apie rudenį galėčiau kalbėt, rašyt, mąstyt, klausyt valandų valandas, naktis po nakties. labai dviprasmis, labai protą jaukiantis metas. o labiausiai rugsėjai, nes širdis spurda ir laukia kada gi pagaliau pirmoji šalna nubučiuos žolę, kada parkų lapuose batus bus galima paslėpti... o dar tiek graudulio, tiek nostalgijos ir melancholijos galiu čia sutalpinti, kad šitas įrašas taptų liūdniausiu visame mano bloge. bet kam gi? juk galima ir ramiai, ramiai, tyliai, tyliai, nusipirkus baltų gėlių nukeliauti ten, kur visada bus ką lankyt ir tada tyliai viską sugalvoti, ištraukti lauk, o paskui ir vėl šyptelėti, nes aš jau taip išmokau gyventi rugsėjais. taip užaugau ir žinau, kad kitaip niekada nebus, kad pučiant žvakutes ant torto, pirmiausia prisiminsiu kitus dalykus, o ne norus.taip, čia toks vienas priešgimtadienių įrašų. o visa kita kažkaip pradeda panašėti jau ne į rusišką ruletę ir ne į loteriją, o į gyvenimą, kuris lipdosi palengva ir vis dažniau kvepia jaukumu, ramybe, pasitikėjimu. nes kaip ir sakiau šeštadienį - aš jau kylu. kylu į viršų.

 

ir ruduo yra žavus. ypač kai tikrai atvėsta ir keliauji į pirmą paskaitą. kai žmonių nedaug, kai miestas dar tik bunda ir po tikrai šaltokos nakties šviečia saulė. tada turgely perki gėles iš bobučių, žingsniuoji parku, nes per anksti išvažiavai į pirmą paskaitą ir tau lapų šlavėjas padovanoja kaštonų. tuomet ir suvoki, kad gerų žmonių ir geros nuotaikos šitame pasaulyje ir šitame gyvenime visada yra ir bus!