kai -is ir -ė tampa skirtingiausiais dalykais pasaulyje

labai dažnai šviesių pradžių pabaigos išaušta greitai. ypač mano gyvenime. ir nieko negaliu kaltinti, tik save. net nežinau ar čia apskritai kažką reikia kaltinti, nors jeigu lieka nusivylusių, vadinasi, reikia. tik aš pavargau nuo tos gėlos viduj, ten-giliai, kur kažkoks varikliukas veikia. nors čia, dar irgi klausimas ar ne koks nors brokuotas man pakliuvo. o visa kita, labai aštru ir slidu dabar. o šiaip tai aš labai pavargau. pavargau būti kempine, būti vėjo malūnėliu, plaukti prieš srovę ir būti atsarginiais variantais. aš tikrai pavargau ir man rodos, kad dabar esu šiek tiek pikta ir dar šiek tiek noriu paverkti (kaip baisu tai pripažinti). kūnu bėgioja šiurpuliai, noriu sėdėt ir dienomis-naktimis piešti, o ne suknistą bakalaurą rašyti. kai per savaitę nueinu tik į vieną paskaitą, o nuveikt...nieko nenuveikiau, tai reikia rūpintis savimi, nes čia-ne-aš. tikrai.

tiesa, pagaliau sau atsakiau į klausimą: taip, Damien Jurado daina "Museum of flight" yra liūdna.
----

mes sėdim
prieblandoj.
aušta.
kalbam,
pavargę nuo rūkymo,
raudonom
nuo vyno
lūpom.
esam išsigandę
gyvenimo,
likimo
ir pasirinkimų.
c'est la vie.