garso takelis pradžiai ČIA.
ei, gražuole vasara, aš tau papasakosiu apie tave!
*
"kiek citrinų rodo tavo laikrodis, Ras?" - paklausia J. gulint ant samanų Valkininkų miškuose. atsakau, kad dabar yra beveik septynios citrinos. gulim toliau. šaltos nakties nebeliko ir bunda kaitrus sekmadienis, tampa akivaizdu, kad palapinės miegu ir vėl negresia. tuoj savo sultis išspaus ir paskutinė savaitgalio diena, o galvoj tiek daug garso, tiek daug laisvės ir tiek daug noro ištirpti kiekvienoj akimirkoj. sproginėja voverės. palapinėse žmonės šąla, bąla, mąžta. visi daugiau ar mažiau gyvena tik čia ir dabar. kaip ir mes. tu pamiršti apie komunalinius mokesčius, pamiršti, kad liko lygiai para ir tu vėl eisi makdonaldo maistu atsiduodančia pieva į tą stiklinį pastatą. tuo metu neegzistuoja niekas, tikrai niekas. tuo metu mes kalbam apie fotosintezę, mano akyse vaidenasi numestas viskio butelis. aplink mėlynių krūmai, kurių dar nesužiūrėjom, aplink šunys, kurie ryte suvalgė mūsų sumuštinius, aplink miškas ir laisvė, skambūs posakiai, nuklydimai ir jausmas, kad ir kaip viską darom, vis tiek padarom teisingai. ir nors dabar atrodo, kad rašau apie konkretų momentą, apie konkretų savaitgalį, iš tiesų taip nėra, nes viskas tęsėsi lygiai du mėnesius ir man atrodo, kad bent truputį viskas tęsiasi iki šiol. kosTmosas.
vasara, jeigu rašyčiau apie tave knygą tavo žanras niekada nebūtų surastas, jeigu statyčiau apie tave filmą, tu būtum serialas. vasara, tu - nesibaigianti kelionė, kurios metu norisi ištirpt akimirkose, niekada iš jų nesugrįžti, sustabdyti laiką, truputį prisigerti spanguolinių kokteilių, bėgioti nusimetus visus drabužius ir svajoti, nes tai, apie ką vieną kartą pagalvoji, pavirsta realybe.
buvo ligoninė, baimė ir liūdesys, kad trys iksiukai ant pilvo neleis pamesti proto ir laikys arčiau lovos. bet tada buvo jūros ošimas, buvo irklai ir skęstantys Š.akiniai, pasikalbėjimai prie laužo ir svetimi serialai. buvo vakariniai pasivaikščiojimai paežerėse, parkuose, gyvame mieste, dar buvo neišsakytos mintys. o tada atsivėrė skrynia, pradėjo virsti veiksmas po veiksmo, nemiegotos naktys, liūdni pirmadieniai, kai viskas baigėsi, linksmi penktadieniai, kai ir vėl viskas sprogsta.
kartais būna taip, kad miegi lauke, įsisupęs į kieno nors rankas hamakuose arba prie pat festivalinių scenų, svajoji pasistatyti namą miške, o kai sutemsta ir to namo nėra, išgirsti žodžius: "dabar atrodo, kad viskas yra įmanoma" ir taip tu išeini miegoti į mišką po atviru dangumi. o kartais pareini septintą valandą ryto su geltonų gėlių kuokštu ir užmiegi besišypsant keistai svetimoj ir užmirštoj savo vaikystės lovoj.
buvo tvenkiniai ir neįtikėtinas baltaodės įdegis.
buvo upės - perbrendamos iki salų ir tos, iš kurių kilo rytinis rūkas, kai keliauji užmirštais tiltais. buvo ir tos, prie kurių miegojom pasitiesę vieną vienintelį miegmaišį, kai spragsėjo laužas, krito žvaigždė po žvaigždė, o aplink šmirinėjo stirnos. galva buvo tuščia tuščia, rankose šampano butelis ir nors 24 valandų bėgyje tu turi atsidurti ne tik Vilniuje, susikrauti daiktus, išvažiuoti į Kauną ir įlipti į lėktuvą, tu vis tiek mažiausiai suki galvą dėl mažų buteliukų šampūnui ar kuprinės, į kurią įsidėsi kažkokią bet kokią suknelę.
buvo Kopenhaga, kai nuėjom 60 kilometrų, vaikščiojom miegodamos, tada snaudėm prie malūnų ir parkuose, gėrėm alų ir varlinėjom parodose.
buvo pusryčių šampanas.
buvo atrasti kaimai ir pievos, kalneliai ir pamiškės.
buvo butas ir žmonės jame, buvo tūkstantis dėžių su daiktais draugų rankose.
buvo žmonės, kurie kraustantis tavęs paklausė ne apie įkurtuves, o kada atvažiuoti padėti.
užsidedu plaštakos dydžio mėlynę, išsilaužiu krūminį dantį, pametu gražiausią gėlių lankelį, susilaistau sukneles viskiu, nerandu akinių - vienų, antrų. puošiuosi botais, šoku lietuje, kalbu su nenormaliausiais žmonėmis ir viskas, rodos, eina taip, kaip geriau ir nebūčiau sukūrus karštą vasaros pradžią atidariusi operacinėje ir palatoje.
Taip, čia yra vasara. matuojama citrinomis. išskleidžiamomis, pastatomomis ir vėl surenkamomis palapinėmis, kurios tarnauja kaip spinta, viskio saugykla, sportbačių pasiklydimo takas... tik ne miego namais.
vasara tas metas, kai truputį laikomės už rankų, o svarbius atsakymus paliekam rudeniui.
tai tas metas, kai surandi žmones, kaip J. sakė pajunti jų ritmus, nori šokti ligi iškris paskutinis prakaito lašas, nori vartytis prie tvenkinių, nori važiuoti, važiuoti ir dar kartą važiuoti. tokia ta vasara, kai valgai uogas, ledus, mini dviratį ir kavą geri balkonuose.
aš nežinau ar tiek stipriai tikiu likimu, ar juo netikiu iš viso. let it be. let it be. tiesiog viskas išplaukia savaime arba taip susiklosto, kad pati nesulygiuočiau taip net ir norėdama. let it be.
ačiū tau, vasara, už tuos flešbekus, už žmones ir žmogų, už nemigas, už tvankų karštį, už gitaros akordus, už stiprų transą, o labiausiai ačiū už ją - už laisvę.
ir vasara, tavo garso takeliai... jiems dar kartą lenkiuos iki žemės:
ruduo prasidėjo gražiai ir net labai simboliškai. nieko nepadarysi, simboliai mane visada žavi labiausiai, o jeigu jų trūksta - susigalvoju.
Iki, vasara, ačiū tau.
-sveikas, rugsėji, čia tau:
