Om nom nom nom nommm..... taip gardžiuojuosi atostogomis. Filmai, serialai, knygos, draugai, sniegas, kakava... Viskas, apie ką mano širdis svajojo bene sunkiausios sesijos metu. Tiesa, sunkiausios. Ir tikrai nežinau kodėl ji man tokia atrodė, nes mokslo atžvilgiu, tai buvo gal net pati lengviausia, bet šį sykį mano psichologinė būsena, buvo prasčiausiai kontroliuojama, lyginant su visomis išgyventomis sesijomis. Bet jau ramu. Ir jau savaitė kaip ramu. Ir viskas praėjo ganėtinai gerai. O dabar jaukūs vakarai, su nosį kutenančiais smilkalais. Maloniomis melodijomis. Ir šiek tiek nihilistiškai, paklaikusiai ir stipriai rytietiškai nyrant su Jurga Ivanauskaite į magiškus klodus. Laiku ir vietoj atradau šią knygą.
"Aš užsimerkiau. Durys vėrėsi: vienos po kitų, vienos po kitų, tamsoje girdėjosi tik basų kojų trepsėjimas - tai per marmurines grindis, tai per plūktinę aslą. Prieš nugrimzdama į didįjį miegą, aš norėčiau išgirsti drugelio klyksmą, o taip Džimai Morisonai... Dievas Dionisas nuo manęs nusisuko ir užsidengė savo dviveidę galvą alyvmedžio šakelėmis." [J.I.]
kad jau apie tai prabilom, visai svarstau ryt nusipirkti viskio. juk penktadienis.
ir kol kas viskas sklandžiai ir aiškiai, it kubiko rubikas, sudėliota. Tik nesumaišykit spalvų!
2012 m. sausio 16 d., pirmadienis
ir ką jau pakeisi, kad melancholiškai gyventi malonu.
kad ir tokiomis keistomis naktimis, kai galvoje pathos... erudicija... retorinis raktas....
o čia pat, melancholija, bet tikrai ne nihilizmas.
sesija baigia mane suvalgyti, bet jau nedaug, nedaug, nedaug....
labanakt, kažkam.
o aš - atgal prie knygos.
---
p.s. pavargau, kad stalinė lempa kasnakt ironiškai žvelgia į mane.bet bent mano akys džiaugsmingai ganosi, nes pagaliau baigėsi ruduo.
aš vis dar čia, vis dar esu, rašau, mąstau, juokiuos ir apgailestauju...
Tik gyvenimas suvalgo mano valandas, dienas, savaites.
kažkaip prabėgo visos šventės lyg vienas akies mirksnis. Kupinos jaukumo, silkių, mandarinų, šeimos, dovanų ir eglutės miksėjimų. Šventės, apjuostos hipiškom galvų juostom, šventės su artimaisiais, su draugais, šventės sumerktos lietumi. Čia ir naujieji. O prieš juos išvažiavimas. Tokia magiškai keista paskutinė 2011 metų diena, kai rytą atsisveikinus su eglute ir išėjus iš namų, turbūt pirmą kartą šią žiemą jaučiau gurgždantį sniegą po kojomis. Ir jau dabar, tai - su drakonais! Tokie šiek tiek balti. Ir kartu labai spalvoti, su dideliais fejerverkais, šiltais apkabinimais ir šampanu plaukuose. Ir pirmoji jų diena ganėtinai keista. Iš kompanijos sugrįžus, ji tapo tokia šiek tiek vienatinė ir pižaminė, kai savo kukliam kambarėly valgiau mandarinus ir šiek tiek liūdėjau, nors nežinau kodėl, paskui juokiausi, taip pat nežinau kodėl. Ir dabar vis dar čia. Rašau. Nagrinėju Jono Biliūno melancholiją ir visas jo keliamas egzistencines problemas. Visai gerai, jau antrą vakarą iš eilės pasitinku sėdėdama ant tos pačios lovos, tokioj pačioj knygų draugijoj. Rodos, visko vyksta daug, bet pati susistabdau vyksmą tinkamoj vietoj, tinkamu laiku. kad ir kaip nelengvai išgyvenama atrodo ši sesija, iš tiesų ji labai puikiai gydo nuo įvairiausių minčių. Ir ji labai greitai prabėgs. Tada bus atostogos.Ir jau pasižadėjimų sąrašas atostogoms pildosi. Jau 9 punktai. Ir tikiu, kad tai dar ne pabaiga. Ir tik kartais liūdna būna vienai čia. Kai kada, kai norisi labai labai labai pasijuokti, kai antai vakar lipdama į troleibusą tikrai puikiai žinojau, kad reikia nusipirkti talonėlį, bet iš to džiaugsmo, kad atvažiavo tuščias troleibusas, nenusipirkau. Kitoj stotelėj įlipo dėdė kontrolierius ir priminė. Ačiū jam. Kartais kambary nensinori būti vienai ir kai liūdžiu. Bet dabar nebelieka laiko ir tam. Tik knygos, knygos, knygos, konspektai, sąsiuviniai, dar reikia neužmiršt normalų parkerį nusipirkti. Toks keistas gyvenimas, jis mainosi, spalvų gamos keičia vienos kitas, viskas kaip kaleidoskopas. Ir šypsokis, žmogau, kuo daugiau, nes tau nuo to bus tik geriau.
svarbu judėti, kad ir ratu, bet tik ne stagnacija. tik ne ji!
