sako, seniai jau palikai įrašą... ir tikrai. žinau. bet tai taip sąmoningai buvo daroma, kad neatsistebiu savo kantrybe neužfiksuojant tiek svarbių, ir tiek emocinių dalykų. čia norėjosi brėžti jau aiškią žymę ir tik tuomet, kai jau paskutinį tašką padėsiu. o jau po visko-visko-visko, aš nesugebėjau, nes nepatiko man nei klaviatūra, nei minčių dėstymas.
ir šis įrašas pradėtas dar tada, kai vos para praėjo po džiaugsmingos dienos, bet vis nebaigiau, nes nemokėjau kaip tinkamai šitoj vietoj pasidžiaugti tuo.
ir šis įrašas pradėtas dar tada, kai vos para praėjo po džiaugsmingos dienos, bet vis nebaigiau, nes nemokėjau kaip tinkamai šitoj vietoj pasidžiaugti tuo.
paskutinės dienos prieš atiduodant tą, spiralėje surištą, universiteto logotipu puoštą, popierių krūvelę, buvo labai... labai sunkios. tiek nemiego, tiek abejonių. ir kai viskas gražu, atspausdinta, kai T. pasirašė ir kai šimtąjį kartą nuramino, kad viskas tikrai gerai, atrodo, turėtum išbėgti ir džiaugtis. bet ne... tu nueini į angelo kiemelį ir negali iš jo išeiti, nes verki... o prie laktos žmonės skaito poeziją ir tau gėda... taip ir sėdi, mąstai apie tuos keturis metus. nes verki, už visas tas emocijas, kurias valdei tiek savaičių, už visas naktis, kai eidavai iš skaityklos... ir todėl, kad viskas, ką rašei tau taip artima ir taip prijaukinta. ir bijai, kad kiti, kurie skaitys neprisijaukins, nepažins ir neatras. paskui geri alų, kažkiek džiaugiesi, o tada sugrįžti čia ir lipdai mintis, kurias jau visai netrukus turėsi sakyti garsiai...
tada taip ir atėjo didžioji diena, kai pasipuošusi suknele ir su ramunių puokšte ėjau gintis. ir tokia nuoširdi baimė, toks širdies virpulys, lyg pirmoj klasėj... ir galiausiai jie visi sako, kad reikia padėkot. galvoju, ką aš galiu Jums, mielieji, kurie šypsotės žvelgdami į mūsų išsigandusius veidus, pasakyti... daug ką, tik kiek jums tai įdomu. ir gal geriau paskaitykit mano blogą, čia milijoną kartų aprašiau savo meilę fakultetui, kiemelius linksniavau ir žavėjausi asmeniniais atradimais. ir tada aš jums tik pasakau, kad simboliškai tas vyras, apie kurį prikalbėjau beveik 50 lapų, buvo tas, apie kurį pirmą kartą kalbėjau ir vos tik įstojusi į universitetą.
ir čia dar daug kalbėt būtų galima apie mintis, apie pokalbius, apie praeitį... ir tik svarbu tinkamą kiekį alaus su tinkamais žmonėmis išgert, kai išeini iš fakulteto su taip stipriai virpančia širdim.
dabar dienos lekia dar greičiau, nes ir šis laikas apipintas pasimatymais ir susitikimais. saule ir pavėsiais, kava ir alumi, naktim ir paryčiais, parkais ir pokalbiais...viskuo apie ką svajojau didžiąją dalį pavasario. jau laukiu rudens, nes žinau, kad širdis virpės ir vėl taip, kaip virpa kiekvieną rugsėjį.
bet pirmiausia vasara. čia irgi gražių planų turim!
ir vis tiek labai jausmingai viskas čia parašyta. bet gal todėl, kad baigti universitetą be emocijų būtų per daug snobiška?..
tada taip ir atėjo didžioji diena, kai pasipuošusi suknele ir su ramunių puokšte ėjau gintis. ir tokia nuoširdi baimė, toks širdies virpulys, lyg pirmoj klasėj... ir galiausiai jie visi sako, kad reikia padėkot. galvoju, ką aš galiu Jums, mielieji, kurie šypsotės žvelgdami į mūsų išsigandusius veidus, pasakyti... daug ką, tik kiek jums tai įdomu. ir gal geriau paskaitykit mano blogą, čia milijoną kartų aprašiau savo meilę fakultetui, kiemelius linksniavau ir žavėjausi asmeniniais atradimais. ir tada aš jums tik pasakau, kad simboliškai tas vyras, apie kurį prikalbėjau beveik 50 lapų, buvo tas, apie kurį pirmą kartą kalbėjau ir vos tik įstojusi į universitetą.
ir čia dar daug kalbėt būtų galima apie mintis, apie pokalbius, apie praeitį... ir tik svarbu tinkamą kiekį alaus su tinkamais žmonėmis išgert, kai išeini iš fakulteto su taip stipriai virpančia širdim.
dabar dienos lekia dar greičiau, nes ir šis laikas apipintas pasimatymais ir susitikimais. saule ir pavėsiais, kava ir alumi, naktim ir paryčiais, parkais ir pokalbiais...viskuo apie ką svajojau didžiąją dalį pavasario. jau laukiu rudens, nes žinau, kad širdis virpės ir vėl taip, kaip virpa kiekvieną rugsėjį.
bet pirmiausia vasara. čia irgi gražių planų turim!
ir vis tiek labai jausmingai viskas čia parašyta. bet gal todėl, kad baigti universitetą be emocijų būtų per daug snobiška?..
ir graži daina. kaip J sakė, kad Springsteen'as moka gražias pasakas apdainuot. tai ir gerai, taip ir klausau dabar gražių pasakų ir pati mėginu jose gyventi.
---labanakt.
