net labiausiai apniukusi diena gali būti miela, kai išsimiegi ir susisukusi pataluose geri kavą. niekur neskubi. kepi sausainius. Kalėdos prasidėjo. šiąnakt vakarėlis.

tad pakelkim taurę karšto vyno,/už Kalėdas po egle!

visus liūtus veju iš širdies. uždarau duris. su sklende. ir bėgu. tik dar nesuprantu - ar lauk, ar vidun. kol kas tik bėgu. o visur vien tik realybė. tikrovė suvalgo visus sapnus. bėgu. užkliudau. pabyra prisiminimai. renku, renku, renku. atsistoju ir vėl bėgu. nežinau nei krypties, nepažįstu kelio. tik veidai mainosi. metų laikai keičiasi. o aš vis bėgu. ir matau tiek daug. matau, kaip žmonės matuojasi kaukes. matau, kaip žmonės myli. kaip vargšes mergaites pravirkdo akordai. matau, kaip kažkam linksta keliai. matau - pyksta. matau, kaip įžeidžiai ir skaudina.daug matau. ir niekaip nesuvokiu, kur išoriniai veiksmai, o kas vyksta mano viduje. galbūt ta mergaitė, tai aš. galbūt man linksta keliai. ar mane skaudina? o gal aš? o gal tai tik atoveiksmis? ir kodėl realybė? o gal kaip tik tai sapnas. trapus ir neapčiuopiamas dejavu. bet aš vis bėgu. ir veju liūtus iš širdies. kartoju magiškus žodžius. ne. nevaikštau aplink katilą. raganauju. savaip.

Ir kartais skauda. Iki ašarų. Lyg širdį pjautų. Bet visuomet yra tų, kurie būna šalia. Ir to gana.  O kartais trūksta kažko dar. Tik nesugebu iškristalizuoti tų sąvokų. Turbūt dėl to, kad pasimetu sapne.

kartais tu sugalvoji. ir... atsirandi! Tuomet kaip cigaretės dūmas išnyksti, o prisiminimus, it pelenus, po mano širdį plaiksto visi pasaulio vėjai.Dingsti, kaip vynas, - išgaruoji. O aš, vargana elgeta, klajoju po naktis, po melodijas, po prisiminimus... Bastausi tarp žmonių, pasimetu miniose, nes nuolatos ieškau to paties veido. Ir it paklaikusi apsakymo veikėja nerandu sau vietos. Kaip Juozapota iš Biliūno "Liūdnos pasakos" ieško savo vyro,  taip aš nuolatos ieškau tavęs ir mintyse dėlioju sakinius, kuriuos noriu ištarti. Galiausiai, kai iš kišenės išbarstau visas viltis... ragauju kitų, svetimų lūpų, lyg ieškodama tavųjų... ir niekada nieko panašaus.... ir nieko, nieko panašaus į šį pasaulį... bet praeina daug laiko. Aš sugrįžtu iš savo betonio kvartalo. Sveika parvažiuoju atgal. Rytais braidau po drėgną rasą, o netikėtai... - tu! Tada ir vėl bėgu atgal, slepiuosi, mainausi, matuojuosi kaukes....

kaip žiurkėnas, nuolat tame pačiame ratelyje sukuosi. Vienas iš mūsų tuo mėgaujasi. Ir tai tikrai ne aš.

ir tuomet prasideda -

per pilnatis.
per šviesmečius.
per mylias.
dvejones.
atodūsius.
skausmus ir džiaugsmus.
karštai ir aklai.
taip nuolat.
šaltai ir nežymiai.
žygiuojant didingai
ir
trokštant iš naujo.
aukojant ir duodant.
kraujuojant.
taip reikia -
pabėgti.
užmiršti.
ištrinti.
suminti.
nukristi.
pakilti.
-
išskristi -
niekada.


--------
taip bėga savaitalis. galvojant. prisimenant. kažkur pamečiau save, tai va taip ir ieškau. ir jau ganėtinai seniai.
ooo. dabar norėčiau po Nemuno tiltu gert pigų vyną. norėčiau, kad man būtų šešiolika.

kas suvalgo visus žodžius tūnančius mano galvoje?
vieną dieną tikrai pagausiu tuos pinčiukus!

.
Pokeris.
kartais net per savo gimtadienius nesijaučiu taaaaip, kaip jaučiausi tą akimirką, kai atnešė tortą ir visi mums dainavo. Kai apsikabinome. Ir individualūs pokalbiai. Ir šypsenos. Ir visi gražūs. Ir įtampa. Ir tunak'as, kuris buvo lyg gaivumo gūsis praėjus didžiajai vakaro daliai. Ir viskas. Ir tiek nuovargio, kai parėjus į kambarį net nesuvoki, kaip nukrenti ant lovos ir užmiegi.
Jausmai. Emocijos. Iškrova.

ir kaip jau kažkam sakiau, kad aš turbūt uždusčiau, jeigu nebūtų tų, kurie mane apkabina.
.
Savaitgalis buvo aprengtas pižama. Nemeluoju - nuo parvažiavimo iki išvažiavimo. Gydžiau balsą.
O savaitė taip ir plaukia - su skania literatūra ir lengvais užkandžiais - namų darbais. Truputį šio, truputį ano.
Ir nesvarbu, kad kartais būna toks stiprus vėjas, kad išpučia visas mintis.

o jeigu jau įrašo pražioje paminėjau Pinčiuką, tai ne šiaip sau.
ką tik perskaičiau "Baltaragio malūną".

Knygos atradimas:
‎"...jokiu žodžiu nenuraminsi sudrumstos meilės, kuri įžeista pavirsta baisia audra. Ji nieko nepaisys, nueis savo keliais, viską sulaužys, suvers, išblaškys ir pražudys, nieko nepasigailės, kol iš apvilto ilgesio pasiliks vieni griuvėsiai." 


Kaip pirštu į akį, taiko Kazys Boruta.
.
Ir dar iš šiandienos minčių, susijusių su citatomis. Retorikos dėstytoja daug kalbėjimo apie citavimą. Daug ir pati  citavo.
Bet supratau, o ir savu kailiu ne sykį patyrusi esu, kad milijoną kartų smagiau yra tekste rasti gražų sakinį, nei interneto platumose ar tiesiog išgirsti. Kitaip prilimpa tie žodžiai, ilgiau širdy užsilieka, o ir interpretuoti malonu.


.
ir dar apie piktus padarus.
Ne tik Pinčiukų reikia saugotis gyvenime.
kartais iš gausybės mylimų aviukų išnyra keli vilkai ir vis kandžioja užpakalin. Tokiais atvejais aš moku šypsotis. Bet...tik tiek.

---------

kartais pritrūksta jausmo, o kartais erotikos.

tupiu sau kambary, apsikamšiusi. Kavos puodelis rankoj, avižinė košė su medum... ir taip jau antra diena. Ir šiandien svarbiausia ne tai, kad aš sergu. Šiandien esminis dalykas yra mūsų gimtadienis. Taip. Mūsų - SA. 9-asis gimtadienis. Taigi, pasikartokit pokerio kombinacijas. Damos, susiraskit perlų vėrinius. Vaikinai, neužmirškit skrybėlių.
susitiksim vakare.
pašoksim.

prisiminiau.

seniai klausiau ir seniai jau žavėjausi šiuo vyriškiu.

ganėtinai prilipo sekmadieniui sekmadieniauskui.

p.s. šiandien nusipirkau mandarinų. skanu, bet kol kas dar jokių aliuzijų neieškau.

...gražiai pradėkime savaitę, kuri nusimato ganėtinai įdomi.

p.p.s. nieko nerašiau apie penktadienį, bet jis keistai smagus buvo.
kuo toliau, tuo smagiau man būna čia, kartu su jumis visais.[*]

pabėkim! pirmyn. pirmyn. pirmyn. nesidairykim. nė žingsnio atgal. nebent į šoną. ir kartais darosi nesvarbu - galima sukti ir į kairę, galima ir į dešinę. ir vis tiek, kad tik ne atgal. kad tik ne... ir pabėkim, kur dienomis pastatai svaigina savo aukščiu ir kvepia šokoladinė kava. kur damos rūko mėtines suktines ir vaikšto su aukštakulniais. vyrai dėvi kostiumus. o naktimis verda burleskinis gyvenimas. jaunimas svaiginasi ir negalvoja apie rytojų. pabėkim į purviną, apsimetėlišką miestą, kuris dieną spindi prabanga ir manieringumu, o saulei nusileidus virsta demonu, traukiančiu turtingų ponų pinigus ir praryjantis visų orumą... Tada išaušta rytas ir gatvėj vėl gražu - damos, džentelmenai. Pabėkim, kur žmonių tiek, jog pamiršti net savo tapatybę. pabėkim.
arba.
Pabėkim, kur jūra ošia, kur smėlis byra į batus. ten, kur šilta ir galima bangų mūšoj įbristi. Arba ten, kur šalta ir vėjas išpučia visas mintis iš vidaus. ir ne tik jas. kartu ir jausmus. laukimą. kantrybę. košmarus. ir neišgyventas naktis.
tikrai!
pirmyn, kad nereikėtų kankintis ir iš liūdesio vaduotis. kad nereikėtų iš riksmingų sapnų nubusti. kad smilkalas ramintų, o ne skaudintų. kad harmonija būtų.
su lašeliu erotikos ir žiupsneliu jausmo.
bėgam.
... nors ne. dar neišlipau iš to narvelio, kuriame pati ir užsidariau.
bet kada nors. išlaužysiu stipinus. ir išskrisiu...
kad ir viena, bet pakilsiu.
kada nors.

kol kas tik dalinuosi iš facebook platybių iškritusia ir kelias naktis nepaleidžiančia daina - - -

ir labanakt.

>smagu būtų, jeigu kiekvieną rytą abi kojos būtų tinkamos išlipti iš lovos!

P.S. ---daug kas keičiasi. ir viskas tik į gerą.

vietoje to, kad redaguočiau tekstą taršau Albert Camus "Užrašų knygelių" I-ąją dalį. Tai it patarimų knyga. Kiekvieną kartą randu ką nors sau. Savo nuotaikai, emocijoms, prisiminimams, fiziniams potyriams. Gyvenimo vedlys. 

Šiandienai:

"Nerašytumėte tiek daug apie vienatvę, jeigu mokėtumėte išgauti iš jos maksimumą."

ir dievaži! Šiandien kaip tik apie tai ir galvojau, kad balažin kiek milijonų minučių praleidau nelemtiems vienatvės klausimams ir savo būties prasmės ieškojimams. Kiek dienų ieškojau savo proto, savo stabilumo ir kokių dar klausimų prisigalvodavau, kai dabar man pats ponas Albertas atsakė. Ir tai tikrai nereiškia, kad turiu mažiau rašyti. Tiesiog, aš tikriausiai vis dar neišmokau savęs išnaudoti iki paskutinio lašo. Bėgu. Bėgu, pamatau finišą ir sustoju. Sustoju tuo metu, kai reikia bėgti dar greičiau! Taigi. Pirmyn maksimalizmo link, draugai! Pirmyn į įtampos zoną!

Dabar pats tinkamiausias metas tam. 

Ir dar. Turbūt, kad čia dar to nerašiau, tai numesiu intertekstualumo kortą.

Taigi, pamenu, kai buvo sesija. Kamavausi ties vakarų literatūros egzamino konspektais. Paskutinę naktį, kaip ir visuomet tokiais atvejais, roviausi plaukus nuo galvos, kai tuo metu parke kažkas itin nuostabiai virpino gitarų stygas ir traukė A.Mamontovo dainas. O aš tik apsidairyt į balkoną išeidavau. Ir vis klupdavau ties simbolizmu bei modernizmu. Galiausiai pamačiusi, kad lauke jau šviesu, suvokiau, kad reikia bent valandą priglausti galvą prie pagalvės. Susidėjau konspektus į gražią krūvą (tikrai ne krūvelę) ir už akių kažkaip užkliuvo knygos "Svetimas" analizė ir Alberto Camiu gyvenimo faktai. Bet nieko reikšmingo. Atsiguliau. Užsimerkiau. Ir regiu. Priešais mane ateina nuostabus, kostiumuotas vyriškis, tarp dantų įsikandęs cigaretę. Iš viršuje esančios švarko kišenės kyšo du bilietai. Prieina. Tyli. O aš matau, kad tai traukinio bilietai. Tuomet pradedu savo monologą, kuriuo mėginu Albertą atkalbėti nuo kelionės į traukinių stotį. Pasakoju, jog tas automobilis užkeiktas, kad jis tikrai veža į pražūtį. O tas vyras numeta cigaretę, prisidega kitą, apsisuka ir nuslenka automobilio link.

Taip, aš sapnavau Albertą Camiu. Gaila, per egzaminą neišsitraukiau bilieto apie jį. Būtų buvę įdomu.

Bet dar ir dabar prisiminus šį sapną, kūnu nubėga šiurpuliukai. Natūralu, juk literatė susapnavo rašytoją.

*

šypsokimės.

juk tik taip reikia pradėti naują savaitę.

*

...šio vakaro daina. labai.

-

Žmonės bijo plikų parkų. Taip pat jie bijo pilkų dienų. Kartais man atrodo, kad mes per daug meluojame patys sau. Užsidarome šiltuose ir jaukiuose namuose, rankose laikome arbatos puodelius arba vyno taures ir įtikinėjame save, kad pavasaris niekuomet nesibaigs. O man smagu ir taip. Žingsniuoji tiltais, parkais, gatvelėmis ir mėgaujiesi. Kartais visai nesvarbu net ir tai, kad ore tvyro mirštančių lapų kvapas. Nesvarbu net ir tai, kad pirštai supyksta, jeigu kažkur pameti pirštines.
Man dar ruduo. Toks melancholiškas ir nostalgiškas. Sentimentalus ir ilgesingas. Rudens vaikas esu, nėra ko slėpti. Dėl to ir Sereikiškes dažniau matau negu Maximą.
Ir dar, jeigu jau apie Maximą ir rudenį užsiminiau. Kasmet pykdavau, kad prekybos centrai labai anksti pradeda manipuliuoti Kalėdomis. Šiandien draugė papasakojo, kad Maxima jau puošiasi. Ir jau net ne pikta, o graudu. Dar lapų nesušlavėm, dar žieminiai paltai, batai giliai, labai giliai spintose, o štai kokie fokusai mūsų sviete dedasi. Bet...prieš vėją nepapūsi. Nors ir nebandau, gyvenime ir taip daug prisikvėpuoju.
.
.
o kol kas pakanka to, kad pėdas jau kutena sapnas...
*...rodos, visai neseniai buvo pilnas mėnulis, o štai ir vėl šis gražuolis mano akis bučiuoja
dar šiek tiek Apučio ir galėsiu vėl klajoti po savo fantazijų pasaulius.

-

gardžios kavos! ir saulės!!!

šypsokimės.

diena-naktis

šiandieniniai atradimai:

žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga
o šešėliai pamišėliai klieda, ką
mums už nugarų šiugžda pelėda
išrašyta tuščiai, išplepėta

Vladas Braziūnas
autorius kažko nepasako


o čia pat. nežinau kodėl, bet tiesiog taip staiga... galvoje. POKŠT. ir paauglišką širdį raminusios eilės. Kaip dabar pamenu tą naktį, kai atradau šį eilėraštį - 

Žiaurus savižudis ruduo
Pravirkdo statulas taurias,
Ir teka ašarų vanduo
Į juodo marmuro taures.

O tu kaip aidas gyveni,
Kaip balsas, plaukiantis toli,
Tau atsispindi vandeny
Sraigių procesija tyli.

Pamėlynavęs nuo šalčio tolis,
Kaip miręs lapas nuraudęs molis.

Henrikas Radauskas

Parko ruduo

---
ir kad jau nuklydau kažkur praeitin... kad jau kamuoja keisti grįžimai - šiandien kompiutery atradau senų. labai senų. savo užrašų. paskaičiau... ir niekaip nesuprantu. visą vakarą galvoju. kodėl manyje tiek daug nihilizmo?
dabar jau viskas šviesu. bet paauglystė?.. O rodos, kad tiek daug šypsojausi.
akivaizdu, kai tik atsiranda vyras, taip ir susikremtu.


Iš praeties:


tik kiekvienas vakaras baigiasi kaip Sizifui. Rodos, jau užritinau savo tuštybės akmenį ir rytojus išauš kitoks nei visi kiti. Bet ne. Ir taip kiekvieną vidurnaktį vėl ir vėl tenka klajoti žodžiuose. Raidėse. Klaviatūroje. Ir kiekvieną rytą po nakties, persismelkusios tabako, prancūziškos muzikos ir kofeino, aš vėl ir vėl maišau kortas. Vėl ir vėl sudedu tau prieš pat nosį ir pradedu nuolatinį savo meilės žaidimą - atverstomis damomis, karaliais, valetais. O tu. .. tu nieko. Tu šypsaisi, kvatojiesi, braižai pirštus į prakeiktos gitaros stygas ir nė nesistengi pamatyti mano numestos kortų kaladės.  Savo saldžiomis lūpomis palieti arbatos puodelį, lengvabūdiškai meti keistuolišką žvilgsnį mano pusėn ir vėl lieku viena. Tada ir vėl maišau kortas, piešiu kvailus paveikslus, skandinuosi kavos puodeliuose, klajoju prancūziškos muzikos aiduose ir slepiuosi nuo žmonių. 

*

Tu kaip dilgėlė. Vos viskas nušvinta naujom spalvom, o tu ir vėl užaugi taip, kad paliestum mano širdį. skauda gi, po galais. Tu nelauk tos dienos. Aš vieną kartą, dievaži, pasiimsiu dalgį. Dievaži. (2008m.) 

*

VANDUO PASKĘSTA LIŪDESY,

DANGUS IŠTIRPS NUMIRUSIOJ DAINOJ.

IŠDUOTĄ SIELĄ PRIGLAUDŽIU PRIE LŪPŲ

TIKIU, KAD TAI BUS ŠYPSENA.

PASKAUSTA ŠIRDĮ SPALIO DARGANOJ

O TU - TARSI NUTRŪKUSI STYGA.

(2007 m.)

...

*

taip ir klajoja mano mintys - dienomis ieškau ateities, vakarais/naktimis mėgstu praeities vitražus.

taip ir mainosi viskas

ateitis-praeitis/

diena-naktis.

*

-

stagnacija.

ir rodos, kad amžina.

-

kaip pasakyti vaikinui, kad jis tau gražus?

ir tai nėra vien tik paauglius ištinkanti bėda.

-

bet dabar - 

kakava ir patalas. (kartais būna labai liūdna, kad tai tik aš ir keturios sienos, bet laikas juk labai greitai bėga!)

labanakt.

o, kad rytoj ir vėl šviestų saulė! juk nuostabu darbo dieną pradėti nuo pasivaikščiojimo parke!

kas verda mano galvoje?

keistiems rytams - keistos dainos. 

liūdniems rytams - liūdnos dainos.

---

kartais net nesuvokiu kaip aš sugebu taip ilgai liūdėti.

---

beveik nuogos medžių šakos šoka erotinius šokius, dangus dusina visa savo esybe, o šis miestas kažkokiu nepaaiškinamu būdu traukia gyvybę iš manęs. kažkaip baisu, kad pradedu nykti. silpstu. mažėju. bijau ištirpti. ---

vieną dieną ir vėl bus šviesu, nes taip sakė Hemingway - the sun also rises...

---

išdegintos žvakės ir sukalbėtos maldos.

---

bėgantys peizažai ir griūvančios trobos. beržai nudegintais lapais. klastūnas Nemunas. 

*

rodos, nieko rišlaus ir neparašiau, bet...

...kiek daug čia yra logikos. Ak, kad jūs žinotumėt!

c'est la vie.

personažas neieško autoriaus. personažas ieško savo kūrinio.

kartais jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau negyvenamoj saloj. ir būčiau kažin kokio, niekaip vieno žanro ir literatūrinės srovės nesurandančio kūrinio personažas. gyvenimas verda. kunkuliuoja. mainosi jo spalvos, kvapai bei garsai. bet tai niekaip nepaliečia manęs. visko tiek daug ir tas viskas praktiškai niekaip nesusisieja su manimi. kartais kyla mintis, kiek iš tiesų aš egzistuoju. ar aš tikrai esu čia. ar man tikrai reikia būti čia. taip, prasideda egzistencializmas. ruduo be to niekaip neišsivers. būna taip, kad nesuvokiu savo buvimo vienur ar kitur prasmės... būna, kad visko tiek daug nesuvokiu... atsiduriu absurdo pjesėje. rodos, trankausi į kambario sienas ir niekaip nepajėgiu savęs įtikinti, kad man skauda ir gana, GANA... GANA!!! bet vis trankausi. ir liūdniausia, kad niekas nemato, niekas negirdi, kaip kiekvieną sykį dusliai krentu ant grindų ir vėl stojuosi. Baisiausia, kad visur pilna žmonių, o niekas nemato. Ir kodėl? kodėl?! ir galiausiai nusikamavusi, paklaikusiu žvilgsniu, akivaizdžiai bemiegių iškamuota lipu lauk iš absurdo pjesės ir vėl kupina vilties rangausi it kirminas pirmyn. tikiuosi, kad pagaliau, pagaliau surasiu savo gyvenimą, kurio iš po akių niekas nenugvelbs ir kuris dar nėra išnaudotas... ir staiga priešais akis poezija, kuri išmoko mane, jog į sienas trankytis - skauda. kad aš čia, nes taip turi būti... ir vos tik... vos tik išmokstu vieną posmą mintinai. viskas... baigiasi poezija. atsiranda tragedija. komedija. tragikomedija...ak. ak. ak! įsiveliu kelioms dienoms į detektyvą, ieškau savų kriminalų bei įrodymų...o tuomet vėl... vėl tas pats egzistencializmas. vėl ruduo. visur. nesvarbu, kad kartais saulė paširdžius kutena... bet jeigu taip, tai aš ir vėl galiu daužyti galvą sienon...
ir šiandien. tikrai taip.

ir labai daug jausmo išgyventa. ir labai daug jausmo neapsakyta.
ir kartais būna tokių, kurie taip labai labai labai šypsosi. o kai užsidaro kambary jie taip labai labai labai nesišypso.

-

gaivus ir malonus šeštadienis. ramybės uostas - čia pat. naktis kupina sapnų. kvepianti patalynė. kava lovoje. gera nubusti ir išgirsti tėvų balsus. virtuvėje be perstojo kalbančią radiją. už lango vis liūdniau savo šakomis mojuoja obelys. galbūt ruduo ir skausmingas periodas, bet ypatingai patrauklus ir savotiškai seksualus. Čia kaip ir vyrai, kuo labiau tave jis traukia, tuo stipriau tave įskaudina.
o dabar - į tūsąąąąą!  au jė. all day. all night.

kartais mano pilvas suvokia, kad pasiilgo jų.

Šiandien net lapų šlavėjas stotelėje man liepė pasitraukti nuo kelio. Būna dienų, kad tiesiog jautiesi ne savo vietoje. Bet nutinka ir taip, kad jos dingsta. Ir tada jauti, kad šis pasaulis ir yra būtent tavo vieta. Nes čia šviečia saulė, o mėnulis vilioja. Ir svaiginančiai sukasi lapai. Rytais nosį kutena kavos aromatais, o naktimis žvilgsnis įsminga į Vilniaus panoramą, kai rymoju balkone. Ir atėjus į universitetą tiek sykių išgirstu 'labas'. Ir telefonas kartais skamba. Čia yra visai šaunių žmonių. Ir kiek tokių aš myliu... Ir čia viskas visai neblogai. Ir nesvarbu, kad retkarčiais ko nors trūksta... 

---

Ar jauti, kaip kalbinu tave, kaip tyliai,
kalbinu taip tyliai, taip lyg nekalbu:
- taip kalbu, kaip liečia nendrė
nendrę, pučiamą į rudenį.
Marcelijus Martinaitis

Good morning New York!

- - - 

kvepia raganavimu. 

.

.

.

o penktadienio ryte kavos į balkoną! (ir jokio čia lyrizmo, jokios poetikos)

ir - gudrių akimirkų.

subtiliai mokėkite savo gudrumą maskuoti, damos.

kartais viskas atrodo ne taip jau ir blogai, nes kartais taip ir būna.
nooooors, aš tikrai pavargstu. būna dienų lyg tyčia.
vakar vienas žmogus pasakė - "būna ir blogiau, pavyzdžiui rugsėjo 11". ir jis teisus.

viskas sukasi ir cirkuliuoja. Niekaip nepajėgiu suprasti kaip mane tai veikia. Niekaip. Kiek tikrovės, o kiek fantazijos? Kur prasideda baimės ir baigiasi norai? Ir šiaip, ar tai yra skirtis? Kur dingsta ir iš kur netikėtai atsiranda liūdesys? Ir kodėl reikia tapti tokia, kai užsidarai savo kambary?
ir dar viskas taip aitru. čia pat. godžiai smaugianti, nuodijanti ir dusinanti pilnatis. lietaus lašai it peiliai smingantys širdin. Ir kaip švininiai debesys kamuoja saulę, taip mano mintys smaugia mano laisvę. Aš čia, bet ir kažkur tenai. Aš su visais, bet ir čia - viena. Aš išeinu. Pareinu. Išeinu. Pareinu. Man skauda, man gelia, man gera. Man skauda, man gelia, man gera. Man skauda... Man reikia. O gal ne? Aš noriu būti. Bet kur? O gal greičiau su kuo? Ir klausimai kasnakt man rėžiasi akyse. ir tiek milijonų žodžių aš turiu savy, kiek milijonų žodžių aš nesugebu parašyt. Ir poezija. Klaiki boba, kurios visą gyvenimą nekenčiau, vis dažniau mane pati suranda. O gal gerai, nors gal ir ne. Bet ar svarbu? Pragėrus sielą susirinkčiau meilės trupinėlius ir širdį tau padovanočiau. Žinokis, kiek košmarų susapnuota. Žinokis, kiek vyno dėl tavęs. Žinokis kiek vyrų be tavęs. Žinokis. Nors kas iš to. Tai bet kokiu atveju tik TU. O kas gi man? Man čia - gyvenime yra kita vieta. Kita diena. Kita kurčia daina. O aplink širdį rangosi žaltys ir piktą kėslą primena kasryt. Ir taip baisu, baisu, baisu, nes aš žinau, bet nuolat vis tiek tai padarau. Vis tiek taip pat, kartu, klimpstu ir pasiduodu.
ir čia tabaku kvepia. ir dar daug kvapų man pinas palei smilkinius, bet vieno nebėra ir gal gerai. Kiekvieną kartą atsiradęs, išvesti iš proto gali.
nes būna - skauda siela, bet neskauda kūno. Ir būna - kiekviena diena prasideda ir kiekvienas vakaras baigias tavimi.
tik kiek kitaip.
ir tas ruduo, taip čaižo, plaka, muša, skriaudžia, kad noris verkti.
o kita vertus - nieko blogo kaip ir nenutiko. tik tu gyvenime man nuolat vaidenies.
ir nieko blogo, jau seniai pripratus aš esu.
tik taip nutinka, kai turi tiek daug svaiginančių dienų, ateina laikas prisimint tave.
liūdesį, lipk lauk iš mano dūšios.
leisk šypsotis man toliau.

Metų prognozės (tęsinys nr.2)
.
.
.
Taigi, balandis. Jis turėtųųųųų būti idealus. Tobulas. Su mylimais žmonėmis. Su daug juoko, malonių intrigų ir muzikos, ir šokių, ir viskoooo....
Gegužė - truputį tingi, kupina netikėtumų ir galiausiai vėl - milijonu nuostabių akimirkų ir šeimyniškų. buitiškų vakarų.
Birželis - miego mėnuo. tingumo mėnuo.
Liepa - Intensyvi. Darbinga. Daug šypsenų.
Rupjūtis - bus ir darbo, bus ir poilsio.
Rugsėjis - ganėtinai keistas. Vangus, bet kartu ir ryžtingas.

viskas. išskaičiavau 12 dienų nuo savo gimtadienio, dabar belieka sekti kiekvieną mėnesį ir laukti - ar viskas iš tiesų taip ir bus.
...

kai sutemsta ir nakties ramybė užplūsta ne tik normalius žmones, bet ir daugumą studentų, aš čia sau taip nurimstu ir susirangau lovoje. Ir nepatinka man tiesiog kristi paslikai į guolį ir garsiai užknarkti. Paklausau muzikos. Užmiegu su tv (taip, taip, aš apgailėtina :D ).
Bet šiandien geriu kakavą ir valgau sausainius. Ir po tiek prasmingų ir nuo dūšios pasakytų žodžių, apkalbėtų reikalų bei prisimintų nutikimų, tai kitaip ir nesinori baigti šią dieną (o gal pradėti naują?).
nesvarbu.
labanakt.

Metų pronozės (tęsinys)
.
.
.
Taigi. Antroji diena po gimtadienio buvo truputį irzli, truputį įtempta, bet vakare mano smegenys gavo naujo ir, sakyčiau gardaus, maisto. Buvau spektaklyje, kuris mane paveikė labai įvairiapusiškai, todėl dabar labai įdomu koks gi tas lapkritis bus.
Gruodis, pagal pranašystes turėtų būti labai darbingas, įtemptas, bet su gausybe žmonių ir lašeliu vienatvės. Nors... net nepavadinčiau to vienatve, greičiau - laikas sau.
Sausis - nelengvas, daug painiavos, o kartu ir smagumynų, spalvų, pasivaikščiojimo, drabužių ir darbų (čia labiau apie mokslus)
Vasaris - nuo ryto iki vakaro - mokslai ir SA. (gerai!)
Kovas - gręsia pramiegojimai, skubėjimas, bet gudrūs išsisukimai nuo neatliktų pareigų. Kvepiantis kava ir susitikimais su seniai matytais draugais. (Šiandien užsuko Giedrė, padovanojo bokalą, kurio norėjau jau seniai. Buvo labai smagu, toks jausmas, kad niekada ji nebūtų išsikrausčiusi...)
.
.
Tęsinys kitame įraše.

rytoj bus nauja diena. Diena su tais, kuriuos kas dieną vis labiau myliu.
Rimtai.
.
.
.

tai va taip ir praėjo. Taip ir nusisekė labai. Išdrįsiu pasakyti, kad vienas geriausių.
Myliu Jus visus, kurie prisidėjote ir mylėjote mane šias kelias dienas. Ačiū.
Valgau torto gabaliuką už gražias dienas!
Monika man kažkada sakė, kad kaip gyvensi dvylika dienų nuo savo gimtadienio, tokie bus tavo metai. Taigi. Pirmoji para. - Spalis turėtų būti ritmingas, su daaaaaug muzikos, daaaaaug šokių, bemiegėmis naktimis, nuostabių žmonių glėbiuose (nes visi tiek sykių apkabino, tiek visi bučiavo), pagal idėją turėčiau užsiauginti gėlių darželį, nes kambaryje gausu gėlių ir dar - nė minutės vienatvės, su lašeliu alkoholio, krūva saldumynų ir tik kruopelyte rimties. Tokia ateities prognozė.
Ir dar liko vienuolika pranašystės dienų.
*
Rasa, susiimk, pasimokyk... kad spalis būtų ir su knygomis. Na, bent truputį.

simboliškai.
visi išėjo. susitvarkiau. sėdžiu ir damušinėju šampaną iš butelio.
21.!

ir tiek daug visko buvo, kad  kartais smagu žvilgtelt pro langą/
o kiek dar bus... [?]

*
o ir Ruduo koks elegantiškai puošnus.

apie šį rytą galvojau jau pusė metų ir aš tikrai nemaniau, kad bus taip liūdna.
o dar - per daugelį metų sukauptos liūdnos dienos jau lenda, ritasi laukan. Prasideda liūdnoji savaitė. Rudeniškos saulės nutviekstų spalvotų medžių šou ir naivių prisiminimų bei baltų gėlių pirkimo metas. Tokia ši savaitė. Ir negana to, dar ir čia taip tuščia.
Ožka gimus, Bembiu netapsi.
Taip ir skauda tiems, kurie va taip prisiriša prie žmonių.
Gražaus semestro, mano damos, žaviosios kambarinės.
o čia - 
Keturios sienos.

labanakt---

šis vakaras patenka į vieną iš pačių keisčiausių vakarų barako istorijoje. Mes būdamos visos trys kambary, jau gulim lovose!
- - -
arbatos ir medaus!
ir dar - sexy voice'as ;>

truputį apie Biliūną, truputį apie stalčius

saulėtas ir geltonas sekmadienis.

ramu, o svarbiausia, kad niekur nereikia skubėti. 

čia sau sėdžiu su kažin kokia, keista kompanija - aš, sloga, žalia arbata, Coldplay ir Jonas Biliūnas. Ir visi skirtai veikia. Sloga - truputį erzina. Arbata - šildo. Coldplay - kutena ausis. O J.Biliūnas - šiek tiek graudina. Pradedu susitaikyti su ta mintimi, kad "Kliudžiau" visą gyvenimą sugebės išspausti bent po vieną ašarą kiekvieną kartą skaitant. Bet, viską susumavus, visai neblogą kompaniją turiu šiandien.

- - -

ekskursas į šalį.

kažkur esu girdėjusi/ skaičiusi, kad sena meilė, kaip apmokėti mokesčiai - padėk į stalčių trims metams, o poto jau gali išmesti.

o aš vakar susitvarkiau stalčius!

išvada. -...na, svarbiausia, išvadas turėti savo galvoje.

taigi.

kol kas, saulėto sekmadienio!

- - - 

P.S. kol dar lapai krenta - nusiveskit mane kas nors į Užupį kavos.

aš esu.
tikrai!
o kur mano galva?
o kas dedasi mano širdy?
Kas nugirdė sielą?
kas?
kas?
kas?
pasakyk man, kas juokingai keisto vyksta čia?

---
kad tik nebūtų liūdna. O jeigu jau?

ir kodėl ruduo?!!!!!
kodėl taip tuščia viduje, kai šalia taip pilna?!!
kodėl ruduo???

nebūtinai visos sekmadienio gaidos turi būti linksmos.

nes jau ruduo... 

jau tikrai.

...kai bute kvepia obuoliais, o miške krentančiais lapais...

jis jau čia.
jis jau čia.
jis jaučia.
jis jaučiamas.
jis...
taip, jis - elegantiškai liūdnas ir skaudžiai vienišas RUDUO jau čia. Negaliu peikti - gražus vyriškis, bet kasmet vis labiau ir labiau įskaudinantis mane.
*
o JI dar buvo čia. Dar visai neseniai. Bet jau sudie jai. Jai - vasarai. Ir dar taip simboliškai išlydėta. Ir pamojuota ties traukinio bėgiais. Ir su žmonėmis apsikabinta prieš Rudeniui įplaukiant. O ji buvo nuostabi. Ji buvo pilna. Ji buvo linksma. Išgyventa šalia tiek skirtingų ir jau tikrai mylimų žmonių. Tiek visko. Apie daug aš jau rašiau. Bet kiek daug dar buvo. Niekada tiek daug man neduodavo rugpjūtis. Metai iš metų tai būdavo bene nuobodžiausias mėnuo. Tik ne šį sykį!  Tiek žmonių, tiek naktų, tiek darbų, tiek nemigos, tiek žodžių, kivirčų, svaičiojimų, apsikabinimų, tiek juoko, ašarų, buvimo kartu, šokių, žvaigždžių, pokalbių, žvilgsnių, pojūčių... Visko. Ir saulė, ir lietus, ir rūkas, gaivūs rytai, vėsios naktys, didelės balos ir rasos nusėta žolė. Ir nereikia būti sumautu idealistu ar romantiku, kad praėjus šiek tiek laiko suvoktum, jog viskas, kas nutiko, mus suartino. Ir aš Jus myliu.

*Nes ir Kiškiai, ir Trakai, ir gatvės, ir baras, ir universitetas, ir viiiiissssskas...
***
aš kaip visada - galvoju gražiau, negu parašau.

aš - visada.
tu - kažkada.
mes - niekada.

-

kai norisi šalia tavęs ištylėti tūkstančius minučių.

pasitaiko, kad žodžiai būna ypatingai beprasmiai, nes tu ne čia. o aš ne ten. nes TU...

ir vis dar skauda man tą tu.

o skruostą glosto tik pagalvė.

minčių daugiau nei žodžių

išvykimai. kiekvieną sykį vis kažin kokie. vis skirtingi. tai linksmi it fejerverkai, ir ilgai laukti tarsi miniatiūrinės svajonės, ir slogūs, lyg sugadintas rytas per anksti nubudus. Ir vakar buvo dar vienas. Anksti nutrauktas sapnas pavadinimu vasara, anksti sukrautas lagaminas pavadinimu savo svoriu aš nutrauksiu tau rankas ir viskas ten palikta dar taip nerūpestingai ir smagiai. Bet tikrai nesumeluosiu sakydama, kad visi rūpesčiai, kurie mane čia pasitiko man patinka. Viskas vietoj ir laiku. Viskas smagu ir jau laiko patikrinta. Vasaros darbotvarkė lyg stygos, o man patinka.

Bet... per daug arti širdies dar vasaros naktys, kurias išgyvenau. Neramios, aikštingos ir jautrios. Svaigios, kankinančios ir juoku aidinčios. Kai neblaivias paslaptis pasičiumpa Nemuno srovė, o viltis išgraibsto tekanti saulė. Kai saulę sutinki su visais ir nesvarbu kur, nes visur smagu. Ir vainikai nupinti. Ir supynės išjudintos. Žolės išsėdėtos. Lietus surinktas. Ir vietos aplankytos. Žmonės apkabinti. Rasa išbraidyta. Daug kas pasakyta. Daug kas nutylėta. Nes kartais taip nutinka, kad kuo aikštingesnis ir triukšmingesnis žmogus esi, tuo prasčiau jausmus moki reikšti. Kad ir kaip jautru retkarčiais būna, per mažai žodžių ištari, jog suprastų tie, kuriems reikia. Ir čia tai jau mano bėda.

Ir tikrai, vasara dar spardosi, tik jau ne tam krašte aš pati sparnus pakėlusi esu. 

Sveika sugrįžusi į 14 aukštą, Rasa. Iki, vasaros neatsakingume. 

Aš daug keistų draugų turiu ir būtent todėl juos labai myliu.

O kur dar vienas opus klausimas, verdantis savuose kraštuose. Kiek metų prireiks, kad jį išspręsčiau. Nors ką čia. Viena to niekada nepadarysiu. Ir ne todėl, kad būčiau silpna. Aš juk nesu tokia! [???] ---

žmonės šypsosi, kartais taip būna ir gerai, kad taip būna.

ar meilė ir neapykanta nėra vienas ir tas pats?

kiek bendro turi aistra ir moralinis skausmas?

ar  galima sapnus vadinti moderniais ir išėjusiais iš mados?

ar pienas tikrai padeda nuo nemigos?

*

*

*

labanakt.

bandymai skaudina, o rizika jaudina!
*

bet taip rimtai.

susitarti derėtų.

*********

viskas vis dar sukasi keistomis mintimis galvoje, cirkuliuoja kūne ir keistai veikia mane.

ir aš suvokiu, kad vargu ar įmanoma, kad būtų kitaip. O taip juk ir gerai. Tikrai. 

O dabar ir vėl čia. Tyliai. Ramiai. Bet niekada viskas nebūna taip ramiai, kaip norėčiau. O gal nenoriu.[?!] 

sugrįžus džiugina savi veidai ir moko gyventi naujos/išgyventos klaidos, nes - 
I don't care if it hurts!!!!

Susirinkus poezijos gabalėlius, prisipylus į galvą mėtų romumo aš akis panarinsiu į plaukiančius debesis. Ir žinau, kad mano laimė kada nors pasirodys. Nelauktai ir netikėtai, bet su trupučiu jaudulio ir žibančiomis akimis. O kol kas ir taip nėra kuo skųstis, nes deimantus reikia šlifuoti, kad jie blizgėtų.

Ir dar - viena kristalizacija baigėsi. Ir vėl prasidėjo. Ir vėl baigėsi. Ir vėl prasidėjo. Ir vėl baigėsi. Ir vėl...

laiku nepradėti - nebaigti santykiai sukuria milijonus principų. 

kartais laikas labai daug atima, o kartais suteikia keturgubas galimybes.

.

.

.

bet kaip visada tokiais momentais - aš išbėgu gaudyti drugeliųųųų ;>

***
mik užmik mano meile
šita žiema jau pernai buvo –
suplėšytas kalėdų atvirukas
išniekintos eglutės pakelės griovy

nukaršęs laikrodis svetainėj
iš jo akies
sekundžių eliksyras kapsi
susigeria
į jaukų jautienos kepsnį
su bulvėm

naujieji dvylikta žvakutės
.........................................
mik užmik mano meile
savo sapno sklerozėj
mano delno duobėj

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas

aš negaliu pasakyti ką nors daugiau, kaip tik tai - poezija pati suranda mane tuomet, kai man to reikia.

o šiandien aš ir vėl virtuvėje - 

biscotti!!!

su razinomis ir juoduoju šokoladu. 

boružėlių poravimosi metas [???] arba Kokosas žaidžia paplūdimy

mes jau sugrįžome. su tūkstančiais, milijonais nuotykių, nutikimų... buvo smagu. tikrai ramu  ir paprasta. šuoliai bangose. lietus vandens dviračiuose. vietinio baro ir meilės ieškotojų žvilgsnių intrigos. Šaltibarščiai ir avižinė košė. kelio trumpinimas ir užšalusi jūra. [matei?] Kokosas. Durdomo šalies įkūrimas. Uno. Uno. Uno. Persivalgymai. Gintaro muziejus. Gausybė sodų. Gulbės. Antys. Vaikinai griežiantys ir grojantys Mykolaičio dainas. Saulė. "Boružėlė septintaškė". Saulėgrąžos. ir vėl bangos. Baisūs vaizdai. Žaibai. Griausmai. Ledai. Kaimynai rusai, kurie vargu ar matė jūrą. Degalinės. Vėjai.  +Diena ant ratų... ~900 km. 

O svarbiausia, kad Kokosą parsivežėm! 

ir dar kartočiau... kartočiau... kartočiau... kartočiau. Milijonus kartų!!!

naujos kelionės jau verda galvose!!! ;>

arba...?

***

ir gerų dienų!
pamerksiu subinę sūriam vandeny ir būsiu taip, kaip man patinka.

ir nieko. 

nieko.

panašaus.

į.

šį.

pasaulį.

man ji patinka...
Dievaži, aš mėgstu vasarą. Mamos daržas pasipuošia špinatais, salotomis, ridikėliais! O kur dar žemuogės, vyšnios arba tiesiog žalia žolė ant kurios galima nugriūti, vartytis, snausti... Aš jums sakau, man tikrai patinka vasara!!!

Šiandie kepiau sausainius. Jie sugrįžo, kaip visada tie patys, tik šįsyk kiek kitaip gaminti. Buvo smagu. Kažkaip patinka man virtuvė, tik kartais nedrįstu pradėti ką nors veikti joje. Pradėjau štai tokiomis nuotaikomis -

o kai viską tvarkiausi lydėjo tokie garsai - 

apie viską pagalvojau.

ta ramybė man išplovė smegenis. 

Spaudžiu like mygtuką jai.

My dear,
We're slow dancing in a burning room.

>>>


o! pasiilgti nėra gėdinga.

išplaukus.

vis dar. 

o erdvė jau kita.

o gal ir sveika pamiršti kontūrus? 

svarbu, kad ne ribas. 

o gyvenimo kontūrai kartais brūkšt ir pranyksta. 

ir neblogai. 

neklausiu ką apie tai mano kiti. man kartais patinka praleisti daug dalykų pro ausis.

---

šiandien, kai parvažiavau į namus, autobuso vairuotojas vos nenuvažiavo su mano lagaminu. 

dabar jau juokinga. 

--- atostogų patalai visuomet skaniausiai kvepia! 

pameskim galvas!!!

atėjo. BLIC! praėjo. arba kitaip: diližanas - veiksmas - diližanas. 

ir viskas. laimėjau. na formaliai. šiandien baigiau kuistis po rytus. senovės rytus. bet čia jau malonumas vienas. o dar K. rezultatų nežinau. Bet... ai. 

***

mažyčiai atradimai/ japonų poezija-

Basio haiku: 

"Į vyno taurę

Neįmeskite, kregždės,

Molio kąsnelio."

ir taip viskas. viskas. viskas. naujai. šviežiai. švariai. gaiviai. neatrastai. na taip. aš skraidau po naują dangų, nardau po dar neatpažintus debesis ir šypsausi, ir juokiuosi, ir nebijau, nebijau, kad mano sparnai neatlaikys, aš tiesiog mėgaujuosi. ir negaliu pasakyti, kad čia kalta tik vasara. ne. čia viskas - ir žiemos, ir rudenys, ir pavasariai, rytai, vakarai, paryčiai, naktys. tikrai kažkaip taip. ir nežinau kaip ir kas, bet man patinka ir kažkaip labai ramu. pirmą kartą taip ramu, taip neskubu, taip nekankinančiai malonu. 

***

o antradienį - trečiadienį... smegenų išsivalymo para. Ulisas. visur. ir vienur, ir kitur. ir paryčiai. ir tiltai. gatvės. miestas. ir aš tokia netikėlė. nes jeigu kuri nors iš jūsų skaitot, tai aš pasakysiu jums bent čia - kiekvieną sykį po vienos ar kitos baimės, rytais mane graužia sąžinė. dar mane graužia jausmas, kad aš niekada nemoku atsiprašyti žmonių reikiamu metu. Taigi va, jeigu jūs bent viena skaitot, tai žinokit, kad man visada reikia įspirti subinėn, kad aš susivokčiau ką negero darau. rimtai, žinokit.
taigi va, o pasitikti saulę šalia mielų žmonių tai tikrai jau vasariška idilė. Sakykit ką norit. O aš galvosiu taip, nes būtent taip ir yra.

ir dabar jau. viskas. dar rytoj. o paskui bent jau kažkuriam laikui į ramybės uostą. 

ir pati vasara it uostas.

ir nereikia nardyti po nuvalkiotą beletristiką.

***

tik kartais klaustukai kokie trys išnyra ir prireikia nemažai laiko juos paversti šauktukais. bet čia jau atskira tema.

***

ką tik žaibavo. dabar kvepia lietum.  

lagaminas jau šypsosi man.

jau tuuuuuuuoj.

*

 ir kol kas.

iki---

man patinka, kai tu atsirandi.

o aš - kristalizacijos stadijoje.

"Prisiminiau vėl savo meilę!

Plaukų nebaigus pinti,

Kaip be galvos lekiu tavęs ieškoti"

[senovės Egipto poezija]

tūtūrūrūrū!!!!!!!
Gi patinka man tie vakarai po egzaminų, kai daugiau ar mažiau, bet dūšioj viskas gana tuščia ir kartais visai netgi ramu.

"Bet ji laukia. Nevalia gelbėti laukiančiųjų. Kai ji praras viską – taps išganyta. Zvimbia požeminiai grąžtai, juokiasi darbą baigusios mergaitės, ant generolo peruko mylisi balandžiai."
(A.Škėma)

štai va taip ateina sesija :D

"Rasa, tu tik ramiai... bet pas mus yra balandis" ;DDD

ir pamaitinom, ir pakalbinom. gal dar sugrįš... ;>

taip. aš buvau SCORPIONS koncerte.
ir aš laiminga!!!!!!
tai, ką patiri tokiuose renginiuose, nešiojiesi širdy lig tolei, kol ji plaka. Ir tūlas buvęs ten, man pritartų. Nes buvo gerai. Buvo tai, ko tikėjausi, o gal net ir daugiau. O ir gera jau vien nuo tos minties, kad tokią muziką širdy įskiepijo ne bet kas, o nuostabiausias vyras tavo gyvenime - tėtis, darosi graudžiai malonu. Norėčiau būti septynerių, šešerių, penkerių....  nes šiandien vaikų diena. Sekmadienį - tėčių diena. Kiekviena diena būna kažkokia proga. Svarbu, kad patys mokėtumėm tas progas susikurti. Šiandien man dar ir poezijos diena. Ir rytoj. Bet na ir kas. Labiau norėčiau, kad jau kada nors būtų NAMŲ diena. Bet dar ne tuoj...
*
*
*
neišeinant iš kraštų.
ir šikau ant sesijos, nes
"Here I am, rock you like a hurricane!!!!!"

--

ir mano naktys niekuomet nesibaigia.
life is too short. (acoustic)
*

VYRAS: Norėčiau, kad tu man būtum durys. 

Bijojau, jog nesugebėsiu surasti durų. Nieko nebemačiau, tik pilkumą. Tai prarasto laiko

spalva, bet ne dulkės, ne dulkės... 

MOTERIS: The Doors, sako jinai.

(Sigitas Parulskis "Nesibaigianti vienatvė dviems")

*

dažniausiai, kad išeitum reikia ne vienas duris atidaryti.

aš tavo kava, kai su pienu geri.
<....>
naktinis drugelis, svečių kambary.
<...>