jau nebėra gruodžio, todėl nebėr prasmės aptarinėti nuostabiuosius '13. jau per vėlu pasakoti apie tai, kaip sutikau, apmąsčiau, sudėliojau savo planuose '14 (nors bandžiau tai aprašyti ne vieną ir ne du kartus). dabar norisi kalbėti tik apie tai, kad viskas vyksta labai kitaip nei aš tikėjausi prieš tai. taip stipriai kitaip, kad net sunku viską papasakoti. per pastarąsias dienas, rodos, milijoną sykių išgirdau klausimą kas tau yra? ir aš nežinau. jeigu ir žinočiau, niekam nepasakyčiau, nes tai, greičiausiai, skendi keistame sadomazochistiniame pasaulyje, kuriame aš pasiklydau ir dabar net nesistengiu susirasti išėjimo. trumpai ir aiškiai kalbant, aš nesijaučiu laiminga. jaučiuosi labai ne savo vietoje, labai ne savo laike, ne savo žmonėse. dabar, atrodo, kad tik vienas vienintelis išsigelbėjimas yra bute esantys du draugai, su kuriais vieninteliais juokiuosi balsu (kitas klausimas, kiek tai vyksta iš sielos gelmių...). aš tikrai jaučiuosi nelaiminga. mažiausiai ko reikia, kad žmonės klaustų kas gi vyksta. labiausiai ko reikia - apkabinimo ir tylos. su kavos ar kakavos puodeliu, su cigarete, su tyla, kuri yra maloni. kad ir per naktį, kol tokia išprotėjusi pilnatis. nekalbant, bet būnant. ir tikrai, labiausiai - nuoširdaus apkabinimo. nes aš jaučiuosi beprotiškai nelaiminga. ir nežinau kur ieškoti priežasties. gal todėl, kad čia tokia ne aš, tokia ne aš...
