mano rugpjūčio klajonės

kai tiek dienų mano bloge neatsiranda joks įrašas, išvada gali būti viena - viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Gyvenimui skundų neturiu, ploju rankomis ir dėkoju už ypatingą rugpjūtį, kuris atpirko visus prieš tai patirtus vasaros (ir ne tik) vargus. Nesiplėsiu ir nekomentuosiu visų džiaugsmų, nes svarbiausieji ir taip buvo šalia ir laikė už rankos arba šoko laimės šokius su manimi.

Tiesa, kitais metais būtinai ir vėl nukeliausiu į Pušalotus ir iki kelių smegsiu purve, klausydama geros muzikos, vėl juoksiuosi su palapinės kaimynais ir rytais sunkiai eisiu link šulinio. Taip, taip, o kai saulei tekant krisiu į savo miegmaišį, tai užmigsiu klausydama gitaros garsų ir senų, bet taip širdį kutenančių dainų ir juoksiuosi su nepažįstamais. ir tam savaitgaliui skiriu šią dainą: 

(ne, ne, šita moteris nebuvo Plėjaus fetste, bet paryčiais ši daina labai tiko)

ir dar - Kiškių kaimas - mano kaimas. Čia jau kaip ir Pailgis. Nes, mielieji, mano vasara, būtų ne vasara, jeigu nevažiuočiau į stovyklą. O šiemetinė, su visais Vudstoko atributais, visais džiaugsmais ir intrigėlėmis atpirko labai daug. ir geriausia, kai tinkamoj vietoj, tinkami žmonės ir ežero lieptas atsiranda. nes tuomet viskas sugula į savo vietas ir leidžia linksmintis toliau. ir kai tinkamoj vietoj, tinkamas žmogus paima tave už rankos arba apkabina, tai irgi būna gerai. ir smagu, kai pakliūva būtent ta naktis, kai ją kiaurai gali bare praleisti ir prakalbėti, ašaras braukti, po naktinį Vilnių klaidžioji ir 14 aukšte saulės sulaukti. ir dar kelias dienas į priekį juoktis, apie nieką rimto negalvoti...

šitoms dienos galiu dedikuoti šitą dainą - 

o geriausi dalykai gyvenime nutinka neplanuotai ir netikėtai, nes kai parvažiuoji į namus ir planuoji pabūti bent savaitę ramiose pamiškėse, tai nutinka taip, kad po 4 valandų vėl dedi kuprinę ant pečių, išvažiuoji, pamerki kojas į jūrą ir juokiesi tiek, kad negali sustoti...o kelte akimis lydint žuvėdras, bei įspėjamąsias švieseles ir galvojant apie viską, kas vyksta dabar, tai norisi tik vieno vienintelio - kad laikas sustotų. nes tiek vietų, tiek kalbų, tiek neišsakytų žodžių ir žvilgsnių, tiek smėlio batuose, tiek šalčio jūros vandeny ir tiek didybės bangose, o lūpos nuvilgytos Dainava ir kišenės pilnos kriauklių bei akmenėlių. Ir tiek minčių važiuojant atgal, užrašytų į telefoną, kada nors sugulsiančių čia arba popieriuje. ir malonių rytų, malonios dainos, nes nežinau kaip man rytoj seksis nubusti vienai ir be šios dainos...-

o dabar tiesiog nusišypsokim rugsėjui, nes jau jaučiu kaip rugpjūtis perduoda šiam gražuoliui estafestės lazdelę. Na, tikrų tikriausias gražuolis - obuolių kvapu persismelkęs ir geltonais lapais nubartytas, liūdesiu nudažytas ir tortu papuoštas mėnesis.

šypsokitės ir tikėkit stebuklais, nes kartais jie jūsų laukia būtent už to kampo, už kurio net neketinote pasukti. (true story!)