ateina.
sakytum, kad be erotikos,
be užkimusių šūksnių
į pagalvės plunksnas.
lėtai.
tik tiltų nušviestomis atbrailomis,
ryškėjančiais šaligatviais,
su melodijomis, lydinčiomis
visus autobusų maršrutus.
bet...
švarūs ir užtikrinti žingsniai;
balti, sąsagomis puošti marškiniai;
ir nepakartojamas
ryžtas
atsirasti kiekvieną rytą,
prasidedantį nuo
kelių puodelio trinktelėjimų į stalą.
keletas žvilgsnių ir
nuokalnės jau sprogsta žibučių konvulsijomis.
dar keletas jaunatviško vyro prisilietimų,
kai visas alyvas
užlieja nepaprastas
susijaudinimo
ir karščio rausvumas.
jis ateina ir
tu pamiršti
kaip daug valandų miego
pradingo, kai jo nebuvo.
nebereikia
ieškoti ir kaltini.
nebereikia sakyti,
kad kažkas
ir vėl buvo netikėto,
o veidas nuraudo
nuo vėjo.
ateina jis -
pavasaris
ir vis tik norisi būti
labiau erotiškiems,
dažniau glaustytis
ir ieškoti
tų pakalnių konvulsijų.
