Aš pasimečiau laike. Žmonėse. Kalbose. Kaip susilieja diena su
naktim sesijų laikotarpiais, kaip susipina dviejų žmonių pirštai, kaip ledukai
ištirpsta viskio taurėje, taip kartais paskęstu ir aš. Svetimų žmonių
pokalbiuose, nepažįstamų, bet jau artimų žvilgsniuose, asmenybėse ir jų
svetimuose, tuščiuose ir skaudžiuose gyvenimuose. Išplaukiančiuose žodžiuose
noriu sutalpinti tiek, kiek nei vienas kitas dar nebandė to padaryti, o
galiausiai išsprūsta tik atodūsis arba romus galvos linktelėjimas. Kartais norėčiau
žinoti kas blogai ar gerai su manimi, bet aš tikiu, kad geriausia yra nežinoti,
kad geriausia yra turėti paslaptį, kurios net pati sau nedrįstu atskleisti.
Kartais išjungiu žadintuvą, stipriai, bet nuoširdžiai sau pameluoju ir išlipu
iš lovos. Vėliau – kitas veiksmas – trys šaukštelio apsisukimai puodelyje,
blakstienų tušas, dienos maisto davinys ir kelionė ūžiančia gatve. Ir aš
pasiklystu šiame skruzdėlyne. Ir neieškau kelių, išeičių, tik prasmės visuomet
atrodo intriguojančiai. Galiausiai, kai išpinu intertekstus, kuriuose
susikaupia visi padaryti žingsniai, išgirsta poezija, išdainuotos dainos... vos
išpinu tuos intertekstus, aš randu išėjimus. Tada pameluoju ir kitiems.
Nuoširdžiai arba ne. Tada trys šaukštelio apsisukimai kavos puodelyje. Maisto
davinys. Dar daugiau žodžių. Išnirus ir vėl į skruzdėlyną, norisi išplėšyti
ausis grojančia muzika ir dar labiau pasimesti laike. Nesinori užmigti
netikėtose vietose. Kartais norisi gyventi tame keturių metų pasaulyje, kuris
atnešė tiek patirčių, kiek dabartinis laikotarpis atima. Tiesa, kartais man
atrodo, kad rituosi iš kokono. Tik ne drugelio pavidalu, o lapės, šakalo,
žiurkės ar dar kokio nors kito padaro kailyje, kurio žmonės pradės bijoti. Ir
tai vienintelis dalykas, skiriantis mane nuo Garšvos. Vienintelis dalykas,
kuris trukdo tam mašinaliam kasdienybės judėjimui – aukštyn-žemyn-aukštyn. Ir
tai vienintelis dalykas, verčiantis susimastyti, kad panašėju į Gregorą Zamzą,
kuris it lipnus vabalas nugriuvęs ant nugaros tabaluoja varganomis kojytėmis.
Ir kartais taip trūksta ko nors. Ir vėl melas sau. Nes žinau, kad trūksta, bet
nežinau ko. Vos pamėginus išsiaiškinti,
vos suvokus, kad pagaliau išsprendžiau savo sukurtas matematines lygtis, jos
pakeičia duotus nežinomuosius kitais ir aš vėl pasijuntu kaip vabalas, įklimpęs
smaloje. Iš esmės, labai purvinai viską pasakoju, bet nesijaučiu taip. Nors gal
ir jaučiuosi. Nes kai kurios dienos būna tokios, kad norisi visas mintis
palikti skalbimo mašinoje ir sukti, sukti, sukti... kai suvokiu, kad neįmanoma,
tada kitaip bandau susukti savo smegenis. Pasiilgau to stipraus susukimo. To,
kai nebeskaičiuoji bokalų ir nebežiūri valandų, kai suki savo smegenis ratu,
kol visos mintys išbyra, o šalia sėdi žmonės, kuriais pasitiki iki sąmonės
netekimo. Bet nebelieka laiko, nes aš
vis dar pasimetus parose, savo mintyse ir šypsenose, uždarytose namuose, paliktose
už kambario durų ir ten, kur niekada nesibaigia žiema. Viskas įpina mane labiau
nei tikiuosi veiksmų pradžioje. Pati apnarplioju savo rankas, o tada pamestu
žvilgsniu ieškau kaltų. Tokie veiksmai, tokie kartūs ir neestetiški žygdarbiai...
Bet vabalas išnyra iš kiauto, Garšva išlipa iš lifto. Ir galiausiai po
mašinalių, po besikartojančių veiksmų, aš išlipu iš savo komforto zonos. Ir
tada būna kitaip. Tada muzika tikrai suplėšo ausis, snaigės ištaršo plaukus, o
aš šypsausi, nes žinau, kad ne visada viskas būna taip pat.
Labai liūdnai, tikriausiai, čia viskas skamba, bet bent jau
sudėliojau tai, ko nesugebėjau sudėlioti vakar. Kad ir kaip atrodytų, kad čia
skausmingas ir liūdesio kupinas įrašas, aš žinau, kad ne. Aš žinau, kad viskas
tik į priekį, nes ta srovė dabar tokia naši, kad pamirštu kaip atrodė vakar
diena, buvusi naktis. O rutina tampa tokia spalvinga, kad mašinalūs šaukštelio
apsisukimai puodelyje tampa nepastebimais. Nes ne tik muzika drasko ausis, bet
ir viso pasaulio mintys kutena kažkur giliai. Ir šitas įrašas ne apie meilę, ne
apie skausmą, ne apie vienatvę. Apie mano santykį su žmonėmis. Su jų begaliniu
noru/ nenoru būti savimi. Apie mano santykį su pačia savimi su noru/ nenoru
eiti prieš ką nors ir kartais pasakyti visiems, kad tiek daug jie nemato. Tiek
pat daug ir aš nematau, bet kartais garsiai pasakau tai, ko nė nesitikėjau
pagalvoti tyliai.
Tai toks dar vienas rebusas, kurio nesiūlau niekam spręsti,
nes dažniausiai skauda, kai sužinai teisingą atsakymo variantą. Nors...
rizikuojantys visada tampa nugalėtojais.
