c'est la vie.

personažas neieško autoriaus. personažas ieško savo kūrinio.

kartais jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau negyvenamoj saloj. ir būčiau kažin kokio, niekaip vieno žanro ir literatūrinės srovės nesurandančio kūrinio personažas. gyvenimas verda. kunkuliuoja. mainosi jo spalvos, kvapai bei garsai. bet tai niekaip nepaliečia manęs. visko tiek daug ir tas viskas praktiškai niekaip nesusisieja su manimi. kartais kyla mintis, kiek iš tiesų aš egzistuoju. ar aš tikrai esu čia. ar man tikrai reikia būti čia. taip, prasideda egzistencializmas. ruduo be to niekaip neišsivers. būna taip, kad nesuvokiu savo buvimo vienur ar kitur prasmės... būna, kad visko tiek daug nesuvokiu... atsiduriu absurdo pjesėje. rodos, trankausi į kambario sienas ir niekaip nepajėgiu savęs įtikinti, kad man skauda ir gana, GANA... GANA!!! bet vis trankausi. ir liūdniausia, kad niekas nemato, niekas negirdi, kaip kiekvieną sykį dusliai krentu ant grindų ir vėl stojuosi. Baisiausia, kad visur pilna žmonių, o niekas nemato. Ir kodėl? kodėl?! ir galiausiai nusikamavusi, paklaikusiu žvilgsniu, akivaizdžiai bemiegių iškamuota lipu lauk iš absurdo pjesės ir vėl kupina vilties rangausi it kirminas pirmyn. tikiuosi, kad pagaliau, pagaliau surasiu savo gyvenimą, kurio iš po akių niekas nenugvelbs ir kuris dar nėra išnaudotas... ir staiga priešais akis poezija, kuri išmoko mane, jog į sienas trankytis - skauda. kad aš čia, nes taip turi būti... ir vos tik... vos tik išmokstu vieną posmą mintinai. viskas... baigiasi poezija. atsiranda tragedija. komedija. tragikomedija...ak. ak. ak! įsiveliu kelioms dienoms į detektyvą, ieškau savų kriminalų bei įrodymų...o tuomet vėl... vėl tas pats egzistencializmas. vėl ruduo. visur. nesvarbu, kad kartais saulė paširdžius kutena... bet jeigu taip, tai aš ir vėl galiu daužyti galvą sienon...
ir šiandien. tikrai taip.

ir labai daug jausmo išgyventa. ir labai daug jausmo neapsakyta.
ir kartais būna tokių, kurie taip labai labai labai šypsosi. o kai užsidaro kambary jie taip labai labai labai nesišypso.

-

gaivus ir malonus šeštadienis. ramybės uostas - čia pat. naktis kupina sapnų. kvepianti patalynė. kava lovoje. gera nubusti ir išgirsti tėvų balsus. virtuvėje be perstojo kalbančią radiją. už lango vis liūdniau savo šakomis mojuoja obelys. galbūt ruduo ir skausmingas periodas, bet ypatingai patrauklus ir savotiškai seksualus. Čia kaip ir vyrai, kuo labiau tave jis traukia, tuo stipriau tave įskaudina.
o dabar - į tūsąąąąą!  au jė. all day. all night.

kartais mano pilvas suvokia, kad pasiilgo jų.

Šiandien net lapų šlavėjas stotelėje man liepė pasitraukti nuo kelio. Būna dienų, kad tiesiog jautiesi ne savo vietoje. Bet nutinka ir taip, kad jos dingsta. Ir tada jauti, kad šis pasaulis ir yra būtent tavo vieta. Nes čia šviečia saulė, o mėnulis vilioja. Ir svaiginančiai sukasi lapai. Rytais nosį kutena kavos aromatais, o naktimis žvilgsnis įsminga į Vilniaus panoramą, kai rymoju balkone. Ir atėjus į universitetą tiek sykių išgirstu 'labas'. Ir telefonas kartais skamba. Čia yra visai šaunių žmonių. Ir kiek tokių aš myliu... Ir čia viskas visai neblogai. Ir nesvarbu, kad retkarčiais ko nors trūksta... 

---

Ar jauti, kaip kalbinu tave, kaip tyliai,
kalbinu taip tyliai, taip lyg nekalbu:
- taip kalbu, kaip liečia nendrė
nendrę, pučiamą į rudenį.
Marcelijus Martinaitis

Good morning New York!

- - - 

kvepia raganavimu. 

.

.

.

o penktadienio ryte kavos į balkoną! (ir jokio čia lyrizmo, jokios poetikos)

ir - gudrių akimirkų.

subtiliai mokėkite savo gudrumą maskuoti, damos.

kartais viskas atrodo ne taip jau ir blogai, nes kartais taip ir būna.
nooooors, aš tikrai pavargstu. būna dienų lyg tyčia.
vakar vienas žmogus pasakė - "būna ir blogiau, pavyzdžiui rugsėjo 11". ir jis teisus.

viskas sukasi ir cirkuliuoja. Niekaip nepajėgiu suprasti kaip mane tai veikia. Niekaip. Kiek tikrovės, o kiek fantazijos? Kur prasideda baimės ir baigiasi norai? Ir šiaip, ar tai yra skirtis? Kur dingsta ir iš kur netikėtai atsiranda liūdesys? Ir kodėl reikia tapti tokia, kai užsidarai savo kambary?
ir dar viskas taip aitru. čia pat. godžiai smaugianti, nuodijanti ir dusinanti pilnatis. lietaus lašai it peiliai smingantys širdin. Ir kaip švininiai debesys kamuoja saulę, taip mano mintys smaugia mano laisvę. Aš čia, bet ir kažkur tenai. Aš su visais, bet ir čia - viena. Aš išeinu. Pareinu. Išeinu. Pareinu. Man skauda, man gelia, man gera. Man skauda, man gelia, man gera. Man skauda... Man reikia. O gal ne? Aš noriu būti. Bet kur? O gal greičiau su kuo? Ir klausimai kasnakt man rėžiasi akyse. ir tiek milijonų žodžių aš turiu savy, kiek milijonų žodžių aš nesugebu parašyt. Ir poezija. Klaiki boba, kurios visą gyvenimą nekenčiau, vis dažniau mane pati suranda. O gal gerai, nors gal ir ne. Bet ar svarbu? Pragėrus sielą susirinkčiau meilės trupinėlius ir širdį tau padovanočiau. Žinokis, kiek košmarų susapnuota. Žinokis, kiek vyno dėl tavęs. Žinokis kiek vyrų be tavęs. Žinokis. Nors kas iš to. Tai bet kokiu atveju tik TU. O kas gi man? Man čia - gyvenime yra kita vieta. Kita diena. Kita kurčia daina. O aplink širdį rangosi žaltys ir piktą kėslą primena kasryt. Ir taip baisu, baisu, baisu, nes aš žinau, bet nuolat vis tiek tai padarau. Vis tiek taip pat, kartu, klimpstu ir pasiduodu.
ir čia tabaku kvepia. ir dar daug kvapų man pinas palei smilkinius, bet vieno nebėra ir gal gerai. Kiekvieną kartą atsiradęs, išvesti iš proto gali.
nes būna - skauda siela, bet neskauda kūno. Ir būna - kiekviena diena prasideda ir kiekvienas vakaras baigias tavimi.
tik kiek kitaip.
ir tas ruduo, taip čaižo, plaka, muša, skriaudžia, kad noris verkti.
o kita vertus - nieko blogo kaip ir nenutiko. tik tu gyvenime man nuolat vaidenies.
ir nieko blogo, jau seniai pripratus aš esu.
tik taip nutinka, kai turi tiek daug svaiginančių dienų, ateina laikas prisimint tave.
liūdesį, lipk lauk iš mano dūšios.
leisk šypsotis man toliau.

Metų prognozės (tęsinys nr.2)
.
.
.
Taigi, balandis. Jis turėtųųųųų būti idealus. Tobulas. Su mylimais žmonėmis. Su daug juoko, malonių intrigų ir muzikos, ir šokių, ir viskoooo....
Gegužė - truputį tingi, kupina netikėtumų ir galiausiai vėl - milijonu nuostabių akimirkų ir šeimyniškų. buitiškų vakarų.
Birželis - miego mėnuo. tingumo mėnuo.
Liepa - Intensyvi. Darbinga. Daug šypsenų.
Rupjūtis - bus ir darbo, bus ir poilsio.
Rugsėjis - ganėtinai keistas. Vangus, bet kartu ir ryžtingas.

viskas. išskaičiavau 12 dienų nuo savo gimtadienio, dabar belieka sekti kiekvieną mėnesį ir laukti - ar viskas iš tiesų taip ir bus.
...

kai sutemsta ir nakties ramybė užplūsta ne tik normalius žmones, bet ir daugumą studentų, aš čia sau taip nurimstu ir susirangau lovoje. Ir nepatinka man tiesiog kristi paslikai į guolį ir garsiai užknarkti. Paklausau muzikos. Užmiegu su tv (taip, taip, aš apgailėtina :D ).
Bet šiandien geriu kakavą ir valgau sausainius. Ir po tiek prasmingų ir nuo dūšios pasakytų žodžių, apkalbėtų reikalų bei prisimintų nutikimų, tai kitaip ir nesinori baigti šią dieną (o gal pradėti naują?).
nesvarbu.
labanakt.

Metų pronozės (tęsinys)
.
.
.
Taigi. Antroji diena po gimtadienio buvo truputį irzli, truputį įtempta, bet vakare mano smegenys gavo naujo ir, sakyčiau gardaus, maisto. Buvau spektaklyje, kuris mane paveikė labai įvairiapusiškai, todėl dabar labai įdomu koks gi tas lapkritis bus.
Gruodis, pagal pranašystes turėtų būti labai darbingas, įtemptas, bet su gausybe žmonių ir lašeliu vienatvės. Nors... net nepavadinčiau to vienatve, greičiau - laikas sau.
Sausis - nelengvas, daug painiavos, o kartu ir smagumynų, spalvų, pasivaikščiojimo, drabužių ir darbų (čia labiau apie mokslus)
Vasaris - nuo ryto iki vakaro - mokslai ir SA. (gerai!)
Kovas - gręsia pramiegojimai, skubėjimas, bet gudrūs išsisukimai nuo neatliktų pareigų. Kvepiantis kava ir susitikimais su seniai matytais draugais. (Šiandien užsuko Giedrė, padovanojo bokalą, kurio norėjau jau seniai. Buvo labai smagu, toks jausmas, kad niekada ji nebūtų išsikrausčiusi...)
.
.
Tęsinys kitame įraše.

rytoj bus nauja diena. Diena su tais, kuriuos kas dieną vis labiau myliu.
Rimtai.
.
.
.

tai va taip ir praėjo. Taip ir nusisekė labai. Išdrįsiu pasakyti, kad vienas geriausių.
Myliu Jus visus, kurie prisidėjote ir mylėjote mane šias kelias dienas. Ačiū.
Valgau torto gabaliuką už gražias dienas!
Monika man kažkada sakė, kad kaip gyvensi dvylika dienų nuo savo gimtadienio, tokie bus tavo metai. Taigi. Pirmoji para. - Spalis turėtų būti ritmingas, su daaaaaug muzikos, daaaaaug šokių, bemiegėmis naktimis, nuostabių žmonių glėbiuose (nes visi tiek sykių apkabino, tiek visi bučiavo), pagal idėją turėčiau užsiauginti gėlių darželį, nes kambaryje gausu gėlių ir dar - nė minutės vienatvės, su lašeliu alkoholio, krūva saldumynų ir tik kruopelyte rimties. Tokia ateities prognozė.
Ir dar liko vienuolika pranašystės dienų.
*
Rasa, susiimk, pasimokyk... kad spalis būtų ir su knygomis. Na, bent truputį.