graži sekmadienio daina

tokia daina noriu pasidalinti. ir tiek sakinių dar noriu pasidalinti, bet šiandien nemoku. šiais mėnesiais nemoku. nes man truputį juokinga ir truputį baisu dėl to, kas dabar dedasi, bet tikriausiai, pirmą kartą gyvenime yra tokia situacija, kai nesinori nieko niekam sakyti. paslaptys yra labai žavus dalykas. labiausiai ir džiaugiuosi tuo, kad pagaliau aš tai atradau.
atradimų laikas, tie 23-ieji gyvenimo metai. ir jokia čia branda. o visiška paauglystė. ir visiškas išprotėjimas.

apie netrumpėjančias dienas, ilgesį ir rudens spalvas

šitose dienose aš kartais paskęstu, todėl ir juodraščių skyrelis dažniau pilnėja nei pats blogas. praėjo beveik mėnuo nuo paskutinio įrašo ir vis dar nesuprantu ar turiu tiek daug papasakoti, kad net mintys neaprėpia, ar kaip tik atvėriau keistą ir sadomazochistinį tuštumos plotą, kuriame esu pasimetusi ir iš tiesų nieko prasmingo neveikiu. dar nesuprantu. žinau tik tiek, kad ruduo yra didžiausio ilgesio metas, o šiais metais ilgiuosi tiek, kad dar nei vienas ruduo nebuvo toks ilgesingas. tiesą sakant, prisimenu tikrai tik labai paprastus ir žemiškus dalykus, bet gal nuo to kaip tik ir yra dar keisčiau. pavyzdžiui, važiuojant pro antakalnį jaučiuos taip, lyg tas antras troleibusas mane vežtų pro pačią nuostabiausią vietą pasaulyje. aš taip pasiilgstu tos gatvės, kad norėčiau turėt tiek laiko, jog išlipus prie Petro ir Povilo bažnyčios, galėčiau žingsniuot iki pat saulėtekio. iki ten, kur jau nieko nebėr - nei žalios lovos, nei 14 aukštą spalvinančio saulėlydžio, nei kalbios valytojos, nei rytinių blynų su E. Presley, nei naktinių minčių/ pokalbių balkonuose. dabar tik žmonės, kuriuos aplankyti neliko padoraus laiko... ir dar ketvirtadienio paskaitos baisiai nuobodžiam pastate... ir pasiilgstu daug dar visko, visko - apsikabinimų, pasikalbėjimų, pasigėrimų, gyvenimiškų dramų, meilės, draugystės su niuansais, netikėtų alaus bokalų, negrįžimų į namus, keistų rytų, smilkalų kvapo, VYNO, barbakano, pilies gatvės kasdienybės, vaikščiojimo prie gedo pilies papėdės, kalnų parko stotelės, rytinių šlavėjų kalnų parke, angeliuko kiemo, literatų katedros, fontano ir arkų... ir visų tų arkų! kartais net keista, kai spalio pabaigoje patalpoje sėdžiu be pirštinių ir paskaitos metu iš burnos neina šalčio garas. pasiilgstu tiek daug, kad čia išvardinti suspėjau tik mažiausią įmanomą dalelę, bet kaip kitaip, kai gyvenime atsirado maloni, bet keista rutina. kartais pasidaro taip liūdna, kai suvokiu, kad tapau tuo žmogumi, kuris kiekvieną rytą privalo keltis ir planuoti visą dieną, kad nebeliko to netikėto ryto posūkių, kai kartais tiesiog sau leidi neatsikelti arba nuėjus į universitetą, pasislėpti sa ir nesirodyti paskaitose. ir kartais man atrodo, kad dabar čia tokia ne aš! čia tokia ne aš... ryte apsirengusi švarką, svajingai pažiūriu į spintoje besimėtantį didelį megztinį arba tuos didelius batus, kurie nė iš tolo neprimena batų ant kulno. kartais atrodo, kad išauš kitas rytas ir aš vėl būsiu ta pati filologė su dviem šalikais vienu metu, barškančiomis apyrankėmis ir kuprine ant pečių, nes knygų našta daug sunkesnė už pietų dėžutę rankinėje. tai va taip atrodo tas gyvenimas, apie kurį aš nekalbu garsiai. gali skambėti keistai, bet aš visai ne liūdnai čia pasakojau. pasakojau atvirai ir net džiugiai, kad gyvenimas, kaip mama ir sakė, viską sudėlioja į tinkamas vietas. man pačiai belieka tik priprasti ir naudotis visomis galimybėmis. o šiaip viskas klostosi tikrai labai lengvai arba aš kažką praleidžiu ir nepamatau. šiuo metu bėga ne dienos, o savaitės ir neapmokėti sąskaitas pavėluoju ne dieną, o keturiolika, nes laiko intervalai pasikeitė labiau nei įmanoma įsivaizduoti.

ir dar daugybė dalykų nutinka, kurie šiomis dienomis atrodo tokie bereikšmiai arba kaip tik labai stipriai paveikūs, todėl aš nenoriu/ nemoku/ nepradedu apie juos kalbėti. vienaip ar kitaip, bet ruduo turi savo skonį, savo spalvas, savo mirštančių lapų kvapą. tik žmonių pilkų veidų koliažai kartais atrodo tokie beviltiški, kad aš net nesuprantu iš kur jie tiek liūdesio savyje nešiojasi. nes, kad ir kaip kartais beviltiškai atrodo tas pasaulis ir rutinoj sukištas gyvenimas, bet jis vis tiek yra gražus, kol išlieka tie rytai, kai pabundi dainuodamas, kai būna tos naktys, kuomet nesinori miegot ir tu šoki ligi baro užsidarymo, o ta pilies gatvė tokia trumpa atrodo, kai eini 4 valandą ryto ir žiūri į laikrodį tik todėl, kad pamatytum kaip automatiškai prasisuka laikrodis, nes prasideda žiemos laikas. ir pasaulis lieka gražus net ir tada, kai artėja žiema, vakarais sutemsta greičiau nei spėji pagalvoti, o valandų pabūti namuose vis mažiau ir mažiau. viskas yra gražu ir gera, tik mes patys kartais to nenorim matyti arba būnam per daug pikti, per daug nuvilti ar nudegę, bet vis tiek - čia gražu ir gera, o visi trūkumai juk užsipildo, nes ko negali padaryti pats, laikas būtinai sudėlios į savo vietas.

o kai kažko labai trūksta, kai jauti didžiausią opą širdy arba galvoj padriki sakiniai mėtos, derėtų pasiimti butelį alaus ir paklausyti gražios muzikos. arba pasikalbėti. nors geriausias variantas - viskas viename. 

tai taip trumpai apie besikeičiantį gyvenimą ir laimę, kuri gal dar tik laukia už kampo.

daina nr.1. apie lyriškus pasivažinėjimus autobusais:

daina nr.2. apie dar vieną reikšmingą įvykį:

  

daina nr.3. apie muziką, kurios reikia klausytis labai garsiai: