didžioji savaitė

išeit į pilnatį ir užuost pavasarį. visai nesunku. nes užsimerki ir nematai to purvino, kaip stoties moteris, sniego. nematai. nes nešalta. ir nėra vėjo, varančio ašaras iš akių. nėra liūdno skausmo šitam ore. yra laukimas, gražių dienų ir karštų vakarų. lipnių vakarų. sulipdyti penkias eilutes, kol smilksta ir šypsotis. nes nesvarbu kur leidi atostogas, jos vis tiek atėjo. ir nesvarbu, kad ne taip, kaip prieš du metus, kai sėdėjom per tokias pačias atostogas balkone su plonais drabužiais ir kalbėjom, skaitėm nabokovą ir aptarinėjom. ir nesvarbu, kad dabar kambary liko tik vienaskaita, nes yra vilties parašyti kažkurią dalį. ir sekmadienio laukimas mane pirmą kartą toks aplanko. gal dėl to, kad tikrai buvimo šeimoj laukiu. nes reiks daug valgyt ir išgert stiklą skanaus ir gero gėrimo. šilumoj. kur tikrai pavasaris - namuose.

praeities prisiminimų prisipažinimai

kartais visi neišsiųsti laiškai būna pakeičiami kitais. tokiais, kokius nori gauti adresatai... o tie, kurie pasilieka juodraščių skiltyje būtinai ten slepiasi ilgai - ne vieną ir ne du mėnesius. o jeigu tik įmanomas toks dalykas internete, tai kiurkso apdulkėję ir vieniši, kol galiausiai, tvarkant elektroninį paštą, būna surasti ir išgyventi. iš naujo. dar jautriau, nei buvo rašomi.

"ir tu tiek daug kartų kartojai tą pačią frazę, o aš niekada, niekada nenorėsiu taip elgtis. niekada, niekada nepabėgsiu, jeigu manęs to prašys. pabėgimas visuomet buvo ir bus tik mano vienos planas. visuomet slaptas ir niekam nežinomas. kad ir kiek kartų tu pakartotum tą frazę, aš vis vien eisiu link tavęs... eisiu tyliai ir nuleidusi galvą. eisiu bijodama tavo ir visų kitų akių. kad ir kiek kartų... o aš eisiu kartais neblaiviai ir tuomet visai drąsiai. eisiu kartais piktai ir agresyviai, tuomet tu manysi, kad aš einu atgal, kad traukiuosi, kad sudėjus ginklus šoku kitų rankų vijokliuose, bet tu nežinosi, nežinosi, kaip stipriai ir greitai tuomet aš artėju link tavęs. aš einu. ir žinau, kad kada nors virš tavo ir mano galvų plevėsuos baltos vėliavos. švarios. ne naujos. bet tos, kurias kažkada jau kabinom. ir aš kviečiu tave į pasimatymą. kada nors, kai plevėsuos vėliavos. ir mes šypsosimės. ir nebijosim vienas kito. ir bus jauku tylėt..."

ir po tūkstančių neigimų, po perplauktų jūrų, po visų bokalų alaus, po tiek išmestų eilėraščių ir po tiek daug melo sau... kartais tiesiog nebelieka nieko kito, kaip tik įsimylėti...

*

pirmadieniai sekmadieniniai

...tie, kurie būna šalia ir tu žinai, kad tai jie daro nuoširdžiai, nes viena ar kita prasme tave myli, mėgsta, turi apie ką kalbėti. o pažinti tai jau nėra sunku... tai toks ir yra atsakymas į klausimą, kurį man uždavė, kurio nepasakiau laiku ir ilgai galvojau ar tikrai yra, bet aš žinau, jau žinau, kad yra. taip, ilgai augintas, pagaliau užaugęs mano atsakymas.

po daug bokalų alaus, išgertų šeštadienio-sekmadienio naktį, po daug žodžių, gestų, žvilgsnių, nesąmonių, išprotėjimų... aš sėdžiu rami, rami, kaip kažin kas, geriu kolą iš savo naujo bokalo ir žinau, kad nėra dėl ko po audras blaškytis. nes jeigu norėčiau, galėčiau save kasdien įstumti į tokias situacijas, bet jau pakanka, kad karts nuo karto sapnuoju tornadus. ir bijau, nes visada viskas atrodo daug tikroviškiau nei aną kartą. ir sapne save įtikinėju, kad esu ragana, kad matau ateitį, kad žinojau, jog bus... būna baisu, bet jis dar nė sykio nepalietė manęs, tik prasisuko šalia. kartais ir kasdienybėje tik to ir reikia, kad prasisuktų tornadas šalia tavęs ir situacija atrodys visiškai kitokia. prasisuko. oi, kaip prasisuko...

o šiandien ieškau magistro studijų, nes šiandien po beveik kelių mėnesių vėl visai galvoju motyvuotai ir visai tikiu, kad parašysiu aš tą savo nesąmonę (t.y. nuostabų rašto darbą) ir, kad tai padarysiu šiemet, o ne po metų...ir visai noriu mokytis toliau. kad jau nesimėto pakampėse tokios nuotaikos dažnai, tai ir knisuosi po tinklalapius, ateitį man žadančius.

ir šiek tiek žodžių apie meilę. tą - tikrąją.

koliažas

<...>

o dabar sėdžiu aš skaitykloj, visai man ir čia kaziukas. Po rytinių spektaklių rašymas tampa panašiu į rašalą, bėgantį iš nuverstos rašalinės. Raidės, raidės, žodžiai, sakiniai... lipdosi, liejasi ir viskas pinasi. Nebelieka skirties – Gavelis, Landsbergis ar graikų mitai. Nebelieka skirties... rodos, taip ir nuneštum viską sulipdžius – visus sakinius, visus wordo puslapius į vieną vienintelį segtuvą ir atiduotum kadetroj, pasakytum „ačiū“ dėstytojams ir išeitum, niekad neateitum, nes ne tai svarbiausia ir ne po skliautais popierėlį pasiimt svarbiausia dabar atrodo. Kartais tiesiog norisi džiaugtis asmeninėmis pergalėmis, kai atrandi tai, ko niekas nesitikėjo, kad atrasi literatūroje, kai atrandi ir nemoki užrašyti tai, ką atradai, kai niekas net nepastebi, kad atradai, o tau atrodo, lyg į stiklo kalno viršūnę vėliavą būtum įsmeigęs. Ir tada tikrai galvoj kaziuko mugė knibžda... 

<...>

ką tik buvau išėjus į lauką. čia jau kovo saulė šviečia. Ėjau prie angelo, kaip ir aną, ir dar praėjusį kartą, bet supratau, kad šįsyk reikia ne ten. Tada ėjau kiemeliais, pro saulės nušviestas arkas, kol galiausiai atsidūriau ten, kur pakliūnu per visas pertraukas. Ir buvo labai gera, nes taip tuščia ir tiek didybės aplinkui, kad atrodo girdi, kaip iš tų sienų lipa poezija, visais pavasariais (ir ne tik) perskaityta. Iš aptrupėjusių sienų lipa eilės parašytos, niekieno neišgirstos, lipa meilės istorijos, kurios tik čia ir pasilikusios, kada nors gimusios ir numirusios tarp dviejų poetų, lyrikų, pasimetusių menininkų. Negana to, bestovint ten ir mąstant apie gyvenimo ir knygų poetikas išgirdau savo laimės dainą. Istorija prasideda taip, kad gyvenime buvo etapas kai visai pykau ant John Lennon, nors pati nežinau kodėl, bet man atrodė, kad meluoja jis apie visas tas laimes ir taikas... tuo laikotarpiu grotuve nejungdavau jo dainų, nors niekada ir neišdrįsau ištrinti. Vieną dieną, važiuojant troleibusu, netikėtai įsijungė „Imagine“. Ir buvo taip gražu, gera, taip lyg širdį, kas pienu būtų nuliejęs, tada supratau, kad nebūtina Lennon‘o klausytis diena iš dienos, nes taip ir auga neapykanta... jo reikia sulaukti ir tada išgyventi. Tai taip šiandien, stovėdama ne angeliuko kiemely išgirdau, kad Kaziuko mugės žmonės išlaukė ir dabar išgyvena tą momentą, gražiai gražiai... su smuiku. Ir buvo labai gerai, ir tada vėl supratau, kad gyvenime viskas labai taip, kaip mes laukiame, nors ne visada suvokiame, kad viskas tokiais keliais ateiti turi. Ir ramybė, ir poezija, iš sienų lipanti, dienas nušviečianti... viskas turi savus kelius, kuriais būtinai pasieks savo tikslą. tave.

---

o kiek daug dalykų mes paliekame už kadro... už kadro lieka juokas, kuris skamba, kai fotografuojamės. žodžiai, kuriuos nutylime, kai nenorime įžeisti, susižeisti, neišdrįstame prabilti. šypsenos, rimtomis akimirkomis. už kadro lieka akimirkos, kai užsimerkiame, kai bučiuojamės. už kadro lieka įvykiai, kurių nepapasakojame kitiems. Už kadro lieka pokalbiai prieš miegą ir rytiniai pasisveikinimai. Kavos puodeliai netikėti. Šokiai naktimis. Balkonai paryčiais. Už kadro lieka pasitikėjimas žmonėmis. Už kadro lieka gailestis ir baimė.  Už kadro lieka momentai kai labai nedrįstame apsikabinti. už kadro lieka šio įrašo pradžia. O kam to reikia kadre? Pakanka laiku ir vietoje įsijungiančios dainos. Ir ramybės, kuri ir taip auga, auga, auga ir lėtai užgožia nerimo naktis. 

<...>

po tiek dienų sugrįžau ir ištraukiau viską. nes kartais pusiaudienio potyriai nuspalvina dviejų savaičių valandų koliažą.