trumpam užsukau

visų pirmiausiai, pirmučiausiai pradėkime taip -

o dabar galiu ir daugiau pakalbėti. vis dar dėl neaiškių  priežasčių neparašau čia apie pačius įvairiausius dalykus, įvykius, pastebėjimus... vėliau visa emocija nusigludina, pasimiršta ir nebelieka prasmės kažką pasakoti, nes tai bet kuriuo atveju skambėtų jau tikrai ne taip, kaip buvo užmanyta. 

paskutinėmis savaitėmis labai stipriai save įtikinėju, kad čia jau rugsėjis, kad čia jau mokslai, kad tie lapai iš tiesų krenta, kad naktimis jau nebegalima gulėti ant rasotos žolės, kad į upę jau nelįsim ir tikrai, tikrai nebestatysim palapinių 2013 metais. ir vis dar netikiu, nes kartais visi dėsniai, kurie būna paremti akivaizdžiausiais faktais, sugriūva taip, kad niekas net nesuspėja pastebėti. 

kol kas studijos atrodo taip, lyg tai būtų keisti kursai, kurie netrukus baigsis, todėl galiu sau leisti per daug į juos nesigilinti ir paskaitų metu laipioti raudonais Vilniaus stogais, kurie taip nuostabiai atsiveria pro architektūros fakulteto langus. taip NUOSTABIAI! įdomius dalykus konspektuoju, tik taip bereikšmiškai, nes čia viskas kitaip - čia kiekvienas dėstytojas sukelia savo paskaitų konspektą į sistemą, todėl tiek jau tos prasmės būti paskaitose ir belieka. nepaisant to, kol kas man atrodo, kad šių studijų pasirinkimas buvo vienas geriausių pasirinkimų mano gyvenime.

dienos pradingsta ir net nežinau kodėl taip greitai. kol kas smaginuosi redaguodama knygą paaugliams, kurioje netrūksta nei slengo, nei keiksmažodžių. M. dažnai manęs paklausia kodėl aš tiek daug keikiuosi pastaruoju metu, tai labai tikiuosi, kad čia tik laikina tokios literatūros įtaka.

ir apie žmones... tiek daug norėčiau ir galėčiau papasakoti, bet ne šį kartą.

dar yra ir istorija apie pilnatį, bet ne šiandien. ne.

manau, kad geriausi blogo įrašai būtų tie, kuriuos parašyčiau važiuodama vakare autobusu. kai už lango lyja. ausinės plyšta nuo u2 dainos. taip, vienos ir tos pačios. o aš sąmoningai sėdžiu ne 3g, bet 10 autobuse. tik todėl, kad daugiau laiko būtų mintims. nesvarbu, kad labai dažnai padrikoms, bet ruduo tik toks ir būna - keistas, su liūdesiu, bet maloniomis ir šildančiomis šypsenomis, su žvakėmis ant stalų, su žvakėmis kapinėse...

ir viskas, viskas, ko aš norėčiau kitam savaitgaliui. tam nelemtam, kiekvienais metais padrikam, liūdnam ir niekada normaliai nesulipdomam, dažnai dirbtinam laikotarpiui... norėčiau

apsirengti šilčiausią savo (tėtės) megztinį, nusipirkti naują juostelę fotoaparatui ir traukiniu išvažiuoti prie jūros. išgerti butelį vyno, pakalbėti ir sulaukti to keisto skaičiaus savo gyvenime. rodos tiek nedaug, nes vis dar nemokėčiau pasikviesti 30 žmonių į savo butą ir vaidinti suaugusią. dar ne šiais metais...

tai tiek, nors istorijų daugiau nei milijonas.

atėjo rugsėjis

daug baltų kaspinų mergaičių plaukuose. kardeliai žydi troleibusuose. kvepia ką tik atsuktais rašalo buteliukais... tik tas vėjas, iš rugsėjo užančio išlindęs, taršo nuotaikas, šukuosenas ir lietų... vasara nuvilnijo taip greitai, kad net paskutinis įrašas taip seniai paliktas...

ir dabar aš galėčiau papasakoti apie tai, kaip mes buvom festivalyje, kaip ten šokom, kaip ten gėrėm, kalbėjom ar kaip keliavom atgal (tiesa, tranzuojant namų link buvo labai panašus oras...)

aš galėčiau papasakoti kokie šūdžiai yra VGTU bendrabučių valdytojai, kokie jie lochai ir kaip aš spirčiau jiems į klyną, kaip mes galiausiai per vieną dieną išsikraustėm iš saulėtekio, kaip liūdnai paskutinį kartą stovėjau balkone, kaip M. brolis mus vežė į naują butą, o aš tyliai sėdėjau apsikabinus Ryčkos akvariumą ir mėginau šypsotis

galėčiau papasakoti ir apie tai kokius keistus butiokus turėjom pirmas dvi savaites, kokie keisti žmonės parvažiuoja iš tos pinigų kalyklos Anglijos;

dar galėčiau pasakoti ir apie kitus butiokus;

dar papasakočiau apie tai, kaip buvom elektroninės muzikos jaukiame feste, prisigėrėm, o ryte klausėm dinamikos, gėrėm šampaną ir leidom sau pamiršti, kad sekmadieniais reikia galvot apie išvažiavimus

taip pat galėčiau aprašyti kaip mes išlydėjom J. oi kaip stipriai išlydėjom...;

 kaip buvau Kiškiuose; 

arba kaip simboliškai uždarėm vasaros sezoną ant vandens, besitaškydami irklais, ragaudami dainavą , o vakarą skaidrindami gitaros akordais laužo ir žvakių šviesoj, šokiais, keistais pokalbiais ir sužeistomis kojomis

1.

2.

 visko buvo tiek, kad reikėtų atskiro blogo šiai vasarai aprašyti. 

nežinau tikslios priežasties, bet kartais man atrodo, kad aš piktybiškai ignoravau šią svetainę, vengdama keistų ir detalių vasaros aprašymų. nes gi svarbiausi dalykai lieka galvoje, kaip ir visa ši vasara.

ir šiandien pirma diena VGTU. trinsim kampus su architektais ir ieškosim gyvenimo prasmės naujose studijose.