taip. man šita daina paskutiniu metu ir tinka, ir patinka. nes viskas, kas vyksta čia ir dabar yra tarsi maži laipteliai lipant į viršūnes. teisingas minčių nukreipimas teisinga linkme. išgyventas dar vienas, vos ne medalio reikalaujantis, dantų traukimas-pjovimas, susidraugavimas su B, buvimas su pasiilgtais, noras skaityti, noras kurti, rašyti, ryškiomis spalvomis piešti, balkonuose juoktis, o ne riebius keiksmus vidurnaktį laidyti ir žiūrėti kaip M. nevalingai juokiasi, nes aš kalbu kaip mužikas. viskas, viskas, kas vyksta, rodos, ne savaime, ne likimo dėka (ak, kaip ironiška, nes kiek daug dėkojau ir kaip stipriai šaukiausi jį šiltojo rudens metu!), o dabar, rodos, viskas inspiruota mano pačios. ir rodos, kad viskas taip teisingai ir tiesiog stipraus žmogaus suplanuota, vykdoma. nes buvo tokių, kurie kelias savaites žiūrėjo į mane ir kartojo, kad tai ilgiau tęstis negali, nes aš niekada nežaidžiu taip ir negaliu to palikti būtent taip. ir jie visi buvo teisūs. ir nepalikau. ir viskas be jokių ilgesingų beletristikų vieną kartą buvo nublizginta ir dabar palengva tirpsta, tirpsta, tirpsta.... tiesa, kartais ilgiuosi, bet kažko kito ir kitaip įsitaisiusio mano gyvenime, bet čia jau atskira tema ir prie jos aš stengiuosi nesugrįžti, nes kol kas pakanka ir dantų (tiksliau - nedantų) skausmo ir juokingai ištinusio žando. viskas, ko dabar noriu, tai kad kuo greičiau galėčiau ką nors kramtyti ir dar, kad antradienį į uni nueičiau be mėlynės ant žando arba po akimi. (be abejonės yra daug visokių norų, bet jie ateity ir aš žinau, kad aš juos pati išpildysiu, nes visuomet smagu į kieno nors gyvenimą įsisukt kaip netikėtam skersvėjui!)
o ilgieji savaitgaliai taip greitai prabėga, ypač tuomet, kai 2 paras tik miegi ir žiūri tv (jaučiausi lyg būčiau 10 metų ir sirgčiau gripu)
...ir čia tokia ramybė, tokia pilnatvė ir tieeeek daug juoko. myliu savo namus.
o čia tokia dar graži citata iš D dovanotos knygos: "Pasukus lemtingų ieškojimų linkme, visiškai nesvarbu pirmauti prieš kitus, priešingai - daug svarbesnis tykus džiaugsmas: aš ne pirmas, vadinasi ne vienišas." (D. Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys")
knyga į mano lentyną papuolė laiku ir vietoj. taip, taip, taip čia ir vėl galima sakyti, kad per daug asmeninių intertekstų surandu šioje knygoje, bet jau nieko su savimi negaliu padaryti (ir nesistengiu).
bet viskas gerai, einu toliau skaityti!
laikrodžio rodyklėmis tyliai šuoliuoja sekmadienis, o man ramu, ramu, ramu, nes paskutiniu metu labai mėgstu ir darbo dienas.
ir pasiilgau tų, su kuriais prie alaus bokalo juokiamės.
---labanakt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą