pagaminau:

Aš pasimečiau laike. Žmonėse. Kalbose. Kaip susilieja diena su naktim sesijų laikotarpiais, kaip susipina dviejų žmonių pirštai, kaip ledukai ištirpsta viskio taurėje, taip kartais paskęstu ir aš. Svetimų žmonių pokalbiuose, nepažįstamų, bet jau artimų žvilgsniuose, asmenybėse ir jų svetimuose, tuščiuose ir skaudžiuose gyvenimuose. Išplaukiančiuose žodžiuose noriu sutalpinti tiek, kiek nei vienas kitas dar nebandė to padaryti, o galiausiai išsprūsta tik atodūsis arba romus galvos linktelėjimas. Kartais norėčiau žinoti kas blogai ar gerai su manimi, bet aš tikiu, kad geriausia yra nežinoti, kad geriausia yra turėti paslaptį, kurios net pati sau nedrįstu atskleisti. Kartais išjungiu žadintuvą, stipriai, bet nuoširdžiai sau pameluoju ir išlipu iš lovos. Vėliau – kitas veiksmas – trys šaukštelio apsisukimai puodelyje, blakstienų tušas, dienos maisto davinys ir kelionė ūžiančia gatve. Ir aš pasiklystu šiame skruzdėlyne. Ir neieškau kelių, išeičių, tik prasmės visuomet atrodo intriguojančiai. Galiausiai, kai išpinu intertekstus, kuriuose susikaupia visi padaryti žingsniai, išgirsta poezija, išdainuotos dainos... vos išpinu tuos intertekstus, aš randu išėjimus. Tada pameluoju ir kitiems. Nuoširdžiai arba ne. Tada trys šaukštelio apsisukimai kavos puodelyje. Maisto davinys. Dar daugiau žodžių. Išnirus ir vėl į skruzdėlyną, norisi išplėšyti ausis grojančia muzika ir dar labiau pasimesti laike. Nesinori užmigti netikėtose vietose. Kartais norisi gyventi tame keturių metų pasaulyje, kuris atnešė tiek patirčių, kiek dabartinis laikotarpis atima. Tiesa, kartais man atrodo, kad rituosi iš kokono. Tik ne drugelio pavidalu, o lapės, šakalo, žiurkės ar dar kokio nors kito padaro kailyje, kurio žmonės pradės bijoti. Ir tai vienintelis dalykas, skiriantis mane nuo Garšvos. Vienintelis dalykas, kuris trukdo tam mašinaliam kasdienybės judėjimui – aukštyn-žemyn-aukštyn. Ir tai vienintelis dalykas, verčiantis susimastyti, kad panašėju į Gregorą Zamzą, kuris it lipnus vabalas nugriuvęs ant nugaros tabaluoja varganomis kojytėmis. Ir kartais taip trūksta ko nors. Ir vėl melas sau. Nes žinau, kad trūksta, bet nežinau ko. Vos pamėginus išsiaiškinti, vos suvokus, kad pagaliau išsprendžiau savo sukurtas matematines lygtis, jos pakeičia duotus nežinomuosius kitais ir aš vėl pasijuntu kaip vabalas, įklimpęs smaloje. Iš esmės, labai purvinai viską pasakoju, bet nesijaučiu taip. Nors gal ir jaučiuosi. Nes kai kurios dienos būna tokios, kad norisi visas mintis palikti skalbimo mašinoje ir sukti, sukti, sukti... kai suvokiu, kad neįmanoma, tada kitaip bandau susukti savo smegenis. Pasiilgau to stipraus susukimo. To, kai nebeskaičiuoji bokalų ir nebežiūri valandų, kai suki savo smegenis ratu, kol visos mintys išbyra, o šalia sėdi žmonės, kuriais pasitiki iki sąmonės netekimo. Bet nebelieka laiko, nes aš vis dar pasimetus parose, savo mintyse ir šypsenose, uždarytose namuose, paliktose už kambario durų ir ten, kur niekada nesibaigia žiema. Viskas įpina mane labiau nei tikiuosi veiksmų pradžioje. Pati apnarplioju savo rankas, o tada pamestu žvilgsniu ieškau kaltų. Tokie veiksmai, tokie kartūs ir neestetiški žygdarbiai... 

Bet vabalas išnyra iš kiauto, Garšva išlipa iš lifto. Ir galiausiai po mašinalių, po besikartojančių veiksmų, aš išlipu iš savo komforto zonos. Ir tada būna kitaip. Tada muzika tikrai suplėšo ausis, snaigės ištaršo plaukus, o aš šypsausi, nes žinau, kad ne visada viskas būna taip pat.

Labai liūdnai, tikriausiai, čia viskas skamba, bet bent jau sudėliojau tai, ko nesugebėjau sudėlioti vakar. Kad ir kaip atrodytų, kad čia skausmingas ir liūdesio kupinas įrašas, aš žinau, kad ne. Aš žinau, kad viskas tik į priekį, nes ta srovė dabar tokia naši, kad pamirštu kaip atrodė vakar diena, buvusi naktis. O rutina tampa tokia spalvinga, kad mašinalūs šaukštelio apsisukimai puodelyje tampa nepastebimais. Nes ne tik muzika drasko ausis, bet ir viso pasaulio mintys kutena kažkur giliai. Ir šitas įrašas ne apie meilę, ne apie skausmą, ne apie vienatvę. Apie mano santykį su žmonėmis. Su jų begaliniu noru/ nenoru būti savimi. Apie mano santykį su pačia savimi su noru/ nenoru eiti prieš ką nors ir kartais pasakyti visiems, kad tiek daug jie nemato. Tiek pat daug ir aš nematau, bet kartais garsiai pasakau tai, ko nė nesitikėjau pagalvoti tyliai.

Tai toks dar vienas rebusas, kurio nesiūlau niekam spręsti, nes dažniausiai skauda, kai sužinai teisingą atsakymo variantą. Nors... rizikuojantys visada tampa nugalėtojais.

geriausias dalykas, kuris tik galėjo nutikti šį gruodį - tai sniegas. toks baltas ir švarus. ir naktinis. o su juo ir visa kita.
pamestas miego ritmas ir artėjančios dvi sunkiausios savaitės neatrodo taip baisiai, kai viskas taip gražu.
---labanakt.

graži sekmadienio daina

tokia daina noriu pasidalinti. ir tiek sakinių dar noriu pasidalinti, bet šiandien nemoku. šiais mėnesiais nemoku. nes man truputį juokinga ir truputį baisu dėl to, kas dabar dedasi, bet tikriausiai, pirmą kartą gyvenime yra tokia situacija, kai nesinori nieko niekam sakyti. paslaptys yra labai žavus dalykas. labiausiai ir džiaugiuosi tuo, kad pagaliau aš tai atradau.
atradimų laikas, tie 23-ieji gyvenimo metai. ir jokia čia branda. o visiška paauglystė. ir visiškas išprotėjimas.

apie netrumpėjančias dienas, ilgesį ir rudens spalvas

šitose dienose aš kartais paskęstu, todėl ir juodraščių skyrelis dažniau pilnėja nei pats blogas. praėjo beveik mėnuo nuo paskutinio įrašo ir vis dar nesuprantu ar turiu tiek daug papasakoti, kad net mintys neaprėpia, ar kaip tik atvėriau keistą ir sadomazochistinį tuštumos plotą, kuriame esu pasimetusi ir iš tiesų nieko prasmingo neveikiu. dar nesuprantu. žinau tik tiek, kad ruduo yra didžiausio ilgesio metas, o šiais metais ilgiuosi tiek, kad dar nei vienas ruduo nebuvo toks ilgesingas. tiesą sakant, prisimenu tikrai tik labai paprastus ir žemiškus dalykus, bet gal nuo to kaip tik ir yra dar keisčiau. pavyzdžiui, važiuojant pro antakalnį jaučiuos taip, lyg tas antras troleibusas mane vežtų pro pačią nuostabiausią vietą pasaulyje. aš taip pasiilgstu tos gatvės, kad norėčiau turėt tiek laiko, jog išlipus prie Petro ir Povilo bažnyčios, galėčiau žingsniuot iki pat saulėtekio. iki ten, kur jau nieko nebėr - nei žalios lovos, nei 14 aukštą spalvinančio saulėlydžio, nei kalbios valytojos, nei rytinių blynų su E. Presley, nei naktinių minčių/ pokalbių balkonuose. dabar tik žmonės, kuriuos aplankyti neliko padoraus laiko... ir dar ketvirtadienio paskaitos baisiai nuobodžiam pastate... ir pasiilgstu daug dar visko, visko - apsikabinimų, pasikalbėjimų, pasigėrimų, gyvenimiškų dramų, meilės, draugystės su niuansais, netikėtų alaus bokalų, negrįžimų į namus, keistų rytų, smilkalų kvapo, VYNO, barbakano, pilies gatvės kasdienybės, vaikščiojimo prie gedo pilies papėdės, kalnų parko stotelės, rytinių šlavėjų kalnų parke, angeliuko kiemo, literatų katedros, fontano ir arkų... ir visų tų arkų! kartais net keista, kai spalio pabaigoje patalpoje sėdžiu be pirštinių ir paskaitos metu iš burnos neina šalčio garas. pasiilgstu tiek daug, kad čia išvardinti suspėjau tik mažiausią įmanomą dalelę, bet kaip kitaip, kai gyvenime atsirado maloni, bet keista rutina. kartais pasidaro taip liūdna, kai suvokiu, kad tapau tuo žmogumi, kuris kiekvieną rytą privalo keltis ir planuoti visą dieną, kad nebeliko to netikėto ryto posūkių, kai kartais tiesiog sau leidi neatsikelti arba nuėjus į universitetą, pasislėpti sa ir nesirodyti paskaitose. ir kartais man atrodo, kad dabar čia tokia ne aš! čia tokia ne aš... ryte apsirengusi švarką, svajingai pažiūriu į spintoje besimėtantį didelį megztinį arba tuos didelius batus, kurie nė iš tolo neprimena batų ant kulno. kartais atrodo, kad išauš kitas rytas ir aš vėl būsiu ta pati filologė su dviem šalikais vienu metu, barškančiomis apyrankėmis ir kuprine ant pečių, nes knygų našta daug sunkesnė už pietų dėžutę rankinėje. tai va taip atrodo tas gyvenimas, apie kurį aš nekalbu garsiai. gali skambėti keistai, bet aš visai ne liūdnai čia pasakojau. pasakojau atvirai ir net džiugiai, kad gyvenimas, kaip mama ir sakė, viską sudėlioja į tinkamas vietas. man pačiai belieka tik priprasti ir naudotis visomis galimybėmis. o šiaip viskas klostosi tikrai labai lengvai arba aš kažką praleidžiu ir nepamatau. šiuo metu bėga ne dienos, o savaitės ir neapmokėti sąskaitas pavėluoju ne dieną, o keturiolika, nes laiko intervalai pasikeitė labiau nei įmanoma įsivaizduoti.

ir dar daugybė dalykų nutinka, kurie šiomis dienomis atrodo tokie bereikšmiai arba kaip tik labai stipriai paveikūs, todėl aš nenoriu/ nemoku/ nepradedu apie juos kalbėti. vienaip ar kitaip, bet ruduo turi savo skonį, savo spalvas, savo mirštančių lapų kvapą. tik žmonių pilkų veidų koliažai kartais atrodo tokie beviltiški, kad aš net nesuprantu iš kur jie tiek liūdesio savyje nešiojasi. nes, kad ir kaip kartais beviltiškai atrodo tas pasaulis ir rutinoj sukištas gyvenimas, bet jis vis tiek yra gražus, kol išlieka tie rytai, kai pabundi dainuodamas, kai būna tos naktys, kuomet nesinori miegot ir tu šoki ligi baro užsidarymo, o ta pilies gatvė tokia trumpa atrodo, kai eini 4 valandą ryto ir žiūri į laikrodį tik todėl, kad pamatytum kaip automatiškai prasisuka laikrodis, nes prasideda žiemos laikas. ir pasaulis lieka gražus net ir tada, kai artėja žiema, vakarais sutemsta greičiau nei spėji pagalvoti, o valandų pabūti namuose vis mažiau ir mažiau. viskas yra gražu ir gera, tik mes patys kartais to nenorim matyti arba būnam per daug pikti, per daug nuvilti ar nudegę, bet vis tiek - čia gražu ir gera, o visi trūkumai juk užsipildo, nes ko negali padaryti pats, laikas būtinai sudėlios į savo vietas.

o kai kažko labai trūksta, kai jauti didžiausią opą širdy arba galvoj padriki sakiniai mėtos, derėtų pasiimti butelį alaus ir paklausyti gražios muzikos. arba pasikalbėti. nors geriausias variantas - viskas viename. 

tai taip trumpai apie besikeičiantį gyvenimą ir laimę, kuri gal dar tik laukia už kampo.

daina nr.1. apie lyriškus pasivažinėjimus autobusais:

daina nr.2. apie dar vieną reikšmingą įvykį:

  

daina nr.3. apie muziką, kurios reikia klausytis labai garsiai:

užpūčiau 23 žvakutes

ir viskas iš naujo. ir viskas kitaip. taip, ciklo pradžia. 

galvojau kaip visiems padėkoti ir ką visiems pasakyti. facebooke toks postas atrodytų nesveikai, nes būtų tikrai ilgas, todėl nusprendžiau viską surašyti čia.

nežinau kaip Jums, bet man gimtadieniai yra didžiųjų apmąstymų dienos. net ir kitų, o ką jau kalbėti apie savus. visokios buvę tos rugsėjo 30. apie šią galiu pasakyti tik tiek, kad apmąstymų ribos labai išsiplėtė. jas papildė darbo sutartis, gyvenimas kitoj vietoj ir ramios, jokio streso nekeliančios mintys.

tiek visaip mastydama, priėjau išvadą, kad labai mėgstu žmones, kurie mane pažįsta kaip nuluptą. žinau, kad dauguma jų mintinai moka visus mano minusus, bet visada mane myli, o jeigu trenkia į dešinės rankos raumenį, vadinasi, esu to verta. taigi, tie žmonės žino, kad kai Rasa po savo gilių svarstykliškų dvejonių, trukusių beveik du mėnesius, galiausiai nusprendžia, kad gimtadienio nebus, nes per daug tektų visiems meluot ir ypač meluoti pačiai sau... taigi, jie žino, kad kai taip nusprendžiu, reikia ateiti. vis tiek. ir jie ateina patys, žinodami, kad tą dieną aš vis tiek turėsiu torto, vyno ir iškepsiu bandelių. va tie, kurie ateina, visada ir yra labiausiai laukiami. ir tada būna tikrai gimtadienis - su lašu vyno, pokalbiais ir ta laime, kurios visi linki, o ne 30 žmonių (tarp jų net mažai pažįstamų) susitikimu. tokiu atveju nereikia sėdėti ir galvoti kiek iš čia esančių tu tikrai rūpi...

visi kiti džiaugsmai - skambučiai, sms (nepaisant to, kad vidury dienos sugedo telefonas), feisbukas, pašto dėžutės radiniai (net iš Romos!!!!!), viskas verčia šypsotis ir dėkoti, kad prisiminė, kad savo sveikinimais prajuokino, nustebino, o kartais ir sugraudino. o tada pradedi dar daugiau galvoti kiek iš pasveikinusių tai padarė nuoširdžiai ir tikrai linkėdami man tų saulėtų dienų. kad ir kaip bebūtų aš dėkoju visiems, o ypač apkabinusiems ir mačiusiems, kad užpūčiau 23 žvakutes. vienu kartu.

AČIŪ už sveikinimus, žmonės:* 

taigi, kiekvienais metais, prieš/ per/ po gimtadienio man atrodo, kad aš jau tikrai atsirinkau savo draugų ratą, kad tikrai nuo prasidėjusio spalio jau bus aišku kaip dieną, su kuo noriu dažnai matytis ir ką apkabinti. bet daugelį dalykų aš mėgstu kartoti (pvz. logikos egzaminas pirmame kurse tiek patiko, kad net rudenį dar kartą nuėjau į jį. taip šie palyginimai, iš esmės, yra tolygūs). dabar ir vėl viskas atrodo skaidriau negu skaidru, bet viską sudėlios laikas. kaip visuomet.

tai tiek. kol kas gyvenimas nėra toks paprastas. pagaliau radau darbą, todėl po jo eiti į paskaitas nėra tokia lengva užduotis, kokia pasirodė būsianti. vakar nužudžiau Ryčką (susipainiojo akvariumo žolėj, kurią buvau įdėjus prieš kelias minutes)...

bet šviečia saulė. ir šitas gripas gi praeis. tai viskas kaip ir bus gerai.

trumpam užsukau

visų pirmiausiai, pirmučiausiai pradėkime taip -

o dabar galiu ir daugiau pakalbėti. vis dar dėl neaiškių  priežasčių neparašau čia apie pačius įvairiausius dalykus, įvykius, pastebėjimus... vėliau visa emocija nusigludina, pasimiršta ir nebelieka prasmės kažką pasakoti, nes tai bet kuriuo atveju skambėtų jau tikrai ne taip, kaip buvo užmanyta. 

paskutinėmis savaitėmis labai stipriai save įtikinėju, kad čia jau rugsėjis, kad čia jau mokslai, kad tie lapai iš tiesų krenta, kad naktimis jau nebegalima gulėti ant rasotos žolės, kad į upę jau nelįsim ir tikrai, tikrai nebestatysim palapinių 2013 metais. ir vis dar netikiu, nes kartais visi dėsniai, kurie būna paremti akivaizdžiausiais faktais, sugriūva taip, kad niekas net nesuspėja pastebėti. 

kol kas studijos atrodo taip, lyg tai būtų keisti kursai, kurie netrukus baigsis, todėl galiu sau leisti per daug į juos nesigilinti ir paskaitų metu laipioti raudonais Vilniaus stogais, kurie taip nuostabiai atsiveria pro architektūros fakulteto langus. taip NUOSTABIAI! įdomius dalykus konspektuoju, tik taip bereikšmiškai, nes čia viskas kitaip - čia kiekvienas dėstytojas sukelia savo paskaitų konspektą į sistemą, todėl tiek jau tos prasmės būti paskaitose ir belieka. nepaisant to, kol kas man atrodo, kad šių studijų pasirinkimas buvo vienas geriausių pasirinkimų mano gyvenime.

dienos pradingsta ir net nežinau kodėl taip greitai. kol kas smaginuosi redaguodama knygą paaugliams, kurioje netrūksta nei slengo, nei keiksmažodžių. M. dažnai manęs paklausia kodėl aš tiek daug keikiuosi pastaruoju metu, tai labai tikiuosi, kad čia tik laikina tokios literatūros įtaka.

ir apie žmones... tiek daug norėčiau ir galėčiau papasakoti, bet ne šį kartą.

dar yra ir istorija apie pilnatį, bet ne šiandien. ne.

manau, kad geriausi blogo įrašai būtų tie, kuriuos parašyčiau važiuodama vakare autobusu. kai už lango lyja. ausinės plyšta nuo u2 dainos. taip, vienos ir tos pačios. o aš sąmoningai sėdžiu ne 3g, bet 10 autobuse. tik todėl, kad daugiau laiko būtų mintims. nesvarbu, kad labai dažnai padrikoms, bet ruduo tik toks ir būna - keistas, su liūdesiu, bet maloniomis ir šildančiomis šypsenomis, su žvakėmis ant stalų, su žvakėmis kapinėse...

ir viskas, viskas, ko aš norėčiau kitam savaitgaliui. tam nelemtam, kiekvienais metais padrikam, liūdnam ir niekada normaliai nesulipdomam, dažnai dirbtinam laikotarpiui... norėčiau

apsirengti šilčiausią savo (tėtės) megztinį, nusipirkti naują juostelę fotoaparatui ir traukiniu išvažiuoti prie jūros. išgerti butelį vyno, pakalbėti ir sulaukti to keisto skaičiaus savo gyvenime. rodos tiek nedaug, nes vis dar nemokėčiau pasikviesti 30 žmonių į savo butą ir vaidinti suaugusią. dar ne šiais metais...

tai tiek, nors istorijų daugiau nei milijonas.

atėjo rugsėjis

daug baltų kaspinų mergaičių plaukuose. kardeliai žydi troleibusuose. kvepia ką tik atsuktais rašalo buteliukais... tik tas vėjas, iš rugsėjo užančio išlindęs, taršo nuotaikas, šukuosenas ir lietų... vasara nuvilnijo taip greitai, kad net paskutinis įrašas taip seniai paliktas...

ir dabar aš galėčiau papasakoti apie tai, kaip mes buvom festivalyje, kaip ten šokom, kaip ten gėrėm, kalbėjom ar kaip keliavom atgal (tiesa, tranzuojant namų link buvo labai panašus oras...)

aš galėčiau papasakoti kokie šūdžiai yra VGTU bendrabučių valdytojai, kokie jie lochai ir kaip aš spirčiau jiems į klyną, kaip mes galiausiai per vieną dieną išsikraustėm iš saulėtekio, kaip liūdnai paskutinį kartą stovėjau balkone, kaip M. brolis mus vežė į naują butą, o aš tyliai sėdėjau apsikabinus Ryčkos akvariumą ir mėginau šypsotis

galėčiau papasakoti ir apie tai kokius keistus butiokus turėjom pirmas dvi savaites, kokie keisti žmonės parvažiuoja iš tos pinigų kalyklos Anglijos;

dar galėčiau pasakoti ir apie kitus butiokus;

dar papasakočiau apie tai, kaip buvom elektroninės muzikos jaukiame feste, prisigėrėm, o ryte klausėm dinamikos, gėrėm šampaną ir leidom sau pamiršti, kad sekmadieniais reikia galvot apie išvažiavimus

taip pat galėčiau aprašyti kaip mes išlydėjom J. oi kaip stipriai išlydėjom...;

 kaip buvau Kiškiuose; 

arba kaip simboliškai uždarėm vasaros sezoną ant vandens, besitaškydami irklais, ragaudami dainavą , o vakarą skaidrindami gitaros akordais laužo ir žvakių šviesoj, šokiais, keistais pokalbiais ir sužeistomis kojomis

1.

2.

 visko buvo tiek, kad reikėtų atskiro blogo šiai vasarai aprašyti. 

nežinau tikslios priežasties, bet kartais man atrodo, kad aš piktybiškai ignoravau šią svetainę, vengdama keistų ir detalių vasaros aprašymų. nes gi svarbiausi dalykai lieka galvoje, kaip ir visa ši vasara.

ir šiandien pirma diena VGTU. trinsim kampus su architektais ir ieškosim gyvenimo prasmės naujose studijose.

vasaros margumynai ir posūkiai gyvenime

praėjo daug dienų nuo tų iškilmių Jonų bažnyčioje. daug įvykių apsuko man galvą, kad dabar čia pompastiškai aprašinėčiau tą didžią dieną, tą džiaugsmą širdy, kai mantijų jūroje ryškėjo mano VU kepurėlė, kai didis žmogus, su ypatinga tartimi, paspaudė man ranką ir palinkėjo sėkmingos kelionės filologo kelyje. tik tas kelias, kol kas atrodo, kad buvo labai trumpas. 

bet apie viską nuo pradžių!

tai graži diena ta buvo. o ryte dar bėgau į tokį mažą žurnalistikos institutą, ten viskas atrodė kaip kažkoks rožinis kramtoškės burbulas. aišku jie ten bakstelėjo man ne kartą, pliūkštelėjau aš ir pati kaip tas burbulas. bet ką gali tie žurnalistai, kai prieš juos sėdi laiminga filologė, po kelių valandų su aukštakulniais besisukiosianti prie fontano, rankose tvirtai laikydama gėles ir mėlyną aplanką?!!! ir viskas gerai, nes atgal ėjau seniai numintu taku pro ledainę, uosčiau liepas ir mintyse jau skambėjo gaudeamus igitur. o vakare truputį neblaiviai, kai visa nuotaika, visos mintys vasariškos šilumos aptrauktos. ir taip nuotrupomis pasilikę visi pokalbiai, kad kartais atrodo, jog galėčiau sudėlioti dėlionę iš pašnekesių prasidėjusių dar Auloj apie vaikų auginimą ir auklėjimą, stojimų nerimą. vėliau basos kojos ant barbakano ir tai, kaip kažkur visai prie rotušės O. aiškino A. apie tai, kad ji yra nuostabiausia pasaulyje pagonė ir: "klausyk, tu privalai pasiimti mane bent į vieną pagonišką tūsą", o pabaigos, kartais atrodo, kad privalo būti su tais, su kuriais ir suvedė likimas dar pačioje pradžioje, dar Pailgio nameliuose. atėjo J., atsivedė savo chebrą, dar vienas bokalas, rastos cigaretės ir šviesėjantys pakraščiai, o J. vis kartojo: "tu nepyk, kad aš ir vėl noriu į namus, bet pažiūrėk, gi jau rytas!" (kartais aš per daug pamirštu, kad ji išvažiuos... ir dabar nežinau, čia magija ar telepatija, bet...J., jeigu skaitai šitą dalyką (taip, kalbant apie J., tai šitas žodis jau reikalauja pasvirojo šrifto), tai žinok, kad ką tik youtube man ir vėl išmetė July-crying day care choir ). 

bet po visos tos nemigo ir juoko, ir džiaugsmo paros tikrai nušvito kita diena, kai nuėjom į vgtu ir lengva ranka ten užpildėm dokumentus, kone juokaudamos. paskui buvo ir ežeras, ir namai, ir pokalbiai prie arbūzo, ir prie alaus. paskui tokie susitikimai, kurie pasirodo ilgesingi tik tada, kai pamatai tuos žmones. su daug alaus ir vis labiau girtėjančiomis kalbomis, kol galiausiai liko pabaiga ir D., kuris dar Kudirkos aikštėj kartojo: "rimtai, jeigu užlipčiau dabar ant dviračio, tai tikrai pavažiuočiau, tikrai mokėčiau!" (žinai, aš tau suorganizuosiu dviratį. žinok, jeigu skaitai!) paskui pabudus radau kopūstų sriubos ir besišaipančią M. iš mano planuoto trumpo pabuvimo. tą rytą žinojau, kad gausiu laišką iš vgtu, tik nesitikėjau, kad tokį. tai taip nutiko, kad jie pakvietė mane mokytis. iš pradžių ilgai juokiausi, paskui nusprendžiau, kad nieko čia juokingo, o gal net ir baisu, o gal net ir gerai. bet tada mečiau galvojimą, išvažiavau šokinėt per bangas ir valgyt karšių. ten negalvojom apie nieką, nes taip ir reikia elgtis pajūry. 

galiausiai, šiandien man parašė ir vu. tada suskaudo galvą, nes tenka rinktis iš to, ko visada norėjau ir to, ko noriu dabar. ir begalybės minučių pokalbių telefonu su mama, su tėčiu, po visokių mėginimų išklausti kitų, ką jie mano, prieš kokias 2 valandas, aš jau nusprendžiau - mielieji žurnalistai, mažiau šaipykitės iš žmonių (ir iš tų apie kuriuos rašot, ir iš tų, kurie nori mokytis rašyti pas jus), mažiau tiražo panelei, daugiau pinigų nemunui (kad man sumokėtų), daugiau kultūros spaudoje ir tada susitiksim. nes kaip D. sakė: "prieš keturis metus jie nenorėjo tavęs, dabar gali ir tu jų nenorėt". taigi panašu, kad tampu nelegalu mkic ir keičiu duomenų bazes, slaptažodžius, ir į filologyną dykai neįleis (?!?) 

ai, tiesa, žmonės, kurie mane pažįsta, tikriausiai nelabai supranta kas čia vyksta ir kaip šitas matematikos nemokantis vaikas studijuos tokiam universitete, tai galiu pasakyti, kad ten nebus tokių dalykų. ten bus biškį menas, biškį kultūra, biškį kūryba, biškį tai, ko man seniai, tikriausiai, reikėjo, tik visada sėdėjau ant kitos kėdės ir patogesnių nesižvalgiau. bet apie patogumą, tai jau po tų pusantrų metų!

ir kaip gretai viskas dėliojasi, rikiuojasi ir nebelieka nerimo...

o dar prieš savaitę sakiau, kad arba reikia elgtis taip arba man nutiks taip. 

bet gyvenimas gražus ir geras.

o per tas dienas, kol čia nieko nerašiau, be paminėtų įvykių skaičiau Harį Poterį, nusipirkau žuvį, pridariau gražių, bet neryškių nuotraukų, išgėriau du pakelius kavos, paragavau savo užauginto baziliko, sugadinau ir sutaisiau telefoną (todėl neturiu draugų numerių), pradėjau nemėgti vieno žmogaus, prisigėriau naujininkuose, prisipirkau suknelių, radau supynių Vilniuje ir šimtus kartų apsvarsčiau savo gyvenimo grožį ir pilkybes.

dabar jau laukiu kitų saulėtų dienų. jau beveik matau, kaip su D. kitą savaitgalį stovim kely ir tada važiuojam šokt (važiuot norėčiau maždaug taip arba šitaip) , kalbėt su nepažįstamais žmonėm ir biškį išprotėt. paskui dar ir daugiau gyvenimo planų, bet viskam savas laikas gi.

ai, nu ir daina. kaip gi be jos mano įraše. 

nepapasakota istorija apie tai, kaip apsigyniau bakalaurą

sako, seniai jau palikai įrašą... ir tikrai. žinau. bet tai taip sąmoningai buvo daroma, kad neatsistebiu savo kantrybe neužfiksuojant tiek svarbių, ir tiek emocinių dalykų. čia norėjosi brėžti jau aiškią žymę ir tik tuomet, kai jau paskutinį tašką padėsiu. o jau po visko-visko-visko, aš nesugebėjau, nes nepatiko man nei klaviatūra, nei minčių dėstymas.
ir šis įrašas pradėtas dar tada, kai vos para praėjo po džiaugsmingos dienos, bet vis nebaigiau, nes nemokėjau kaip tinkamai šitoj vietoj pasidžiaugti tuo.

paskutinės dienos prieš atiduodant tą, spiralėje surištą, universiteto logotipu puoštą, popierių krūvelę, buvo labai... labai sunkios. tiek nemiego, tiek abejonių. ir kai viskas gražu, atspausdinta, kai T. pasirašė ir kai šimtąjį kartą nuramino, kad viskas tikrai gerai, atrodo, turėtum išbėgti ir džiaugtis. bet ne... tu nueini į angelo kiemelį ir negali iš jo išeiti, nes verki... o prie laktos žmonės skaito poeziją ir tau gėda... taip ir sėdi, mąstai apie tuos keturis metus. nes verki, už visas tas emocijas, kurias valdei tiek savaičių, už visas naktis, kai eidavai iš skaityklos... ir todėl, kad viskas, ką rašei tau taip artima ir taip prijaukinta. ir bijai, kad kiti, kurie skaitys neprisijaukins, nepažins ir neatras. paskui geri alų, kažkiek džiaugiesi, o tada sugrįžti čia ir lipdai mintis, kurias jau visai netrukus turėsi sakyti garsiai...
tada taip ir atėjo didžioji diena, kai pasipuošusi suknele ir su ramunių puokšte ėjau gintis. ir tokia nuoširdi baimė, toks širdies virpulys, lyg pirmoj klasėj... ir galiausiai jie visi sako, kad reikia padėkot. galvoju, ką aš galiu Jums, mielieji, kurie šypsotės žvelgdami į mūsų išsigandusius veidus, pasakyti... daug ką, tik kiek jums tai įdomu. ir gal geriau paskaitykit mano blogą, čia milijoną kartų aprašiau savo meilę fakultetui, kiemelius linksniavau ir žavėjausi asmeniniais atradimais. ir tada aš jums tik pasakau, kad simboliškai tas vyras, apie kurį prikalbėjau beveik 50 lapų, buvo tas, apie kurį pirmą kartą kalbėjau ir vos tik įstojusi į universitetą.
ir čia dar daug kalbėt būtų galima apie mintis, apie pokalbius, apie praeitį... ir tik svarbu tinkamą kiekį alaus su tinkamais žmonėmis išgert, kai išeini iš fakulteto su taip stipriai virpančia širdim.
dabar dienos lekia dar greičiau, nes ir šis laikas apipintas pasimatymais ir susitikimais. saule ir pavėsiais, kava ir alumi, naktim ir paryčiais, parkais ir pokalbiais...viskuo apie ką svajojau didžiąją dalį pavasario. jau laukiu rudens, nes žinau, kad širdis virpės ir vėl taip, kaip virpa kiekvieną rugsėjį.
bet pirmiausia vasara. čia irgi gražių planų turim!

ir vis tiek labai jausmingai viskas čia parašyta. bet gal todėl, kad baigti universitetą be emocijų būtų per daug snobiška?..

ir graži daina. kaip J sakė, kad Springsteen'as moka gražias pasakas apdainuot. tai ir gerai, taip ir klausau dabar gražių pasakų ir pati mėginu jose gyventi.

---labanakt. 

11diena

ant pievelės valgai pomidorus ir kalbi apie tai, kad baisiausias studijų metas yra dabar. vakarais geri rabarbarų kompotą ir po valandos užmiegi. nugrimzti ten, kur redaguoji ir nekenti savęs dėl apgailėtinų tekstų. rytais svajoji, kad po geros savaitės nusipirksi kokosą ir gersi jo pieną. su gražiu šiaudeliu. akiniais nuo saulės. savo balkone. o šiandien visai produktyviai. devinta valanda įpusėjo ir dar neišnaudotas jėgų rezervas, todėl sėdim, dirbam, rašom, kaitinam kompiuterius ir plėšom knygų lapus. veidai darosi pažįstami, o stalai - nukrauti it namuose. šiandien labai kvepia. visur. ryte, kai dar tik buvo galima įtarti kaitrią dieną, prie bibliotekos pjovė žolę ir viduj nuo kvapo buvo žalia, žalia... gaiviai. ir kvepėjo rytu, kuris žada visus dienos darbus. dabar kvepia lietum, kuris niekaip nepasirodo ir dar tas cigarečių dūmų, žemai kabančių debesų, džiūvančios žolės kvapas... tas visas sumišęs kvapas primena, kad tokiu oru reiktų gerti alų. nežinau kodėl, bet čia toks prustiškas sprendimas, prisiminimas. ar tik keista inspiracija... pasiilgau upių, pasiilgau žydinčių žemuogių ir alyvų po savo langu. pasiilgau vakarais gulėti ant grindų ir užuosti skersvėjo kvapą. kai kūnu bėga šiurpulys, o tas tyras oras neleidžia atsistoti ir uždaryti langą. pasiilgau užmigti su žvakėmis ar žiūrėdama į Morrisono plakatą. pasiilgau, kad apkabintų kas nors prieš sapną. nes čia tiek visko, kad net vienos pagalvės lovoj būna per daug...pasiilgau kavą gerti lėtai, rytais, su filosofijom ir gyvenimo klausimais, kai balkone yra vietos ne vienam žmogui ir galvoje telpa ne viena mintis.

---

"Žmogus tėra indas, kuriame gali sutilpti tūkstančiai ego, tūkstančiai pavargėlių vidinių padarėlių. Žmogus tai kerštingai barškanti dėžutė, priglaudžianti tuos pavargėlius, kurie, beje tik apsimeta esą pavargėliai." (R. G.)

---

pirmadienis, arba aštunta tos pačios savaitės diena

va tokią seną ir romantišką dainą šiandien išmetė rytinis spotify. su tokia daina ir dirbu. jau antra diena galvoju apie Morrisoną, antra diena, kaip Gavelį mėginu prikabinti prie Remarko, antra diena kada Bobas Dylanas nekalba su manimi...
šiandien kalbinu voverytes už lango ir labai tikiuosi, kad p.T. manęs nebars.

(už šito lango tikrai bėgioja voverės!)

apie (ne)---įdomų gyvenimą

šiandien ėjau pro sereikiškes. kokias dvi savaites neturėjau šio maršruto. viskas kaip visada, viskas kitaip nei buvo bet kada. yra žmonių, bet nematau vyro dalinančio kaštonus. pienės žydi, bet nėra vainikų. buvo suoliukai, dabar žmonės metė sėdėjimą. buvo vyno, dabar tik kava. kalnas didingas, bet medžių nebeliko. viskas kažkaip kitaip. kaip ir mano gyvenime buvo kažkada, kai išaušus diena skyrėsi nuo vakarykštės dabar, kai kiekvieną vakarą guluos lyg girta, sapnuoju šyzas, valgau kažką ir didžiąją paros dalį praleidžiu skaityklose. norėčiau bent jau čia rašyt apie ką nors įdomaus, bet nepavyksta, nes tikrai nieko įdomaus mano galvoje nėra. ir kai vakarais vos parslenku į kambarį, tai didžiausias gyvenimo džiaugsmas - išdygusios salotos, o didžiausias atsipalaidavimas - klausant Razausko 14 aukšto balkone sėti bazilikus. Sėdžiu dabar hipsterių nutrintoj kavinėj, galvoju apie savo svajonių darbą, kvaršinu galvą dėl kraustymosi, dėl bakalauro, dėl stojamųjų. dėl kažkokio nuobodaus gyvenimo... iki Mažvydo 10 min, bet neatsistoju ir neinu, nes kai nueisiu, privalėsiu rašyti... o aš taip pavargau. o kai žiūriu pro langą, tai rodos, kad visi, visi, kurie eina gedimino prospektu yra be proto laimingi, be proto laisvi ir atsipalaidavę. ir aš džiaugiuosi, kad žmonės turi laiko matyti pavasarį, bet... o kur mano pavasaris? 

ir dabar jau tikrai einu vartyt senų litmenių, pergalių ir komjaunimo tiesų, nes ten visai ir įdomu.

tiesa, šiandien 15min. atsirado mano straipsnis. nėra viskas jau taip ir blogai...

keistas laikas prasidėjo, bet nejaugi aš tikėjausi ko nors kito?...

sunki gegužė atgins linksmą birželį.

+graži daina.

mėgstu kai egzaminai būna poryt.

pamiršau, kad per pavasario sesijas švinta anksčiau nei sausį...buvau užmiršusi kaip garsiai, bet smagiai nubunda paukščiai. net neprisiminiau koks šaižus, it žadintuvas, į darbą kylančių, pirmųjų troleibusų gaudesys. šįryt vėl išgirdau. o priešais esančiuose languose užgeso šviesos ir girdėjosi tik ritmingas žmonių kvėpavimas.
---
nauja diena.

literatės gyvenimai

darbai ir sunkusis mėnuo pančioja rankas, mintis, laisvadienius, lentynas ir miesto ritmą. o delnai tvirtai suspausti, kartais tampa neaišku - ar dėl to, kad tyliai, tyliai, meldžiuosi, kai niekas nemato, ar todėl, kad mėginu užčiuopti lyg ir kokį Ariadnės siūlą, kuris pagelbės pasiekti šito klampaus, pelkę primenančio, labirinto pabaigą. apie p. G. galvoju naktimis, rytais, troleibusuose, stotelėse ir parkuose. lyg būtų per mažai, prasidėjo sesija... tūkstančiai knygų nugulė ant mano stalo. o kiekvienas puslapis, raižo pirštus, pjausto rankas ir laukia kol tyliai, tyliai pasiduosiu, tik žinau, kad negalima, nes tiek mažai beliko. ketvirtadienį baigėsi paskaitos. sąmoningai ir labai netikėtai (pačiai sau) atvažiavau beveik pusvalandžiu anksčiau į pirmą paskaitą. ir nieko neveikiau. buvau viena. pusė devynių jau sėdėjau myckos kiemely, gėriau kavą, pirmą kartą pamačiau, kad mūsų auditorijas tikrai valo (!). visai sentimentaliai liūdėjau, nes kažkada jau sakiau, kad liūdniausia dalis - palikti pačius kiemus, kvapus, saulės spindulius ir amžino pavėsio kampus. nes jau taip ir pripratom, kad rūbinės neturim, kad paskaitos vyksta rūsiuose, palėpėse, pelėsiuose... o per keturis metus milijardą kartų užlipau tais girgždančiais laiptais, kur plačiai atvėrus duris pamatydavau labai gerų žmonių veidus. [nuklydau. nuklydau.] sugrįžtu. tai baigėsi paskaitos. bet čia viskas ne taip, kaip mokykloje. vienintelė stilistikos dėstytoja palinkėjo gražių dalykų gyvenime. o visa kita - kaip greito maisto restorane. taip. bus egzaminas. atsiųskite rašto darbą. nevėluokite. viso gero. ir tada galvoj skamba nutylėjimai, kad ta graži pabaiga nėra jau tokia graži ar juolab dar kažkam kitam svarbi kaip tik tau pačiai, sentimentali literate. penktadienį visą dieną klausiau lituanistų, tada grįžau visa pikta, ne todėl, kad nepatiko, o todėl,  kad pavargau, paskui šiek tiek galvojau ką aš apskritai ten veikiu, bet paskui pakalbėjau apie savo metų vyrą ir pagalvojau, kad svarbiausia, jog dabar juo žavėčiausi tik aš pati. 

kalbant apie kitus gyvenimo įvykius...apie likimą negalima piktai kalbėti, nes jis vis tiek apsisuka, apsisuka, apsisuka... milijoną ratų aplink ir vėl apsireiškia. ir šiandien, vakarop, apniukusioj skaitykloj suskambėjo trečioji likimo simfonija. kokiai sekundei. paskui liftas užsidarė. bet vis tiek. va.

o praėjusį savaitgalį tai gėrėm viskį, žaidėm juodais drabužiais ir pasakojomės kaip gyvenam. paskui slampinėjom su pižamom, juokėmės, juokėmės ir slinkom į namus, nors taip nesinorėjo.

tiesa, vakar perskaičiau gerą knygą. labiausiai ji gera todėl, kad parašyta 1930 metais, Kaune, tik ne lietuvio. Stebinančiai šiuolaikiška fabula ir bohemos gyvenimą atskleidžiantys niuansai. o kaip kitaip, kai Kaunas tuo metu toks ir buvo - filosofuojančios bohemos sostinė. "sėdėjai verandoje, saulės spinduliai žaidė viskio stikle, o tavo veidas alyvų lapų fone buvo kreidos baltumo. Bet tu vis tiek laikeisi savo ir vertei mus gerti kartu su tavim ir filosofuoti. Man regis, kad mūsų filosofavimas šiek tiek šlubavo, ir tik tada supratau, kad iš tiesų tu esi net ne truputį prietaringa. Su giliausiu įsitikinimu liepos mėnesio rytą pasakojai istorijas apie vaiduoklius juokiantis saulei ir giedant paukščiams, ir nė nepastebėjai, kaip groteskiškai tai neatitiko bendros nuotaikos. O mudu su Regnaru sėdėjom, jis su kažin kokiu chalatu, aš vienmarškinis, ir nustebę klausėmės. <...> Pamiršome saulės spindulius, paukščių čiulbėjimą ir žalius medžius ir pradėjome iš atminties rausti visokį šlamštą, kurį būtume gėdijęsi viens kitam pasakoti net naktį į Didįjį ketvirtadienį, dvyliktą valandą. Bet čia šitie vaiduokliai ir šmėklos kuo puikiausiai atgijo prieš mūsų akis, o cigarečių dūmai (mes gi tą rytą rūkėm, tarsi mums kas už tai pinigus būtų mokėjęs) kilo į aukštą dangaus mėlynę keistai išsirangydami." [Henry Parland "Sudužo"]

labai artima šita citata. ne todėl, kad kažkada sėdėjau verandoj ir kalbėjau apie vaiduoklius. o gal ir buvo taip, o gal dar bus... bet visus koliažus ir pokalbius, ir tylas sulipdžius arba išardžius citatą ties kablelių skyrimais ir sulipdžius kiek kitokia tvarka, tai tikrai, tikrai... o ardyt gal ir reikia... nes gi sudužo...

šiek tiek padrikai ir emocionaliai, bet vis tiek....
---labanakt

+ Let it random/shuffle

pažaidžiau. 

vieno galvoto blogerio pasiūlymu įsijungiau savo kompiuterio grotuvą. paspaudžiau shuffle ir išklausiau penkias dainas. tiesą pasakius, buvau maloniai nustebinta, nes neišgirdau nieko, kas priverstų perjungti dainą ar susigėsti ir lyg to būtų mažai - kiekviena iš jų priminė kažkokius gyvenimo etapus, žmones, įvykius...

pirmoji -  klausiau ir mintyse šokau Bix'ų rūsy, gėriau alų iš plastmasinio bokalo ir negalvojau apie jokias mėlynes ant kojų, numindytus batus ar durnus žmones.

antroji - visai čia kažkokia romantika prasidėjo. labai seniai buvau girdėjus šitą dainą, tai irgi visokių minčių atsirado. jos klausydama visai net ir B. toliau rašiau, nes maloniai užsupo ir galvoj kažkaip sulipo su Gaveliu. Gal tai dar vienas slaptas rašytojo intertekstas???

trečioji -  labai graži ir labai neseniai atklydusi į mano kompiuterį. kol kas ne patys maloniausi gyvenimo etapai sukasi išgirdus ją, bet po metų ar kelių mėgsiu aš ir ją, ir šitą atlikėją. tik dabar tai gal kažkur paslėpsiu tą albumą. 

ketvirtoji - o čia tokia graži gyvenimo dalis. tokia tyra ir skaisti, kai dar tikėjau, kad visi žmonės yra labai geri ir vieni kitus labai myli. be proto myli. ai, nu tikiu ir dabar, nes pati daug žmonių myliu ir daug gero visiems linkiu. kai užaugau, tai vis tiek jos klausau. balkone. viena iš naktinių mano rūkymo dainų, kai ant delno sugula į 14 aukštų telpančios istorijos ir visos miesto kronikos.

penktoji - čia jau tėčio darbas. tikrai, tikrai bus įkėlęs jis. malonu, nes neklausiau prieš tai, bet dabar jau tikrai klausysiu. čia bus vienas iš troleibusų garso takelių. (o m g, ką tik supratau, kaip aš rūšiuoju ir skirstau dainas pagal savo gyvenimą ir veiksmus. tik nežinau, gerai čia ar ne...)

tai va tokios keistos inspiracijos ir dienoraštinės mintys gimė mano išvargusiose smegenyse. 

pažaidžiau.

everybody wants to be hollywood

nepasakojam apie visas savaitės vidurio istorijas. praleidžiam istorijas apie blekautus, nes... nežinau.
liko 6 savaitės. vakar gėrėm vyną ir kalbėjom apie prabėgusius metus. neliūdnai, bet su keista nostalgija balsuose. aš pasakydama vieną sakinį, dar aštuonis susukdavau savo galvoje. neliūdnai.

o rytas toks visiškas mainstreamas. kažkaip ne su doorsais ir ne su led zeppelin prasidėjęs. gal ir gerai. pakalbėsiu worde apie antikinius mitus ir apie doorsus literatūroje.

šita nuotrauka padaryta 1907. jeigu ne kelionės galvoje, tai dar prieš paskaitą eičiau į literatų gatvę pasipaišyt vieną kitą paveiksliuką.

kaip ir lygiai prieš metus. 

kad ir kaip ten - sex, drugs & rock'n'roll!

kol jaunystė vyno butelius atidarinėja, kartais reikia ne tik nuo knygų miego užsinorėti!

po gero gyvenimo belieka vėl atsimerkti kasdieniams darbams

muzikos-šokių-alkoholio-naktų triptikas baigėsi. viskas. šiandien jau mėginu sugrįžti į normalų gyvenimą ir tęsti visus darbus. atvirai pasakysiu, kad labai liūdna, jog ir vėl pirmadienis, nes šitas savaitgalis lengvų lengviausiai patenka į geriausių savaitgalių penketuką.  a) išėjus per anksti iš baro, gauni baudą - snieguotą rytą... b) net ir viso pasaulio drėgmė nesutrukdytų čigoniškų pakratūškių paklausyt ir pagal jas nusišokt c) viso gyvenimo miegas neatpirktų FiDi. tai taip ir laikėmės šį savaitgalį. kartą per metus šaltam mūre pašokti yra būtina. pasistumdyti su fizikais, palinguoti, pasišypsoti, pastraksėti ir pirštų galiukus nušalti, kojas atmušti į scenos kraštą taip, kad liktų mėlynos ir dar visaip kaip susipažinti... čia taip labai trumpai, labai primityviai, bet jeigu jau pradėčiau viso savaitgalio istorijas pasakot, tai atskiras romanas būtų.

a) ketvirtadienis

b) penktadienis

c) šeštadienis

ir man tai jau nusibodo verkt ir laukt pavasario, kai norės, pats ateis ir tada gulėsim pievose, kaip katinai žiūrėsim į saulę, gersim vyną ir bus gražu. o šiaip savo pavasarinės dainos klausau jau gerą mėnesį, tam netrukdo net žieminiai batai. telieka dažytis lūpytes, sėst prie kompiuterio ir bendraut su savo metų vyru - G.

didžioji savaitė

išeit į pilnatį ir užuost pavasarį. visai nesunku. nes užsimerki ir nematai to purvino, kaip stoties moteris, sniego. nematai. nes nešalta. ir nėra vėjo, varančio ašaras iš akių. nėra liūdno skausmo šitam ore. yra laukimas, gražių dienų ir karštų vakarų. lipnių vakarų. sulipdyti penkias eilutes, kol smilksta ir šypsotis. nes nesvarbu kur leidi atostogas, jos vis tiek atėjo. ir nesvarbu, kad ne taip, kaip prieš du metus, kai sėdėjom per tokias pačias atostogas balkone su plonais drabužiais ir kalbėjom, skaitėm nabokovą ir aptarinėjom. ir nesvarbu, kad dabar kambary liko tik vienaskaita, nes yra vilties parašyti kažkurią dalį. ir sekmadienio laukimas mane pirmą kartą toks aplanko. gal dėl to, kad tikrai buvimo šeimoj laukiu. nes reiks daug valgyt ir išgert stiklą skanaus ir gero gėrimo. šilumoj. kur tikrai pavasaris - namuose.

praeities prisiminimų prisipažinimai

kartais visi neišsiųsti laiškai būna pakeičiami kitais. tokiais, kokius nori gauti adresatai... o tie, kurie pasilieka juodraščių skiltyje būtinai ten slepiasi ilgai - ne vieną ir ne du mėnesius. o jeigu tik įmanomas toks dalykas internete, tai kiurkso apdulkėję ir vieniši, kol galiausiai, tvarkant elektroninį paštą, būna surasti ir išgyventi. iš naujo. dar jautriau, nei buvo rašomi.

"ir tu tiek daug kartų kartojai tą pačią frazę, o aš niekada, niekada nenorėsiu taip elgtis. niekada, niekada nepabėgsiu, jeigu manęs to prašys. pabėgimas visuomet buvo ir bus tik mano vienos planas. visuomet slaptas ir niekam nežinomas. kad ir kiek kartų tu pakartotum tą frazę, aš vis vien eisiu link tavęs... eisiu tyliai ir nuleidusi galvą. eisiu bijodama tavo ir visų kitų akių. kad ir kiek kartų... o aš eisiu kartais neblaiviai ir tuomet visai drąsiai. eisiu kartais piktai ir agresyviai, tuomet tu manysi, kad aš einu atgal, kad traukiuosi, kad sudėjus ginklus šoku kitų rankų vijokliuose, bet tu nežinosi, nežinosi, kaip stipriai ir greitai tuomet aš artėju link tavęs. aš einu. ir žinau, kad kada nors virš tavo ir mano galvų plevėsuos baltos vėliavos. švarios. ne naujos. bet tos, kurias kažkada jau kabinom. ir aš kviečiu tave į pasimatymą. kada nors, kai plevėsuos vėliavos. ir mes šypsosimės. ir nebijosim vienas kito. ir bus jauku tylėt..."

ir po tūkstančių neigimų, po perplauktų jūrų, po visų bokalų alaus, po tiek išmestų eilėraščių ir po tiek daug melo sau... kartais tiesiog nebelieka nieko kito, kaip tik įsimylėti...

*

pirmadieniai sekmadieniniai

...tie, kurie būna šalia ir tu žinai, kad tai jie daro nuoširdžiai, nes viena ar kita prasme tave myli, mėgsta, turi apie ką kalbėti. o pažinti tai jau nėra sunku... tai toks ir yra atsakymas į klausimą, kurį man uždavė, kurio nepasakiau laiku ir ilgai galvojau ar tikrai yra, bet aš žinau, jau žinau, kad yra. taip, ilgai augintas, pagaliau užaugęs mano atsakymas.

po daug bokalų alaus, išgertų šeštadienio-sekmadienio naktį, po daug žodžių, gestų, žvilgsnių, nesąmonių, išprotėjimų... aš sėdžiu rami, rami, kaip kažin kas, geriu kolą iš savo naujo bokalo ir žinau, kad nėra dėl ko po audras blaškytis. nes jeigu norėčiau, galėčiau save kasdien įstumti į tokias situacijas, bet jau pakanka, kad karts nuo karto sapnuoju tornadus. ir bijau, nes visada viskas atrodo daug tikroviškiau nei aną kartą. ir sapne save įtikinėju, kad esu ragana, kad matau ateitį, kad žinojau, jog bus... būna baisu, bet jis dar nė sykio nepalietė manęs, tik prasisuko šalia. kartais ir kasdienybėje tik to ir reikia, kad prasisuktų tornadas šalia tavęs ir situacija atrodys visiškai kitokia. prasisuko. oi, kaip prasisuko...

o šiandien ieškau magistro studijų, nes šiandien po beveik kelių mėnesių vėl visai galvoju motyvuotai ir visai tikiu, kad parašysiu aš tą savo nesąmonę (t.y. nuostabų rašto darbą) ir, kad tai padarysiu šiemet, o ne po metų...ir visai noriu mokytis toliau. kad jau nesimėto pakampėse tokios nuotaikos dažnai, tai ir knisuosi po tinklalapius, ateitį man žadančius.

ir šiek tiek žodžių apie meilę. tą - tikrąją.

koliažas

<...>

o dabar sėdžiu aš skaitykloj, visai man ir čia kaziukas. Po rytinių spektaklių rašymas tampa panašiu į rašalą, bėgantį iš nuverstos rašalinės. Raidės, raidės, žodžiai, sakiniai... lipdosi, liejasi ir viskas pinasi. Nebelieka skirties – Gavelis, Landsbergis ar graikų mitai. Nebelieka skirties... rodos, taip ir nuneštum viską sulipdžius – visus sakinius, visus wordo puslapius į vieną vienintelį segtuvą ir atiduotum kadetroj, pasakytum „ačiū“ dėstytojams ir išeitum, niekad neateitum, nes ne tai svarbiausia ir ne po skliautais popierėlį pasiimt svarbiausia dabar atrodo. Kartais tiesiog norisi džiaugtis asmeninėmis pergalėmis, kai atrandi tai, ko niekas nesitikėjo, kad atrasi literatūroje, kai atrandi ir nemoki užrašyti tai, ką atradai, kai niekas net nepastebi, kad atradai, o tau atrodo, lyg į stiklo kalno viršūnę vėliavą būtum įsmeigęs. Ir tada tikrai galvoj kaziuko mugė knibžda... 

<...>

ką tik buvau išėjus į lauką. čia jau kovo saulė šviečia. Ėjau prie angelo, kaip ir aną, ir dar praėjusį kartą, bet supratau, kad šįsyk reikia ne ten. Tada ėjau kiemeliais, pro saulės nušviestas arkas, kol galiausiai atsidūriau ten, kur pakliūnu per visas pertraukas. Ir buvo labai gera, nes taip tuščia ir tiek didybės aplinkui, kad atrodo girdi, kaip iš tų sienų lipa poezija, visais pavasariais (ir ne tik) perskaityta. Iš aptrupėjusių sienų lipa eilės parašytos, niekieno neišgirstos, lipa meilės istorijos, kurios tik čia ir pasilikusios, kada nors gimusios ir numirusios tarp dviejų poetų, lyrikų, pasimetusių menininkų. Negana to, bestovint ten ir mąstant apie gyvenimo ir knygų poetikas išgirdau savo laimės dainą. Istorija prasideda taip, kad gyvenime buvo etapas kai visai pykau ant John Lennon, nors pati nežinau kodėl, bet man atrodė, kad meluoja jis apie visas tas laimes ir taikas... tuo laikotarpiu grotuve nejungdavau jo dainų, nors niekada ir neišdrįsau ištrinti. Vieną dieną, važiuojant troleibusu, netikėtai įsijungė „Imagine“. Ir buvo taip gražu, gera, taip lyg širdį, kas pienu būtų nuliejęs, tada supratau, kad nebūtina Lennon‘o klausytis diena iš dienos, nes taip ir auga neapykanta... jo reikia sulaukti ir tada išgyventi. Tai taip šiandien, stovėdama ne angeliuko kiemely išgirdau, kad Kaziuko mugės žmonės išlaukė ir dabar išgyvena tą momentą, gražiai gražiai... su smuiku. Ir buvo labai gerai, ir tada vėl supratau, kad gyvenime viskas labai taip, kaip mes laukiame, nors ne visada suvokiame, kad viskas tokiais keliais ateiti turi. Ir ramybė, ir poezija, iš sienų lipanti, dienas nušviečianti... viskas turi savus kelius, kuriais būtinai pasieks savo tikslą. tave.

---

o kiek daug dalykų mes paliekame už kadro... už kadro lieka juokas, kuris skamba, kai fotografuojamės. žodžiai, kuriuos nutylime, kai nenorime įžeisti, susižeisti, neišdrįstame prabilti. šypsenos, rimtomis akimirkomis. už kadro lieka akimirkos, kai užsimerkiame, kai bučiuojamės. už kadro lieka įvykiai, kurių nepapasakojame kitiems. Už kadro lieka pokalbiai prieš miegą ir rytiniai pasisveikinimai. Kavos puodeliai netikėti. Šokiai naktimis. Balkonai paryčiais. Už kadro lieka pasitikėjimas žmonėmis. Už kadro lieka gailestis ir baimė.  Už kadro lieka momentai kai labai nedrįstame apsikabinti. už kadro lieka šio įrašo pradžia. O kam to reikia kadre? Pakanka laiku ir vietoje įsijungiančios dainos. Ir ramybės, kuri ir taip auga, auga, auga ir lėtai užgožia nerimo naktis. 

<...>

po tiek dienų sugrįžau ir ištraukiau viską. nes kartais pusiaudienio potyriai nuspalvina dviejų savaičių valandų koliažą. 

...nes gyvenime nuobodu galvoti apie vieną dalyką. patogiausia bent jau apie tris. pavyzdžiui - apie žalingus įpročius, apie straipsnius ir apie tai, ką myli. nes kartais tu nesupranti kaip stipriai myli, kartais tu visai nemanai, kad myli, bet tada suvoki, kad yra tokių, kuriuos myli viena kažkuria savo dalele. ir žinai, kad nori mylėti, nors labai bijai. nors labai bijai... ir labai meluoji sau. (ir tai nieko bendro su valentinais)
...ir vis dar meluoji sau. o tada ir vėl galvoji bent jau apie tris dalykus...

apie esmę/apie nieką

šiandien įsisukau į naują labai atsakingą/neatsakingą veiklą. iš pradžių šiek tiek išsigandau, o paskui supratau, kad tai dar vienas ženklas, jog aš tiesiog privalau plėsti savo komforto zoną, nes jau girdžiu kaip dejuoju nuo savo n e d a r b i n g u m o, kuris pasiekė aukščiausią lygį ir pradėjo reikštis įvairiausiais pavidalais. naujos veiklos rezultatais džiaugsiuosi netrukus, o dabar džiaugiuosi kažkuo visai neapčiuopiamu. gal gyvenimu čia, o gal tomis snaigėmis, gal mergaitiškais pokalbiais prieš miegą, kai visos trys kikenam, o gal savo galinga fantazija ir jos virtimu realybe. o gal viskuo vienu metu.
šiandien buvom naujos bibliotekos atidaryme. pažadėjau sau, kad ten eisiu dažnai ir naujų lentynų kvapas mane įkvėps rašyti.

o dabar klausau savo ilgąją balkonų dainą ir vėl (!) skaitau Bukowski:

gretimas kambarys
gretimame kambary visad yra kažkas,
kas glaudžia prie sienos ausį.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kam įdomu, ką čia darai
be jo.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kam neramu, kad vienumoje jautiesi geriau.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kas mano, jog mąstai apie kažką kita
arba, kad tau niekas nerūpi
išskyrus patį save, sėdintį šitam kambary.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kas tau rūpi kur kas mažiau, nei
kadaise.
gretimame kambary visad yra kažkas,
kas supyksta, jei kas iškrenta tau iš rankų,
arba susierzina, išgirdęs tavo kosulį.
gretimame kambary visad kažkas apsimeta,
jog skaito knygą.
gretimame kambary visad yra kas nors,
kas valandų valandas kalbasi telefonu.
gretimame kambary visad yra kažkas,
bet nelabai gali prisiminti, kas jis
ir labai nustembi išgirdęs žingsnius
iš kambario į tualetą ar kokį kitą garsą.
nors gal gretimame kambary ir nebūtinai visad
yra kažkas, juk
kartais gretimo kambario paprasčiausiai nėra.
o jei taip,
tai kartais čia ir iš viso nieko
nėra.

ir kiek tokių gretimų kambarių aš turiu. ir kiek tokių gretimų kambarių aš užrakinau...  o kartais po daug dienų vieną kurį nors atrakinu ir kartais ten tikrai nieko nėra... o būna, kad randi ir užeini dar sykį.

juodraštinis

radau ant mažo lapelio:

begalybės

Begalybių trafaretuose

laiko skruzdės

pasimetusios.

Begalybių linkiuose

laikrodžiai sugedę.
Tavo pėdas,

pajūrio smėly įspaustas,

Tas –

su viltimi, su noru pasilikti -

švytuoklės,

žarstančios smėlį,

tyliai užpustė /

užpildė /

pamiršo /

paliko...

Vakar

žaidėm šachmatais.

Užstačiau visus

gintarus,

visas bangas,

visus laivus,

kada nors įplaukusius,

įplauksiančius

į mano uostą.

Pralaimėjau...

Ir sukau ratus

begalybių linkiuose.

Paskui skruzdes,

paskui laiko švytuokles.

Ieškojau pėdų,

tarp pirštų tekėjo

smėlis,

o tu-

bridai...

bridai...

bridai atsiimti

savo pergalę,

savo džiaugsmą.

Neatsigręždamas

ir nieko

nelinkėdamas.

Pats žarstei

ant pėdų smėlį,

kad daugiau nerasčiau.

Tik užmiršai -

abu sukamės

toj pačioj,

švytuoklių nudaužytoj

begalybėj.

Be galo...

Be galo...

Tik ratu,

lyg žvėriukams,

mums lemta suktis

ir sukti vienas kitą.

kad ir kaip mėginau surišti rišlų pasakojimą apie Paryžių, galiausiai viską ištryniau ir supratau, kad ne čia reikia suguldyti istorijas apie tą kelionę.

Jim'as visada taiklus, o daina - vedanti jau ne vienus metus ir pačiais netikėčiausiais momentais įsijungianti grotuve. 

...kai baigiasi atostogos ir apninka depresija dėl JAU atėjusio pirmadienio. o su lig juo prasideda ir paskutinis semestras. liūdna/baisu/neaišku.

apie tapetus, prisiminimus, pokalbius ir pasiruošimus

ir vėl čia... kambarys tuščias ir vėsus. šiek tiek nejauku. nesuprantu kodėl, bet kiekvieną kartą, kad ir kaip būčiau pasiilgus visko, vos tik įriedu su lagaminu į kambarį pasidaro šiek tiek baugu. ir tai tęsiasi bent kelias dienas. tada viską tvarkausi, rūšiuoju, apžiūrinėju, perdėlioju, tarsi iš naujo mėginu susipažinti... bet kai gerai pagalvoju, suvokiu, kad jau ne tiek daug laiko turim pažintims, teliko paskutinis semestras. kažkada I. manęs klausė ar nebus gaila po keturių metų palikti. greitai leptelėjau ne. bet išsyk atsistojau prie lango, labai gražiai krito snaigės, o bendrabutyje priešais virė tikras gyvenimas - kas rūkė balkone, kažkas striksėjo ant lovos, kažkas mokėsi prie stalo, kai kur švietė tik žydri televizoriaus švyturiukai, vaikinai lauke šaudė petardas, o po langu puikavosi kažkieno negrabiai (eilinį kartą) išminta širdelė ant sniego (ir vėl ne man (ne, tai nėra verkšlenimas)). kai visą tai pamačiau, labai greitai sumečiau pasitaisyti ir ilgesingu balsu pasakiau taaaaip, pasiilgsiu. be proto. nes kad ir kiek kartų aš dar būsiu studentė, kad ir kiek kartų mėginsiu būti fukse, man niekas nesugrąžins to, kas nutiko per šiuos ketverius metus. ir kiekvienas rugsėjis visuomet rodės prastesnis už tą, kuris jau buvo, bet galiausiai, kai atsigręžiu atgal - kiekvieni metai tokie žavūs ir tokie užpildyti. taip skaidriai viską prisimenu. kaip pirmomis dienomis su M. neišlįsdavom iš balkono, kaip su kaimynais susipažinom, kaip A. virtuvėje garsiai klausydavo Povilaičio, o R. - Muse, kaip turėjom alaus antradienius, o pirmadieniais žiūrėdavom namų šeimininkes, kaip kas vakarą lošdavom uno, o pertraukėlių metu mokėmės kalbotyros medžius piešti ir skaitėm graikų mitus. kaip vyrai virdavo sriubą ir kepdavo blynus, o paskui visi valgydavom ir žiūrėdavom serialus. kaip kraustėmės ir ne vieną kartą perstumdėm kambarį. kaip pirkom keptuves, kaip paskui liūdnai jas reikėjo parsinešti į savo kambarį. prisimenu kaip šventėm naujus (3 dienas!), prisimenu kaip juokėmės ir pykomės. kaip žaidėm alias'ą ir visi puikiai žinojom kaip paaiškinti Vladą Garastą. paskui nešėm daiktus žemyn. ne tiek jau ir toli. paskui naktinėjom vienumoj arba ne visai. paskui atėjo K., o netrukus ir antras kursas su G. su visom karalienėm ir skraidančiais blynais iš 14 aukšto. ir visko tiek, kad kibirais nešk, bet neišneši, nulupk tapetus, o kambarys vis tiek alsuos prisiminimais ir akimirkomis, kurios virsdavo naktimis, paromis... kai visos trys neužmigdavom ir tada kiekviena palindus po stalu, 4 valandą ryto, pakuodavom kalėdines dovanas viena kitai. arba pasipuošdavom sijonais ir šokdavom ant lovų. per naktis, per dienas. kaip morališkai ir fiziškai palaikydavom viena kitą per sesijas ar kitas gyvenimo negandas. ir kaip paskui liko tuščia. kaip pusė metų mėginau susidraugauti su kambariu ir tyliai laukiau, kol iš tų raudonų tapetų pradės lįsti smagiausi prisiminimai. ir jie nelindo, bet tada buvo milijonas kitų ramsčių. kai su I. gerdavom kavą ir bėgdavom į balkoną vos tik pasirodydavo saulė. kaip laukėm pavasario ir nekentėm sniego. kaip ilgai planuodavom kada gersim alų (nes jau nėra pirmo kurso, kai viskas būdavo netikėta!), kaip paskui sugrįžo M ir kol galiausiai šiemet atsikraustė I. (ne ta pati, su kuria geriam kavą). ir viskas vis dar juokinga ir vis naujų dalykų sugalvojam. ir atrodo, kad kiekviena rytą pabundu su mintimi kaip aš noriu kuo greičiau pasiimti tą dokumentą Jonų bažnyčioje, kaip aš noriu krautis keptuves, nukabinti lentyną su visomis kalėdinėmis lemputėmis ir paskutinį kartą užlipti į 16 aukšto balkoną. ten, kur viskas prasidėjo. bet ne. nė velnio. labai gerai viskas čia. labai. ir va, po viso to, ką dabar parašiau, visai ir jauku, šypsausi žiūrėdama į savo išklijuotą sieną ir kuriu planą, kaip eisiu į 1604 pasižiūrėti ar neuždažė spintos durų, ant kurių su M. liejom pyktį ant lit.teorijos (nes tuo metu tikrai nesupratom kokia čia mišrainė ir su kuo ją valgyt)... ir tie prisiminimai, tos akimirkos vis dar auga į raudonas sienas, ir į tą geltoną, ir į tą baltą spintą... ir balkone, kur tiek knygų perskaityta!  ta proga...  trumpam bėgu.

tai va, o po visų šitų belestrikų ir keistai atsiradusių pasakojimų galiu pasakyt, kad šiandien susitikom su J., pasveikinau ją su Kalėdomis (na, gal greičiau su Naujais). nebuvo tokio susitikimo po visų švenčių, kad jaukiai pasveikinčiau. išsikeitėm pinigus. kelias valandas gėrėm kavą ir gossipinom, ko nedarėm jau kokius kelis mėnesius (baisiai daug laiko praėjo, kai pamatai tai žodine forma...) ir rytoj kalbėsim. ir iki pat trečiadienio vakaro kalbėsim. toliau. apie apie visas paslaptis, gėdas ir meiles. ir ne tik apie tai. kalbėsim ir apie tikusius bei netikusius vyrus. ir eifelio pakrašty fotografuosimės, ir Luvre vaikščiosim išsižiojusios... bet čia jau pasakojimai bus po visko, visko.

o šiaip šiandien labai džiaugiausi kaip subtiliai susitvarkiau su savo moteriškumu ir sugebėjau kelionės daiktus sutalpinti į mažesnę kuprinę, nei tikėjausi. taigi, yra du variantai:
a) išvažiuosiu be pusės daiktų;
b) nuo paskutinės stovyklos tikrai išmokau krautis daiktus.
kelionės metu viskas taps aišku.

o šiaip, tai nesušalkit, o mes ten kaip nors. su aukštakulniais ir plonesniais drabužiais, nes +10!

O čia D. šiandien priminė -

(ir dar... viešas pažadas, kad D.būtinai turės apsilankyt pas mane. nes tai turbūt paskutinis žmogus nebuvęs čia.)

o dabar jau tikrai bon voyage! 
nes rytoj bus ir taip ką veikti!

-12

koks tiesmukas, grubus, bet teisingas kartais gali būti Bukowski's. ir tikrai, tikrai nieko įžeidaus ar konkretaus nesinori pasakyti cituojant šitas verstas, perverstas, išvirkščias eilutes. Bet kartais gi pavyksta mums save pagauti tokiose (ne)žavingose akimirkose. tik jau nemeluokim patys sau. nes čia man ne tiek kvailiai atrodo svarbūs, o kaip dažnai mes galim jaustis svetimi!

tai faktas
mes ilsimės
sėdėdami krantinėje
kvailių kompanijoj,
mėgaujamės netikusiu maistu,
pigiu gėrimu,
žvalgomės tarp iš pragaro atklydusių
ponų ir ponių.
kvailių kompanijoj
išmetame lauk
savo dienas
tarsi vienkartines servetėles.
mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.
mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.
prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks, kaip mes.
telaimina mus
Dievas.

su maža ironijos giesmele niūniuoju labanakt.

p.s. atostogų ramybei palaikyti pasirinktos moteriškos knygos ir serialai leidžia padaryti ganėtinai akivaizdžią išvadą - pasauly būna ir labiau netikusių silpnosios lyties atstovių. cha!

p.p.s ryt ir vėl keliai, nesušalkim.

nusiplovus

pirmadienį nieko ypatingo nenutiko. tiesiog baigėsi sesija. pirmadienį beveik alpau iš nuovargio. pirmadienį pradėjau žiūrėti serialą. beveik visą matytą, bet vis tiek ir vėl nuo pirmo sezono. su M.guodėmės, kad taip reikia, kad reikia poilsio smegenims. antradienį kaip tikra karalienė miegojau ilgai. paskui gėriau kavą. arbatą. vėl kavą. vakare išgėriau alaus. ne bokalą ir ne du. paskui vaikščiojau sniegu, prospektais, seniausiomis miesto gatvėmis, sukausi dūmų verpetuos, ėjau tiltais ir dar kartą tiltais, patiltėmis, rūsiais, pusnimis, paupiais...

nes jeigu net ir ne apie sesiją kalbant, bet kiekvieno normaliai funkcionuojančio žmogaus gyvenime ateina momentas, kai jis suvokia, kad ne visus dalykus išmintysi, kai kuriuos reikia nuplaut, pamest, pragert, išvaikščiot...čia galima vadinti taip, kaip kam patogiau ar gražiau.

---

atostogos tai toks metas, kai naktimis reikia žiūrėti pro langą, pasimesti filmuose ir serialuose, parašyti eilėraštį, piešti, nors vieną naktį nemiegoti, nes iki tol, kol švis, negali padėti knygos, dar reikia išgerti stiklą viskio...šypsotis tėvams, pusryčius paversti pietumis.

ir nieko naujo ar juolab keisto, ketvirta tokia žiema - 

"Arbūzų cukruje viskas įvyko ir vyksta toliau, kaip ir mano gyvenimas vyksta arbūzų cukruje..."