---

labai gera, labai ramu, labai lengva, kai nuo pečių numeti reikalus, nedavusius ramybės dvi savaites. ir kalbėti norisi, ir tinginiauti, ir ramiai, ramiai apie kokius nors savo gyvenimo reikalus pagalvoti. ir tikrai ne dėl to, kad nebūčiau suradus laiko, tiesiog nebuvo prasmės (o gal tik nemačiau jos). ir kaip gerai buvo šiandien, kai po visko išlindau į vieną rečiausiai lankomų kiemelių ir sėdėdama ant suoliuko klausiausi kaip iš Pilies gatvės sklido užtikrinti, ryžtingi gitaros akordai ir stiprus vaikino balsas traukiantis Kino dainas. tada vėl sugrįžo meilė universitetui, šitiems seniems labirintams ir kiekvieną vakarą, 18.30 kylančiam varnų pulkui. kažkaip neįsivaizduoju ką veiksiu vėliau, kitais metais. ir taip visiems žengnojuosi nuo likimo čia, bet visgi kaip aš pasiilgsiu visko - ramybės, bohemos, klaidžiojimų ir tų rytų-vakarų čia.
tai tokia šįvakar mano universitetinė (ir kažkodėl 2 kurso sesiją primenanti) daina:

o visa kita gyvenime vyksta kaip pagal seniai parašytą planą. savaitė praleista konspektuojant, linksniuojant, pykstant, keikiantis, bijant. o vėliau kažkaip viskas persimainė...
buvom spektaklyje "Išvarymas". O. Koršunovas dar sykį sugebėjo nustebinti ir palikti daug, kai sugrįžus po visko, kas truko 6 valandas, nesuvoki ar galvoje tuščia, ar pilna. bet visko tiek, kad pradedi svarstyti apie savo ambicijas, apie savo vandališką esybę ir norą kalbėtis, aiškintis, išdrįsti. pasilikti.

šeštadienis sveikinant U, linguojant pagal Garbanotus akordus ir šokant pagal bitlus ir galiausiai susiduriant netikėčiausiems pokalbiams. o kaip gi kitaip gali viskas būti, kai visi vakarų keliai nuveda ten pat - nes vakarėlis, nebus vakarėlis, jeigu paskutinis alaus bokalas bus išgertas ne plėjuj.

ir skaičiuojant paskutines dienas šio semestro paskaitose, užvaldo nenuvaldomas noras greičiau atlikti praktiką, o paskui šypsotis ir murkdytis sniege, puošti eglutes, pirkti dovanas...
ir visko gero labai daug, kad net nesurandu kada galvoti apie tai, kad kažkas mano gyvenime ne taip (greičiausiai todėl, kad viskas ir vyksta taip, kaip reikėtų).

p.s. o kas gali būti blogai, kai jauti, kad tiek gerų žmonių yra šalia, tikrai savo keliu žingsniuoju. ir daaar, tarsi to nebūtų gana, sausį  mindysim Elizėjaus laukus!