praėjo daug dienų nuo tų iškilmių Jonų bažnyčioje. daug įvykių apsuko man galvą, kad dabar čia pompastiškai aprašinėčiau tą didžią dieną, tą džiaugsmą širdy, kai mantijų jūroje ryškėjo mano VU kepurėlė, kai didis žmogus, su ypatinga tartimi, paspaudė man ranką ir palinkėjo sėkmingos kelionės filologo kelyje. tik tas kelias, kol kas atrodo, kad buvo labai trumpas.
bet apie viską nuo pradžių!
tai graži diena ta buvo. o ryte dar bėgau į tokį mažą žurnalistikos institutą, ten viskas atrodė kaip kažkoks rožinis kramtoškės burbulas. aišku jie ten bakstelėjo man ne kartą, pliūkštelėjau aš ir pati kaip tas burbulas. bet ką gali tie žurnalistai, kai prieš juos sėdi laiminga filologė, po kelių valandų su aukštakulniais besisukiosianti prie fontano, rankose tvirtai laikydama gėles ir mėlyną aplanką?!!! ir viskas gerai, nes atgal ėjau seniai numintu taku pro ledainę, uosčiau liepas ir mintyse jau skambėjo gaudeamus igitur. o vakare truputį neblaiviai, kai visa nuotaika, visos mintys vasariškos šilumos aptrauktos. ir taip nuotrupomis pasilikę visi pokalbiai, kad kartais atrodo, jog galėčiau sudėlioti dėlionę iš pašnekesių prasidėjusių dar Auloj apie vaikų auginimą ir auklėjimą, stojimų nerimą. vėliau basos kojos ant barbakano ir tai, kaip kažkur visai prie rotušės O. aiškino A. apie tai, kad ji yra nuostabiausia pasaulyje pagonė ir: "klausyk, tu privalai pasiimti mane bent į vieną pagonišką tūsą", o pabaigos, kartais atrodo, kad privalo būti su tais, su kuriais ir suvedė likimas dar pačioje pradžioje, dar Pailgio nameliuose. atėjo J., atsivedė savo chebrą, dar vienas bokalas, rastos cigaretės ir šviesėjantys pakraščiai, o J. vis kartojo: "tu nepyk, kad aš ir vėl noriu į namus, bet pažiūrėk, gi jau rytas!" (kartais aš per daug pamirštu, kad ji išvažiuos... ir dabar nežinau, čia magija ar telepatija, bet...J., jeigu skaitai šitą dalyką (taip, kalbant apie J., tai šitas žodis jau reikalauja pasvirojo šrifto), tai žinok, kad ką tik youtube man ir vėl išmetė July-crying day care choir ).
bet po visos tos nemigo ir juoko, ir džiaugsmo paros tikrai nušvito kita diena, kai nuėjom į vgtu ir lengva ranka ten užpildėm dokumentus, kone juokaudamos. paskui buvo ir ežeras, ir namai, ir pokalbiai prie arbūzo, ir prie alaus. paskui tokie susitikimai, kurie pasirodo ilgesingi tik tada, kai pamatai tuos žmones. su daug alaus ir vis labiau girtėjančiomis kalbomis, kol galiausiai liko pabaiga ir D., kuris dar Kudirkos aikštėj kartojo: "rimtai, jeigu užlipčiau dabar ant dviračio, tai tikrai pavažiuočiau, tikrai mokėčiau!" (žinai, aš tau suorganizuosiu dviratį. žinok, jeigu skaitai!) paskui pabudus radau kopūstų sriubos ir besišaipančią M. iš mano planuoto trumpo pabuvimo. tą rytą žinojau, kad gausiu laišką iš vgtu, tik nesitikėjau, kad tokį. tai taip nutiko, kad jie pakvietė mane mokytis. iš pradžių ilgai juokiausi, paskui nusprendžiau, kad nieko čia juokingo, o gal net ir baisu, o gal net ir gerai. bet tada mečiau galvojimą, išvažiavau šokinėt per bangas ir valgyt karšių. ten negalvojom apie nieką, nes taip ir reikia elgtis pajūry.
galiausiai, šiandien man parašė ir vu. tada suskaudo galvą, nes tenka rinktis iš to, ko visada norėjau ir to, ko noriu dabar. ir begalybės minučių pokalbių telefonu su mama, su tėčiu, po visokių mėginimų išklausti kitų, ką jie mano, prieš kokias 2 valandas, aš jau nusprendžiau - mielieji žurnalistai, mažiau šaipykitės iš žmonių (ir iš tų apie kuriuos rašot, ir iš tų, kurie nori mokytis rašyti pas jus), mažiau tiražo panelei, daugiau pinigų nemunui (kad man sumokėtų), daugiau kultūros spaudoje ir tada susitiksim. nes kaip D. sakė: "prieš keturis metus jie nenorėjo tavęs, dabar gali ir tu jų nenorėt". taigi panašu, kad tampu nelegalu mkic ir keičiu duomenų bazes, slaptažodžius, ir į filologyną dykai neįleis (?!?)
ai, tiesa, žmonės, kurie mane pažįsta, tikriausiai nelabai supranta kas čia vyksta ir kaip šitas matematikos nemokantis vaikas studijuos tokiam universitete, tai galiu pasakyti, kad ten nebus tokių dalykų. ten bus biškį menas, biškį kultūra, biškį kūryba, biškį tai, ko man seniai, tikriausiai, reikėjo, tik visada sėdėjau ant kitos kėdės ir patogesnių nesižvalgiau. bet apie patogumą, tai jau po tų pusantrų metų!
ir kaip gretai viskas dėliojasi, rikiuojasi ir nebelieka nerimo...
bet gyvenimas gražus ir geras.
o per tas dienas, kol čia nieko nerašiau, be paminėtų įvykių skaičiau Harį Poterį, nusipirkau žuvį, pridariau gražių, bet neryškių nuotraukų, išgėriau du pakelius kavos, paragavau savo užauginto baziliko, sugadinau ir sutaisiau telefoną (todėl neturiu draugų numerių), pradėjau nemėgti vieno žmogaus, prisigėriau naujininkuose, prisipirkau suknelių, radau supynių Vilniuje ir šimtus kartų apsvarsčiau savo gyvenimo grožį ir pilkybes.
dabar jau laukiu kitų saulėtų dienų. jau beveik matau, kaip su D. kitą savaitgalį stovim kely ir tada važiuojam šokt (važiuot norėčiau maždaug taip arba šitaip) , kalbėt su nepažįstamais žmonėm ir biškį išprotėt. paskui dar ir daugiau gyvenimo planų, bet viskam savas laikas gi.
ai, nu ir daina. kaip gi be jos mano įraše.
