...nes gyvenime nuobodu galvoti apie vieną dalyką. patogiausia bent jau apie tris. pavyzdžiui - apie žalingus įpročius, apie straipsnius ir apie tai, ką myli. nes kartais tu nesupranti kaip stipriai myli, kartais tu visai nemanai, kad myli, bet tada suvoki, kad yra tokių, kuriuos myli viena kažkuria savo dalele. ir žinai, kad nori mylėti, nors labai bijai. nors labai bijai... ir labai meluoji sau. (ir tai nieko bendro su valentinais)
...ir vis dar meluoji sau. o tada ir vėl galvoji bent jau apie tris dalykus...

apie esmę/apie nieką

šiandien įsisukau į naują labai atsakingą/neatsakingą veiklą. iš pradžių šiek tiek išsigandau, o paskui supratau, kad tai dar vienas ženklas, jog aš tiesiog privalau plėsti savo komforto zoną, nes jau girdžiu kaip dejuoju nuo savo n e d a r b i n g u m o, kuris pasiekė aukščiausią lygį ir pradėjo reikštis įvairiausiais pavidalais. naujos veiklos rezultatais džiaugsiuosi netrukus, o dabar džiaugiuosi kažkuo visai neapčiuopiamu. gal gyvenimu čia, o gal tomis snaigėmis, gal mergaitiškais pokalbiais prieš miegą, kai visos trys kikenam, o gal savo galinga fantazija ir jos virtimu realybe. o gal viskuo vienu metu.
šiandien buvom naujos bibliotekos atidaryme. pažadėjau sau, kad ten eisiu dažnai ir naujų lentynų kvapas mane įkvėps rašyti.

o dabar klausau savo ilgąją balkonų dainą ir vėl (!) skaitau Bukowski:

gretimas kambarys
gretimame kambary visad yra kažkas,
kas glaudžia prie sienos ausį.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kam įdomu, ką čia darai
be jo.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kam neramu, kad vienumoje jautiesi geriau.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kas mano, jog mąstai apie kažką kita
arba, kad tau niekas nerūpi
išskyrus patį save, sėdintį šitam kambary.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kas tau rūpi kur kas mažiau, nei
kadaise.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kas supyksta, jei kas iškrenta tau iš rankų,
arba susierzina, išgirdęs tavo kosulį.
gretimame kambary visad kažkas apsimeta,
jog skaito knygą.
gretimame kambary visad yra kas nors,
kas valandų valandas kalbasi telefonu.
gretimame kambary visad yra kažkas,
bet nelabai gali prisiminti, kas jis
ir labai nustembi išgirdęs žingsnius
iš kambario į tualetą ar kokį kitą garsą.
nors gal gretimame kambary ir nebūtinai visad
yra kažkas, juk
kartais gretimo kambario paprasčiausiai nėra.
o jei taip,
tai kartais čia ir iš viso nieko
nėra.

ir kiek tokių gretimų kambarių aš turiu. ir kiek tokių gretimų kambarių aš užrakinau...  o kartais po daug dienų vieną kurį nors atrakinu ir kartais ten tikrai nieko nėra... o būna, kad randi ir užeini dar sykį.

juodraštinis

radau ant mažo lapelio:

begalybės

Begalybių trafaretuose

laiko skruzdės

pasimetusios.

Begalybių linkiuose

laikrodžiai sugedę.
Tavo pėdas,

pajūrio smėly įspaustas,

Tas –

su viltimi, su noru pasilikti -

švytuoklės,

žarstančios smėlį,

tyliai užpustė /

užpildė /

pamiršo /

paliko...

Vakar

žaidėm šachmatais.

Užstačiau visus

gintarus,

visas bangas,

visus laivus,

kada nors įplaukusius,

įplauksiančius

į mano uostą.

Pralaimėjau...

Ir sukau ratus

begalybių linkiuose.

Paskui skruzdes,

paskui laiko švytuokles.

Ieškojau pėdų,

tarp pirštų tekėjo

smėlis,

o tu-

bridai...

bridai...

bridai atsiimti

savo pergalę,

savo džiaugsmą.

Neatsigręždamas

ir nieko

nelinkėdamas.

Pats žarstei

ant pėdų smėlį,

kad daugiau nerasčiau.

Tik užmiršai -

abu sukamės

toj pačioj,

švytuoklių nudaužytoj

begalybėj.

Be galo...

Be galo...

Tik ratu,

lyg žvėriukams,

mums lemta suktis

ir sukti vienas kitą.

kad ir kaip mėginau surišti rišlų pasakojimą apie Paryžių, galiausiai viską ištryniau ir supratau, kad ne čia reikia suguldyti istorijas apie tą kelionę.

Jim'as visada taiklus, o daina - vedanti jau ne vienus metus ir pačiais netikėčiausiais momentais įsijungianti grotuve. 

...kai baigiasi atostogos ir apninka depresija dėl JAU atėjusio pirmadienio. o su lig juo prasideda ir paskutinis semestras. liūdna/baisu/neaišku.