kažin kelintą sykį lipdau visą šitą istoriją, o gal ir ištisą istorijų rinkinį ir nežinau kas gali dar nutikti. rodos, kad pats pasaulis trukdo man jį pagaliau pribaigti - sudega vištiena orkaitėj, tada čia viską palieki bėgi ten gesinti padėties, kol galiausiai sutvarkius, nusvyra rankos be vakarienės; užsuka svečių, o po jų apsilankymo įsijuoki tiek, kad nebesuvaldai savo emocijų ir bijai jungtis visą šitą vieningos nuotaikos neturintį pasakojimą; pareina M. kupina jėgų ir sako "davai gaminam naminius koldūnus, ką?!" arba, galiausiai, tavo butą užlieja ir tu bėgioji su kibirais, su paklodėmis, kloji grindis ir besiaudama guminius batus stebi kaip pro tavo lempą teka upė, o tokį tvaną sutvarkius vėlgi nesijungsi atgal, nes visus nebaigtus sakinius pabaigtum nebent rusiškais žodžiais. taigi, tikiuosi, kad galiausiai istorijų istorija gims šiandien, antrąją mano atostogų dieną. o jeigu šiandien jūsų kieme prasidėjo koks nors tornadas, vėjas išpūtė ką nors pro langą, sudužo puodelis, sprogo padanga ar nutiko bet kas mažiausiai tikėtino, nesijaudinkit, tai tik aš rašau blogą, o visata ir vėl man trukdo, tik sumaišė apylinkes.
---
O dabar įsijunkime garso takelį - ČIA.
laikas
limpantis miestas virsta varvančiu ir melancholišku reiškiniu. temsta vis anksčiau, o cigaretės dūmas kvepia vis skaniau. visu kūnu jaučiu kaip artėja tie rytai, kuomet rūkant vis labiau ir labiau kvepės pirmas tabako truktelėjimas šalnoje. ruduo yra absoliučiai mano metas. toks išgyventas. apipintas liūdniausiomis gyvenimo pamokomis, netektimis ir prarastais, užmirštais, liūdnose vietose atšvęstais gimtadieniais. niekam niekada dėl to nepriekaištauju, bet tikiuosi, kad visi supranta kodėl rudenį vis dažniau ir vis labiau norisi pabūti tik sau ir tik dėl savęs. susirinkti žvakutes nuo torto ir jas nuvežti ten, kur ne dėl norų, o dėl ilgesio jas degam.
bet kol kas dar ne apie tai, visiškai ne apie tai. bet apie vasarą, kuri tikrai nusipelnė savo dalies čia, bet taip ir liko kažkokioje keistoje erdvėje sklęsti ir tiek dienų klaidžiojo, kol galiausiai galės nugulti čia ir atlaisvinti tą vietą kitoms nesuguldomoms istorijoms. čia ir dabar yra istorija apie tą, kurios, rodos, buvo tiek nedaug, bet viskas taip gražiai... ta vasara buvo sudėliota elementariau nei bet kuris darbų kalendorius - savaitės lažas, savaitės tūkstantis "laba diena, Rasa klauso..." ir savaitės kavos pertraukėlių limitas. čia pat - savaitgaliai, su visais iki kaulų smegenų savais, su visais naujai pažintais, ir su tais, kuriuos myliu ir, kurių daržuose braškės skaniausios. dabar galėčiau pasakoti apie tai, kaip Latvijos paplūdimy statėm pilis ir gaudėm šunis, kaip D. sveikinom tam vėjuotam naktiniam jūros ošime, kaip juokingai ji nepaleido dangaus žibinto ir kaip liūdesį nuskandino tekilos gurkšniuose. galėčiau pasakoti apie tą seaside vaizdą, kurį būtent ir išsivežiau iš Saulkrasti apylinkių. dar norėčiau parodyti Rygos naktinę urbanistiką, kurią taip stipriai sugėriau pro automobilio langą. o, žinokit... tie bliuzai, kuriuose pamečiau ir sveiką protą, ir baltą odą. kur beveik nemačiau Seagalo, bet mažiausiai dėl to skauda. ten ėjom pinti vainikų, bet nenuėjom, ten šokom su berniukais, gėrėm viskį su nepilnamečiais (ir vėl, D!) ir pasistatėm palapinę už scenos. ten yra ta vieta, į kurią sugrįšiu kitą vasarą ir galėsiu pakartoti viską taip pat. o paskui ir atostogos, kurios buvo papuoštos dzūkiškų pievų gėlėmis, popiečio ledais su kava ir vėju plešiančiu ausis, kai myniau visus tuos kilometrus. dar buvo įvairūs dzūkiški nusišokimai ir visiškas išprotėjimas kiaurą savaitgalį, buvo girti pokalbiai, ryto rūkai, saulės pasitikimas ežere, visiškai nesveikiausios idėjos ir pamestos ne tik sielos, bet ir širdys, mintys bei visi metų skauduliai. o kur dar Trakai ir vasaros kaitra, nuo kurios reikia slėptis pirtyse ir tik pirtyse, o paskui prie ežero valgyt bankucheną ir ganyt milijonus širšių! ir visos mažosios Vilniaus gatvių, muziejų, fontanų, naktinių pasivaikščiojimų istorijos. ta vasara tokia, kad galėčiau pasistatyti fortą ir jame gyventi, ir turėti tą, būtent TĄ vasarą amžinai. taip, kaip tada visi trys statėm fortą Klaipėdos neramiajam rajone, kaip su D. pasidažėm raudonai lūpas. vakarojom su visu tuo alkoholiu, nesibaigiančiomis picomis ir absoliučiu buvimu savimi ir su savais. kai savaitgalis pralėkė taip, jog plyšo širdis Klaipėdos traukinių stoty, vėjas pūtė kiaurai ir tuomet labiausiai norėjosi, kad turėtumėm ne du, o tris bilietus Vilniaus kryptimi... o ir dar, žinoma, vasaros palyda buvo tokia, kokios galiu pavydėti pati sau. šiek tiek neblaiviai, šiek tiek su įdegiu, su gražia muzika, su pokalbiais apie viską, apie nieką, su keistu parsivežtu jausmu. ir su mintimi, kad lyja, paskutinis 2014 metų vasaros lietus...
dabar galvoju, kad labai nejautriai aprašiau visą užgyventą prisiminimą, iš visų 92 vasaros dienų. bet jeigu atvirai, tai taip stipriai įstringa visi visi dalykai, kad neįmanoma jų ištraukti lauk ir paduoti kaip fakto.
Saulkrasti, birželis.
Saulkrasti, birželis, ~5 valanda ryto.
Gulintį vyrą pažįstame vos keletą valandų.
Saulkrasti, birželis.
Dalios gimtadienis.
Dalios gimtadienis.
dama po darbų.
dama ne po darbų.
Klaipėda, rugpjūtis
Klaipėda, rugpjūtis
Klaipėda, rugpjūtis.
Dalia kuria pingvino pavogimo planą.
Klaipėda, rugpjūtis.
Klaipėda, rugpjūtis
Klaipėda, rugpjūtis
Klaipėda, rugpjūtis
Klaipėda, rugpjūtis.
(Dariau, jeigu ką, tai pasiilgau!)
Sandros sodyba, liepa.
ir tada atėjo tas ruduo, kuriame esu paskendus iki pat šios taipinimo akimirkos, nes taip nuoširdžiai man nieko netrūksta šiose dienose, bet nepaisant to aš vis tiek taip pat nežinau kas aš esu. veikiausiai, kad atsakymo suradimas prilygsta Sizifo darbui, bet juk iš to ir susideda tikslų siekimas.
prieš keletą dienų kalbėjau su do. apie esmę ir tai, kas gyvenime yra užsiauginama - ir ji man pasakė, kad visa tai yra darbas. ir aš ja tikiu.
ir... mielieji, skaitantys ar tiesiog gyvenantys mano širdy, jūs taip arti nors ne visuomet pasakau. gyvenime vis daugėja tų akimirkų, kai galiu kalbėti su visais ir apie viską - prie pietų stalo apie orą ir kilimą liftais, balkone apie patirtis, gyvenimiškus nuotykius, autobuse užmegzti pokalbį, bet... esminių dalykų nemoku pasakyti, nes man visuomet jie atrodo tokie elementarūs ir visiems suvokiami.
vietoje epilogo.
praėjo ta vasara, šį įrašą mėginau suregzti tiek dienų, kol galiausiai jis gimė šį vėjuotą spalį. tokį spalį, kuris tiesiog šiandien atėjo tą akimirką, kai norėjosi pagaliau pasipasakoti, o gal greičiau viską užsirašyti. o ruduo... na, jis visada buvo ir bus magija, galvos susisukimas ir noras pabūti su visais, bet truputį atskirai. todėl ir pasilieku istorijas apie gimtadienį ir apie visus kitus dalykus. kartais būna labai baisu išbarstyti savo džiaugsmą per anksti.
-r.
p.s. paspaudę ČIA, paklausysite visiškai tobulos garsų sintezės - GIAA melodija ir Jimo balsas.
