bundantys hipiai, 'pasiklyskim pievose' sezonas ir tūkstančiai sliekų ant šaligatvio...

...arba taip - pavasaris atėjo.

jis atėjo ir išspyrė pačią netikėčiausią žiemą ne tik iš šitų keistų monolitinių namų kiemo, bet ir iš užšalusių autobuso durų, iš tarybinius laikus menančių kailinių, iš sustingusios Neries, ledinių tiltų atbrailų, jis išjudino supynes ir pripildė prospektus, alėjas ir parkus. iš visur, pavasaris išspyrė žiemą ir tyliai prisėjo pienių. pievos akyse darosi vis ryškesnės, lygiai taip pat, kaip baltas lapas, kurį pasiėmus ir vėl skalauju akvarele. iš mano galvos pavasaris išvijo visus baisius paukščius, kurie buvo taip baisiai supynę mintis, o sielą išdraskę iki paskutinių dejonių. graži buvo žiema, bet skausminga ir truputėlį sadomazochistinė. kaip ir visi įrašai, kurie per pastaruosius mėnesius gimė, bet taip ir liko paslėpti mano juodraščių skyrelyje. buvo viskas taip baisu, kad sudėliojus sakinius, bijodavau juos perskaityti. ir viską, ką tada mačiau, kiek tada meldžiausi, kiek baltų gėlių įsigėrusį kvapą nešiojausi, palieku ten - toli. taip toli, kad niekada čia ir nepapasakosiu viso savo baisiausio mėnesio. kaip ir sakiau, dabar tie paukščiai kažkur toli, toli. paėmus akvarelę negaliu sulaikyti visų gražių gražiausių žuvų. taip ir noris sustoti šitoj ramybėj. kur basomis slenki iš kambario į kambarį. kur laisvadieniai tampa dėlionėmis, kurios susirikiuoja savaime. taip ir norisi pasimesti tuose rytuose, kuriais nereikia niekur nešdintis. tuose rytuose, kurie tave pažadina pakutentais lūpų kampučiais, plaukus pinančia muzika ir malonia vienatve. ir tuo metu taip norisi pamiršti visus stereotipinius suaugusių gyvenimų surikiuotus ir seniai nebemadingus dalykus, kuriuos vis dar taip įkyriai liepiama bandyti. ir neduokdie, neduokdie, tu pasuksi iš kelio. bet kaip malonu! kartais taip ir norisi sustoti pačiame keisčiausiame taške ir niekada daugiau iš jo nebesitraukti, nes visi kiti dalykai pradeda dusinti. gyvenimas yra labai kvailas dalykas, todėl jeigu norisi būti laimingu, reikia ir pačiam truputėlį būti išprotėjusiu. tai taip stipriai mėginu pažadinti tą hipišką savastį, bet dar šiek tiek, dar šiek ir gali būti, kad sugrįšiu į visas tas pievas, kuriose kadaise slėpiau įvairiausias maloniausias naktis, dienas, paras. nes dabar ypač dažnai norisi nusimesti visas pasaulio normas. prieš keletą savaičių, kai tikrai traiškiau save iš vidaus, pasislėpiau šmc. dvi valandas prasėdėjau ant žemės ir nardžiau tarp pačių pačiausių vaizdų, kuriuose ir dabar dar norėtųsi pasiklysti. ir kažkoks nenumaldomas kultūros ieškojimas paskutiniu metu slenka visu mano kūnu. atrodo, taip ir pasiilgstu to nesveiko keturių metų kurso, kurio prasmėse, literatūriniuose charakteriuose, jų dramose ir poemose aš panirdavau naktimis. ir kaip į vieną tamsią vietą susikiša viskas, kai kiekvieną dieną atsisėdu ant tokios proletariškos oranžinės kėdės. ir kaip lengvai piktumu užsikrečiu kiekvieną dieną... taip ir rodos, kad paskutiniai filologės atodūsiai buvo tą saulėtą birželį. gyvenimas dėlioja viską vietas, bet dar daugiau galiu aš pati. taigi, galiausiai pradedu suprasti, kad jeigu pati savęs neieškosiu, tai joks likimas man laimės nepridės. nei dešiniam lovos krašte, nei mintyse, nei bet kurioj kitoj kertelėj, kurioj vienu ar kitu metu kažko pritrūksta.

tai taip ir pasitinku pavasarį, nepaisant to, kad kalendoriuje jis beveik ir įpusėjo. aš jį pasitinku šiandien. kai tabako šapeliai tyliai spragsi naktinio miesto fone, o šita liūtis plauna viską, kuo mėginau tikėti. kai taip gražiai, gražiai tas griausmas, žaibas praneša apie kažką, kas baigiasi (ir aš jaučiu visa savo oda, kad tikrai baigiasi), apie kažką, kas prasideda... ir šita naktis yra TA naktis, kai prisiekiu dar kartą, kad pildysiu savo naujametinius pažadus ir visas žuvis išleisiu iš beverčių tinklų.

vienaip ar kitaip, dar norisi pasakyti kaip stipriai įkritau į Murakami, kuris pats mane susirado ir tikiuosi, kad nepaleis dar ilgai, nes kaip gražiai jis įrodė, kad vienatvės ir pasiaukojimo filosofija nebūtinai turi skambėti liūdnai. o prie to paties šiandien A.Š. atnešė šiurpulius, kurių neturėjau jau daugelį mėnesių, nes tai, kas jo surašyta, iki kaulų smegenų skandina į pavasarinį simbolizmą, kuriuo tenkinamės kiekvieną rytą, naktį, [bet kuris kitas paros laikas], ir nesvarbu, kad mėginam tai paneigti. Ir prašau, litergazmo karalius YRA ČIA.

o visa kita, ko dar nepasakiau, nes bijau, nežinau, nedrįstu, galiu sudėlioti įdomiau. va taip va:

1. eilinis pavasaris, prasidedantis su šia daina, kuri visuomet apsisuka ties tais, kurie laikinai praeina pro mano dienas:

2. paverkt-užmigt-nubust-išeit-pareit-paverkt:

3. teptukų daina:

4. ši daina turi atskirą istoriją, kurią reikia pasakoti arba labai konkrečiai, arba nutylėti visiškai. mano pasirinkimas akivaizdus:

5. daina, kuri turėtų labiausiai paveikti mano minčių tėkmę, tik šios misijos ji dar neįvykdė:

6. menas, kuris tą trečiadienį truputėlį verkė:

5. ir iš rudeninio palto iškritus ir vėl mano mintis patiesusi daina: 

dainų būtų koks milijonas, jeigu remiantis jomis turėčiau sudėlioti viską, kas konkrečiai vyksta. bet jau beveik metai kaip nieko konkretaus čia nepasakau. todėl, nelaužykim tradicijų!

"Groja visi žemės stradivarijai, nuo rudeninio medžio krinta geltonas lapas, zvimbia užklydusi bitė sodininko rankovėje, sula teka iš pradraskyto beržo, lipni sula kaip pašautojo kraujas. Du numirėliai bučiuojasi.
       Tik ką gimusi Venus grąžo rankas, ji nori pakilti į dangų, jos basos kojos prilipo prie kriauklės perlamutro, margi drugiai nuo Amazonės krantų plevena aplink jos dieviškąją galvą, jie per silpni, kad ją nusineštų. Du numirėliai."

---pavasaris dar nei vieno hipio nepaliko liūdėti.---

             

.