lullaby

apie dangų, kurio neuždengia
lietūs, iškritę nesikalbėjimo
audrose.
apie miškus,
kurie dar tik sodinami,
kad kažkada išmintume
juose savus takus.

apie aistras, atremtas į pagalvių kampus
ir krentančius likimus,
atsispindinčius žvaigždėse,
kai visi juos
skaičiuoja
rugpjūčio naktim.

apie tave, su mažo vaiko šypsena,
darant mažus nusikaltimus.
apie mane, su kaprizų kaspinais,
supintomis kasomis.

apie vyno butelius,
gulančius parduotuvių lentynose,
nes dar ne kartą
reiks taikytis
ir baustis
atsuktomis nugaromis.

apie tai,
kas nesusidėvi, bet
privalo būti sinchroniškai
paliečiama, kad būtų šilta visada.

kosmoso mitai

Iškritę į nežinią,

papuolėm į kosmosą.

žvaigždžių dulkėse atsispyrę,

patys tapom mitais.

pasileidom į

Odisėjo keliones,

Heraklio žygius,

nemariame Olimpe atsisėdom.

Išėję ir pakilę,

pelenus perbraukėm

auksiniais sparnais.

ir -

skrendam gražiausiais peizažais.

plyšauja vėjai plaukuos,

laukuose skamba

pavieniai,

padrikų,

nuskriaustų gyvenimo

ar kitų

numarintų

širdžių,

žmonių žodžiai -

negirdim.

Planetose

maišomės ir mes.

planetose dažnai plyšta

paklodės

ir kartais dūžta veidrodžiai.

planetose skamba

tikiu. 

planetose ir kosmoso dulkėse,

kurias maišom su pelenais,

o juose kadaise sudegė

ir niekada neatgims -

bijau.

Šaltis kausto

bundantį miestą,

kurio viename iš atomų

miegi ir tu.

vėsiose antklodėse

guli svetimi kūnai,

o mintys -

lyg pegasai,

gimsta neužrašytomis dainomis

nesurinktais romanais

ir kyla.

laikomės,

nes skristi gali tik dviese -

liečiant kūną,

bučiuojant akiduobes

ir

nubundant kosmoso kelionėse.

labas rytas, skrendam.

2016 01 05, 04:07

https://www.youtube.com/watch?v=RvloMFBffn4

geriausias laikas tas, kuris skaičiuojamas citrinomis

garso takelis pradžiai ČIA.

ei, gražuole vasara, aš tau papasakosiu apie tave!

*

"kiek citrinų rodo tavo laikrodis, Ras?" - paklausia J. gulint ant samanų Valkininkų miškuose. atsakau, kad dabar yra beveik septynios citrinos. gulim toliau. šaltos nakties nebeliko ir bunda kaitrus sekmadienis, tampa akivaizdu, kad palapinės miegu ir vėl negresia. tuoj savo sultis išspaus ir paskutinė savaitgalio diena, o galvoj tiek daug garso, tiek daug laisvės ir tiek daug noro ištirpti kiekvienoj akimirkoj. sproginėja voverės. palapinėse žmonės šąla, bąla, mąžta. visi daugiau ar mažiau gyvena tik čia ir dabar. kaip ir mes. tu pamiršti apie komunalinius mokesčius, pamiršti, kad liko lygiai para ir tu vėl eisi makdonaldo maistu atsiduodančia pieva į tą stiklinį pastatą. tuo metu neegzistuoja niekas, tikrai niekas. tuo metu mes kalbam apie fotosintezę, mano akyse vaidenasi numestas viskio butelis. aplink mėlynių krūmai, kurių dar nesužiūrėjom, aplink šunys, kurie ryte suvalgė mūsų sumuštinius, aplink miškas ir laisvė, skambūs posakiai, nuklydimai ir jausmas, kad ir kaip viską darom, vis tiek padarom teisingai. ir nors dabar atrodo, kad rašau apie konkretų momentą, apie konkretų savaitgalį, iš tiesų taip nėra, nes viskas tęsėsi lygiai du mėnesius ir man atrodo, kad bent truputį viskas tęsiasi iki šiol. kosTmosas.

vasara, jeigu rašyčiau apie tave knygą tavo žanras niekada nebūtų surastas, jeigu statyčiau apie tave filmą, tu būtum serialas. vasara, tu - nesibaigianti kelionė, kurios metu norisi ištirpt akimirkose, niekada iš jų nesugrįžti, sustabdyti laiką, truputį prisigerti spanguolinių kokteilių, bėgioti nusimetus visus drabužius ir svajoti, nes tai, apie ką vieną kartą pagalvoji, pavirsta realybe.

buvo ligoninė, baimė ir liūdesys, kad trys iksiukai ant pilvo neleis pamesti proto ir laikys arčiau lovos. bet tada buvo jūros ošimas, buvo irklai ir skęstantys Š.akiniai, pasikalbėjimai prie laužo ir svetimi serialai. buvo vakariniai pasivaikščiojimai paežerėse, parkuose, gyvame mieste, dar buvo neišsakytos mintys. o tada atsivėrė skrynia, pradėjo virsti veiksmas po veiksmo, nemiegotos naktys, liūdni pirmadieniai, kai viskas baigėsi, linksmi penktadieniai, kai ir vėl viskas sprogsta.

kartais būna taip, kad miegi lauke, įsisupęs į kieno nors rankas hamakuose arba prie pat festivalinių scenų, svajoji pasistatyti namą miške, o kai sutemsta ir to namo nėra, išgirsti žodžius: "dabar atrodo, kad viskas yra įmanoma" ir taip tu išeini miegoti į mišką po atviru dangumi. o kartais pareini septintą valandą ryto su geltonų gėlių kuokštu ir užmiegi besišypsant keistai svetimoj ir užmirštoj savo vaikystės lovoj.

buvo tvenkiniai ir neįtikėtinas baltaodės įdegis.

buvo upės - perbrendamos iki salų ir tos, iš kurių kilo rytinis rūkas, kai keliauji užmirštais tiltais. buvo ir tos, prie kurių miegojom pasitiesę vieną vienintelį miegmaišį, kai spragsėjo laužas, krito žvaigždė po žvaigždė, o aplink šmirinėjo stirnos. galva buvo tuščia tuščia, rankose šampano butelis ir nors 24 valandų bėgyje tu turi atsidurti ne tik Vilniuje, susikrauti daiktus, išvažiuoti į Kauną ir įlipti į lėktuvą, tu vis tiek mažiausiai suki galvą dėl mažų buteliukų šampūnui ar kuprinės, į kurią įsidėsi kažkokią bet kokią suknelę.

buvo Kopenhaga, kai nuėjom 60 kilometrų, vaikščiojom miegodamos, tada snaudėm prie malūnų ir parkuose, gėrėm alų ir varlinėjom parodose.

buvo pusryčių šampanas.

buvo atrasti kaimai ir pievos, kalneliai ir pamiškės.

buvo butas ir žmonės jame, buvo tūkstantis dėžių su daiktais draugų rankose.

buvo žmonės, kurie kraustantis tavęs paklausė ne apie įkurtuves, o kada atvažiuoti padėti.

užsidedu plaštakos dydžio mėlynę, išsilaužiu krūminį dantį, pametu gražiausią gėlių lankelį, susilaistau sukneles viskiu, nerandu akinių - vienų, antrų. puošiuosi botais, šoku lietuje, kalbu su nenormaliausiais žmonėmis ir viskas, rodos, eina taip, kaip geriau ir nebūčiau sukūrus karštą vasaros pradžią atidariusi operacinėje ir palatoje.

Taip, čia yra vasara. matuojama citrinomis. išskleidžiamomis, pastatomomis ir vėl surenkamomis palapinėmis, kurios tarnauja kaip spinta, viskio saugykla, sportbačių pasiklydimo takas... tik ne miego namais.

vasara tas metas, kai truputį laikomės už rankų, o svarbius atsakymus paliekam rudeniui.

tai tas metas, kai surandi žmones, kaip J. sakė pajunti jų ritmus, nori šokti ligi iškris paskutinis prakaito lašas, nori vartytis prie tvenkinių, nori važiuoti, važiuoti ir dar kartą važiuoti. tokia ta vasara, kai valgai uogas, ledus, mini dviratį ir kavą geri balkonuose.

aš nežinau ar tiek stipriai tikiu likimu, ar juo netikiu iš viso. let it be. let it be. tiesiog viskas išplaukia savaime arba taip susiklosto, kad pati nesulygiuočiau taip net ir norėdama. let it be.

ačiū tau, vasara, už tuos flešbekus, už žmones ir žmogų, už nemigas, už tvankų karštį, už gitaros akordus, už stiprų transą, o labiausiai ačiū už ją - už laisvę.

ir vasara, tavo garso takeliai... jiems dar kartą lenkiuos iki žemės:

ruduo prasidėjo gražiai ir net labai simboliškai. nieko nepadarysi, simboliai mane visada žavi labiausiai, o jeigu jų trūksta - susigalvoju.

Iki, vasara, ačiū tau.

-sveikas, rugsėji, čia tau:

trip

pradėti galvoti,

o tuomet

įveikti 

mintis ir 

pareiti atgal į gyvenimą. 

štai kur yra 

neįveikiama vasaros misija.
nereikalinga. 

o kol kas vis dar kelionės 

miškuose.

7.15

vidurvasaris-taip, kad net rankos tirpsta.

išėjimai.
nepažįstami butai.
palatos.
kilometrai.
ošimas.
akmenukai kišenėse.
neskaičiuojamos cigaretės.
spanguolinis viskis.
saulės laidos ir tekėjimai.
druska plaukuose.
pirmadienis-penktadienis.
nušoktos kojos.
užmiršti pjūviai.
kelionių kelionės.

tu esi kosmosas.

posmai, ne-eilės

ateina.
sakytum, kad be erotikos,
be užkimusių šūksnių
į pagalvės plunksnas.

lėtai.
tik tiltų nušviestomis atbrailomis,
ryškėjančiais šaligatviais,
su melodijomis, lydinčiomis
visus autobusų maršrutus.

bet...
švarūs ir užtikrinti žingsniai;
balti, sąsagomis puošti marškiniai;
ir nepakartojamas
ryžtas
atsirasti kiekvieną rytą,
prasidedantį nuo
kelių puodelio trinktelėjimų į stalą.

keletas žvilgsnių ir
nuokalnės jau sprogsta žibučių konvulsijomis.
dar keletas jaunatviško vyro prisilietimų,
kai visas alyvas
užlieja nepaprastas
susijaudinimo
ir karščio rausvumas.

jis ateina ir
tu pamiršti
kaip daug valandų miego
pradingo, kai jo nebuvo.
nebereikia
ieškoti ir kaltini.
nebereikia sakyti,
kad kažkas
ir vėl buvo netikėto,
o veidas nuraudo
nuo vėjo.

ateina jis -
pavasaris
ir vis tik norisi būti
labiau erotiškiems,
dažniau glaustytis
ir ieškoti
tų pakalnių konvulsijų.

žiemos koliažai, žmonės, išpažintys. Arba - "karalius be drabužių!"

šitas mintis savyje nešiojausi gerą kelio gabalą. pirmyn - atgal. iš darbo, į darbą. perkant bandeles ir litus verčiant eurais. kone kas savaitę pasimatant su gydytojais, varstant įvairiausias duris, šokant keisčiausiais momentais, nemiegant naktimis, pėsčiomis einant į darbą, vartantis šeštadieninėje lovoje su kavos puodeliu, kalbant išprotėjusiems taksistams ir stovint netikėtoje gruodžio nakties liūtyje, kai smegenyse dėliojasi keisti, beveik nepažintų, bet patrauklių žmonių sakiniai, šypsenos, prisilietimai. šitos mintys ir visi išgyvenimai, buvę nuo paskutinio įrašo, mane persekioja, su manimi miega ir kartais neleidžia nieko pasakyti garsiai. pastaruoju metu vis dažniau norisi būti savyje. toje tyloje ir veikiausiai labiausiai pažįstamoje erdvėje. atėjusi žiema manyje įneša stebėtojo personažą. tampu charakteriu, kuris gali sukonspektuoti judesius ir posakius, surinkti idealią kolekciją žmonių detalių. rašyti savas interpretacijas kiekvienam įkritusiam sakiniui, prisilietimui, žvilgsniui. o prasidėjo viskas labai paprastai - nuo minusinės temperatūros ir iš spintų ištemptų leopardinių raštų kailių, kvailai nederančių prie plonyčių pėdkelnių. kailiai stotelėse ir kylantys iškvepiamo šilto oro garai. vaikai svaido petardas, kitaip pakvimpa cigaretės dūmas, o visi pyksta neva prastas oras, nepaisant to ar lija, ar sninga. bet iš tiesų, visi pyksta, nes temsta anksti, aš manau, kad tai ir yra elementariausias paaiškinimas - kaip labai mums trūksta šviesos. žmonės kovoja dėl kiekvienos užuovėjos stotelėse, tarsi tai būtų paskutinė vieta į išsigelbėjimo kelionę. žmonės įlipa susigūžę į autobusus, nepaisant to, kad langai taip ir nepiešia tų šalčio raštų, o durys dar nesunkiai veriasi nuo pakibusių sušalusio vandens klijų, bet jie vis tiek gūžiasi link transporto priemonės radiatorių, link kitų tokių pačių. jie kvėpuoja į kaktas vieni kitiems ir tikisi, kad tas teoriškas šaltis netrukus baigsis. raudoni žandai išduoda apie tai, kaip jie visur skuba. kartais liūdna vien nuo šios minties. o aš vis mąstau kita kryptimi. juk dabar toks metas, kai pakvimpa sodresniais kvepalais, kurie geriasi į vilnonius audinius, prie kurių tinka ir barzdos. iš tiesų, žiema yra bene logiškiausias metas auginti barzdas. dabar toks metas, kai dera raštai ir kepurės prie nupustytų kelių. o vakarais miesto lempos būna tokios geltonos, geltonos. kartais pati pradedu tikėti, kad kažkas žiemos laikotarpiui persuka gražesnes - tokias tįstančio medaus spalvos. man atrodo, kad ir meilė žiemą būna gražesnė, nenuvalkiota to palaidūno, hormonus keliančio pavasario. nežinau ar taip yra, bet manau, kad žiemą žmonės myli nuoširdžiau, nes tada iš tiesų dalinasi šiluma ir dažniau laikosi už rankų, nes neprakaituoja delnai.

žiema praeis, bus pavasaris. viskas bus savu laiku. ir tie, kurie liūdi bus laimingi. ir tie, kurie kažkur vargsta, galiausiai nusimes naštas. juk viskas keičiasi. apie pastovumo nebuvimą net nesinori galvoti. todėl kartais paprasčiausias pasirinkimas - turėti šį momentą, nes tokio daugiau nebebus.

---

kartais norisi čia parašyti tokį pilnai tuščią dienoraštinį pasakojimą, kuris būtų priskalautas mano paprasčiausių kasdienybės istorijų. piktų klientų. išprotėjusių klientų. kasdienio tų dviejų stotelių kelio. kartais norisi prirašyti milijonus žodžių apie namų jaukumą. apie eglutės puošimo ceremonijas. orkaitės kvapus. nepaliaujamą laukimą ir norą sugrįžti į mokslus. apie paprastume slypėjusį švenčių stebuklą. galėčiau pasakoti kokia visiškai keisčiausia sausio 1oji, buvusi priimamajame. apie tai, kaip yra pakantumas ir ištikimybė bute. apie savo silpnybes. ir žinoma, apie visas tas mano keisčiausias, jautriausias egzistencines mintis. tik taip kitaip viskas dėliojasi pastaruoju metu, kad nesidalinti tampa lengviau. 

'14 - apie praėjusius metus nedaug čia pasakojau. bet juk taip ir nėra ką. visi momentai, akimirkos, garso takeliai, skambiausios naktys užfiksuotos. belieka suvesti galus apie mažąsias pergales, apie naujus tikslus, apie siekiamybes.

----

vakar numirė Nyka Niliūnas, nežinau kodėl, bet labai norėjosi tai užfiksuoti čia. jis - vienas iš TŲ, esančių mano mylimiausių trijulėje - studijų metais nuvartytų, nuskaitytų ir kiekvieną kartą naujai pamilstamų.

Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis!
Ir aš radau pavasarį su vėju vaikštant po namus.
Šiandien esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet tu nesikeli... Ir aš dainuot imu. 

[a.n.n.]

sužinojusi tą naujieną, vakar ilgai gulėjau, žiūrėjau į lubas ir klajojau po studijų metus. kol galiausiai pradėjau žiūrėti senas nuotraukas ir čia atkapsčiau save jauną ir ambicingą. 

labai juokiuosi žiūrėdama į šitą nuotrauką, nes prisimenu kokia tuo metu buvau pašėlus, nuoširdžiai pametusi galvą ir kiek daug išprotėjusių dalykų, veiksmo tilpdavo mano paroje. bendrabučio kambarys su plakatais, pripieštomis sienomis, didžiomis datomis, kurios įamžintos ant tapetų, kambarys visas toks - prikrautas daiktų, o ant stalo dar ir gyvas Ryčka, nardantis akvariumėly. po diplomų teikimo užsilikusi paskutinė gėlių puokštė. ir akyse visiškai neatsispindi nežinomybė. tądien sužinojau, kad įstojau į abi magistrantūras, taip labai nežinojau ką daryti, kad atsidariau vyno butelį ir piešiau. visą naktį klausiau dvi, tas pačias Kino dainas, rūkiau balkone ir skaičiau Kafką. ir rašau dabar visa tai, nes taip ilgiuosi to laiko, tos laisvės, tos paros laisvumo ir gyvenimo ne rėmuose. būna rytų, kad atsikeliu ir noriu būti ta moterimi, kuri eina į darbą ir būna pasitempusi, bet būna rytų, kai norėčiau nenusukti į tą stiklinį pastatą, o nuvažiuoti toliau - tuose vėsiuose labirintuose paklaidžioti, su pilna kuprine knygų, dviem šalikais ir nesijausti daranti nusikaltimą, kad esu su sunkiais batais ar nešukuotais plaukais. noriu ir vėl žinoti kaip perkimštame troleibuse skaityti knygas. kartais prisimenu kaip viskas buvo paprasta, kai išdrįsdavau pakalbinti gatvės šlavėjus parke, į universitetą ateiti pilnomis kišenėmis kaštonų, per laisvą paskaitą ekspromtu pasidaryti tatuiruotę, filologyno kieme rūkyti su kunigaikščiu ar narstyti studentiškai paprastus gyvenimo klausimus orientalistų kiemo užkampy, o istorikų kiemely žiūrėti į dailius vyrus. vidury savaitės išgėrus varniukų, turėjom drąsos lipti ant bix'ų senos padainuot. paryčiais lipdavom laiptais į 14 aukštą ir kitą dieną juokdavomės skaitykloje, nes gi kursiniai rašomi tik ten.
ir vis dar aš tokia esu. o visa kita, kas yra, tai tik kaukės, slapyvardžiai, karnavaliniai blizgučiai ir darbiniam telefone, piktuose žmonėse pametamas 'aš'.

trumpai pasipasakoju taip, nes kartais taip būna, kad ne visiems atrašau kaip gyvenu. ne visus emeilus perskaitau. ne visose žinutėse randu teisingus savo atsakymus. nes kartais geriau kalbėti vieną kartą garsiai, bet ne šešis tyliai. ir vis tiek, rodos, tik sau.

dar pasakoju ir apie savo muziką:

1.

2. vakariniai garso takeliai:

3. per paskutinę savaitę nuklausyta iki mintinai žinomų žodžių:

4. o čia - "Shameless" 4 sezono pabaiga. retai kada serialas gerėja su sezonais. visiškai iki ašarų ir keletą kartų atsukti verčianti dalis:

5. pabaigai -

keista, bet dabar viskas čia skamba per daug liūdnai, melancholiškai, bet ne taip reikėjo skaityti. gali būti, kad suklydote pasirinkdami ne tą skaitovo toną.

*labanakt.