pamiršau, kad per pavasario sesijas švinta anksčiau nei sausį...buvau užmiršusi kaip garsiai, bet smagiai nubunda paukščiai. net neprisiminiau koks šaižus, it žadintuvas, į darbą kylančių, pirmųjų troleibusų gaudesys. šįryt vėl išgirdau. o priešais esančiuose languose užgeso šviesos ir girdėjosi tik ritmingas žmonių kvėpavimas.
---
nauja diena.

literatės gyvenimai

darbai ir sunkusis mėnuo pančioja rankas, mintis, laisvadienius, lentynas ir miesto ritmą. o delnai tvirtai suspausti, kartais tampa neaišku - ar dėl to, kad tyliai, tyliai, meldžiuosi, kai niekas nemato, ar todėl, kad mėginu užčiuopti lyg ir kokį Ariadnės siūlą, kuris pagelbės pasiekti šito klampaus, pelkę primenančio, labirinto pabaigą. apie p. G. galvoju naktimis, rytais, troleibusuose, stotelėse ir parkuose. lyg būtų per mažai, prasidėjo sesija... tūkstančiai knygų nugulė ant mano stalo. o kiekvienas puslapis, raižo pirštus, pjausto rankas ir laukia kol tyliai, tyliai pasiduosiu, tik žinau, kad negalima, nes tiek mažai beliko. ketvirtadienį baigėsi paskaitos. sąmoningai ir labai netikėtai (pačiai sau) atvažiavau beveik pusvalandžiu anksčiau į pirmą paskaitą. ir nieko neveikiau. buvau viena. pusė devynių jau sėdėjau myckos kiemely, gėriau kavą, pirmą kartą pamačiau, kad mūsų auditorijas tikrai valo (!). visai sentimentaliai liūdėjau, nes kažkada jau sakiau, kad liūdniausia dalis - palikti pačius kiemus, kvapus, saulės spindulius ir amžino pavėsio kampus. nes jau taip ir pripratom, kad rūbinės neturim, kad paskaitos vyksta rūsiuose, palėpėse, pelėsiuose... o per keturis metus milijardą kartų užlipau tais girgždančiais laiptais, kur plačiai atvėrus duris pamatydavau labai gerų žmonių veidus. [nuklydau. nuklydau.] sugrįžtu. tai baigėsi paskaitos. bet čia viskas ne taip, kaip mokykloje. vienintelė stilistikos dėstytoja palinkėjo gražių dalykų gyvenime. o visa kita - kaip greito maisto restorane. taip. bus egzaminas. atsiųskite rašto darbą. nevėluokite. viso gero. ir tada galvoj skamba nutylėjimai, kad ta graži pabaiga nėra jau tokia graži ar juolab dar kažkam kitam svarbi kaip tik tau pačiai, sentimentali literate. penktadienį visą dieną klausiau lituanistų, tada grįžau visa pikta, ne todėl, kad nepatiko, o todėl,  kad pavargau, paskui šiek tiek galvojau ką aš apskritai ten veikiu, bet paskui pakalbėjau apie savo metų vyrą ir pagalvojau, kad svarbiausia, jog dabar juo žavėčiausi tik aš pati. 

kalbant apie kitus gyvenimo įvykius...apie likimą negalima piktai kalbėti, nes jis vis tiek apsisuka, apsisuka, apsisuka... milijoną ratų aplink ir vėl apsireiškia. ir šiandien, vakarop, apniukusioj skaitykloj suskambėjo trečioji likimo simfonija. kokiai sekundei. paskui liftas užsidarė. bet vis tiek. va.

o praėjusį savaitgalį tai gėrėm viskį, žaidėm juodais drabužiais ir pasakojomės kaip gyvenam. paskui slampinėjom su pižamom, juokėmės, juokėmės ir slinkom į namus, nors taip nesinorėjo.

tiesa, vakar perskaičiau gerą knygą. labiausiai ji gera todėl, kad parašyta 1930 metais, Kaune, tik ne lietuvio. Stebinančiai šiuolaikiška fabula ir bohemos gyvenimą atskleidžiantys niuansai. o kaip kitaip, kai Kaunas tuo metu toks ir buvo - filosofuojančios bohemos sostinė. "sėdėjai verandoje, saulės spinduliai žaidė viskio stikle, o tavo veidas alyvų lapų fone buvo kreidos baltumo. Bet tu vis tiek laikeisi savo ir vertei mus gerti kartu su tavim ir filosofuoti. Man regis, kad mūsų filosofavimas šiek tiek šlubavo, ir tik tada supratau, kad iš tiesų tu esi net ne truputį prietaringa. Su giliausiu įsitikinimu liepos mėnesio rytą pasakojai istorijas apie vaiduoklius juokiantis saulei ir giedant paukščiams, ir nė nepastebėjai, kaip groteskiškai tai neatitiko bendros nuotaikos. O mudu su Regnaru sėdėjom, jis su kažin kokiu chalatu, aš vienmarškinis, ir nustebę klausėmės. <...> Pamiršome saulės spindulius, paukščių čiulbėjimą ir žalius medžius ir pradėjome iš atminties rausti visokį šlamštą, kurį būtume gėdijęsi viens kitam pasakoti net naktį į Didįjį ketvirtadienį, dvyliktą valandą. Bet čia šitie vaiduokliai ir šmėklos kuo puikiausiai atgijo prieš mūsų akis, o cigarečių dūmai (mes gi tą rytą rūkėm, tarsi mums kas už tai pinigus būtų mokėjęs) kilo į aukštą dangaus mėlynę keistai išsirangydami." [Henry Parland "Sudužo"]

labai artima šita citata. ne todėl, kad kažkada sėdėjau verandoj ir kalbėjau apie vaiduoklius. o gal ir buvo taip, o gal dar bus... bet visus koliažus ir pokalbius, ir tylas sulipdžius arba išardžius citatą ties kablelių skyrimais ir sulipdžius kiek kitokia tvarka, tai tikrai, tikrai... o ardyt gal ir reikia... nes gi sudužo...

šiek tiek padrikai ir emocionaliai, bet vis tiek....
---labanakt

+ Let it random/shuffle

pažaidžiau. 

vieno galvoto blogerio pasiūlymu įsijungiau savo kompiuterio grotuvą. paspaudžiau shuffle ir išklausiau penkias dainas. tiesą pasakius, buvau maloniai nustebinta, nes neišgirdau nieko, kas priverstų perjungti dainą ar susigėsti ir lyg to būtų mažai - kiekviena iš jų priminė kažkokius gyvenimo etapus, žmones, įvykius...

pirmoji -  klausiau ir mintyse šokau Bix'ų rūsy, gėriau alų iš plastmasinio bokalo ir negalvojau apie jokias mėlynes ant kojų, numindytus batus ar durnus žmones.

antroji - visai čia kažkokia romantika prasidėjo. labai seniai buvau girdėjus šitą dainą, tai irgi visokių minčių atsirado. jos klausydama visai net ir B. toliau rašiau, nes maloniai užsupo ir galvoj kažkaip sulipo su Gaveliu. Gal tai dar vienas slaptas rašytojo intertekstas???

trečioji -  labai graži ir labai neseniai atklydusi į mano kompiuterį. kol kas ne patys maloniausi gyvenimo etapai sukasi išgirdus ją, bet po metų ar kelių mėgsiu aš ir ją, ir šitą atlikėją. tik dabar tai gal kažkur paslėpsiu tą albumą. 

ketvirtoji - o čia tokia graži gyvenimo dalis. tokia tyra ir skaisti, kai dar tikėjau, kad visi žmonės yra labai geri ir vieni kitus labai myli. be proto myli. ai, nu tikiu ir dabar, nes pati daug žmonių myliu ir daug gero visiems linkiu. kai užaugau, tai vis tiek jos klausau. balkone. viena iš naktinių mano rūkymo dainų, kai ant delno sugula į 14 aukštų telpančios istorijos ir visos miesto kronikos.

penktoji - čia jau tėčio darbas. tikrai, tikrai bus įkėlęs jis. malonu, nes neklausiau prieš tai, bet dabar jau tikrai klausysiu. čia bus vienas iš troleibusų garso takelių. (o m g, ką tik supratau, kaip aš rūšiuoju ir skirstau dainas pagal savo gyvenimą ir veiksmus. tik nežinau, gerai čia ar ne...)

tai va tokios keistos inspiracijos ir dienoraštinės mintys gimė mano išvargusiose smegenyse. 

pažaidžiau.

everybody wants to be hollywood

nepasakojam apie visas savaitės vidurio istorijas. praleidžiam istorijas apie blekautus, nes... nežinau.
liko 6 savaitės. vakar gėrėm vyną ir kalbėjom apie prabėgusius metus. neliūdnai, bet su keista nostalgija balsuose. aš pasakydama vieną sakinį, dar aštuonis susukdavau savo galvoje. neliūdnai.

o rytas toks visiškas mainstreamas. kažkaip ne su doorsais ir ne su led zeppelin prasidėjęs. gal ir gerai. pakalbėsiu worde apie antikinius mitus ir apie doorsus literatūroje.

šita nuotrauka padaryta 1907. jeigu ne kelionės galvoje, tai dar prieš paskaitą eičiau į literatų gatvę pasipaišyt vieną kitą paveiksliuką.

kaip ir lygiai prieš metus. 

kad ir kaip ten - sex, drugs & rock'n'roll!

kol jaunystė vyno butelius atidarinėja, kartais reikia ne tik nuo knygų miego užsinorėti!

po gero gyvenimo belieka vėl atsimerkti kasdieniams darbams

muzikos-šokių-alkoholio-naktų triptikas baigėsi. viskas. šiandien jau mėginu sugrįžti į normalų gyvenimą ir tęsti visus darbus. atvirai pasakysiu, kad labai liūdna, jog ir vėl pirmadienis, nes šitas savaitgalis lengvų lengviausiai patenka į geriausių savaitgalių penketuką.  a) išėjus per anksti iš baro, gauni baudą - snieguotą rytą... b) net ir viso pasaulio drėgmė nesutrukdytų čigoniškų pakratūškių paklausyt ir pagal jas nusišokt c) viso gyvenimo miegas neatpirktų FiDi. tai taip ir laikėmės šį savaitgalį. kartą per metus šaltam mūre pašokti yra būtina. pasistumdyti su fizikais, palinguoti, pasišypsoti, pastraksėti ir pirštų galiukus nušalti, kojas atmušti į scenos kraštą taip, kad liktų mėlynos ir dar visaip kaip susipažinti... čia taip labai trumpai, labai primityviai, bet jeigu jau pradėčiau viso savaitgalio istorijas pasakot, tai atskiras romanas būtų.

a) ketvirtadienis

b) penktadienis

c) šeštadienis

ir man tai jau nusibodo verkt ir laukt pavasario, kai norės, pats ateis ir tada gulėsim pievose, kaip katinai žiūrėsim į saulę, gersim vyną ir bus gražu. o šiaip savo pavasarinės dainos klausau jau gerą mėnesį, tam netrukdo net žieminiai batai. telieka dažytis lūpytes, sėst prie kompiuterio ir bendraut su savo metų vyru - G.