum lauke ar kambary su muzika, su pokalbiais, atvirumu. ir kai tiek gerų žmonių turiu, kad net verkti norisi dėl to nuoširdumo...
ir kartais dar reikėtų su savo svarstykliškumu susikalbėti, kad nebūtų nenumatytų ir keistų nutikimų. nors... gal ir tai yra mano vudstoko dalis.
kol rašiau, tol klausiau šitos dainos. (ač, Jul.!)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą