ir viskas iš naujo. ir viskas kitaip. taip, ciklo pradžia.
galvojau kaip visiems padėkoti ir ką visiems pasakyti. facebooke toks postas atrodytų nesveikai, nes būtų tikrai ilgas, todėl nusprendžiau viską surašyti čia.
nežinau kaip Jums, bet man gimtadieniai yra didžiųjų apmąstymų dienos. net ir kitų, o ką jau kalbėti apie savus. visokios buvę tos rugsėjo 30. apie šią galiu pasakyti tik tiek, kad apmąstymų ribos labai išsiplėtė. jas papildė darbo sutartis, gyvenimas kitoj vietoj ir ramios, jokio streso nekeliančios mintys.
tiek visaip mastydama, priėjau išvadą, kad labai mėgstu žmones, kurie mane pažįsta kaip nuluptą. žinau, kad dauguma jų mintinai moka visus mano minusus, bet visada mane myli, o jeigu trenkia į dešinės rankos raumenį, vadinasi, esu to verta. taigi, tie žmonės žino, kad kai Rasa po savo gilių svarstykliškų dvejonių, trukusių beveik du mėnesius, galiausiai nusprendžia, kad gimtadienio nebus, nes per daug tektų visiems meluot ir ypač meluoti pačiai sau... taigi, jie žino, kad kai taip nusprendžiu, reikia ateiti. vis tiek. ir jie ateina patys, žinodami, kad tą dieną aš vis tiek turėsiu torto, vyno ir iškepsiu bandelių. va tie, kurie ateina, visada ir yra labiausiai laukiami. ir tada būna tikrai gimtadienis - su lašu vyno, pokalbiais ir ta laime, kurios visi linki, o ne 30 žmonių (tarp jų net mažai pažįstamų) susitikimu. tokiu atveju nereikia sėdėti ir galvoti kiek iš čia esančių tu tikrai rūpi...
visi kiti džiaugsmai - skambučiai, sms (nepaisant to, kad vidury dienos sugedo telefonas), feisbukas, pašto dėžutės radiniai (net iš Romos!!!!!), viskas verčia šypsotis ir dėkoti, kad prisiminė, kad savo sveikinimais prajuokino, nustebino, o kartais ir sugraudino. o tada pradedi dar daugiau galvoti kiek iš pasveikinusių tai padarė nuoširdžiai ir tikrai linkėdami man tų saulėtų dienų. kad ir kaip bebūtų aš dėkoju visiems, o ypač apkabinusiems ir mačiusiems, kad užpūčiau 23 žvakutes. vienu kartu.
AČIŪ už sveikinimus, žmonės:*
taigi, kiekvienais metais, prieš/ per/ po gimtadienio man atrodo, kad aš jau tikrai atsirinkau savo draugų ratą, kad tikrai nuo prasidėjusio spalio jau bus aišku kaip dieną, su kuo noriu dažnai matytis ir ką apkabinti. bet daugelį dalykų aš mėgstu kartoti (pvz. logikos egzaminas pirmame kurse tiek patiko, kad net rudenį dar kartą nuėjau į jį. taip šie palyginimai, iš esmės, yra tolygūs). dabar ir vėl viskas atrodo skaidriau negu skaidru, bet viską sudėlios laikas. kaip visuomet.
tai tiek. kol kas gyvenimas nėra toks paprastas. pagaliau radau darbą, todėl po jo eiti į paskaitas nėra tokia lengva užduotis, kokia pasirodė būsianti. vakar nužudžiau Ryčką (susipainiojo akvariumo žolėj, kurią buvau įdėjus prieš kelias minutes)...
bet šviečia saulė. ir šitas gripas gi praeis. tai viskas kaip ir bus gerai.
