sekmadieniais byrančios mintys

dabar aš vėl išvažiuosiu. tokia tikra ir rami. viskas juda į priekį - rašau, ką reikia ir ko nereikia. skaitau, ko nereikia. mano gyvenime visa šūsnis nuostabių žmonių. nepaisant to, kad kartais aš visų jų nekenčiu, bet vis tiek visus myliu. mano kambary kvepia jazminai. man patinka čia gulėt ant grindų arba naktimis vėpsot pro langą. pasiilgstu savo kambario. pasiilgstu ir gėlių, po mano langu žydinčių. pasiilgstu upių ir naktų, kažkur lauke praleistų. kai lyja ant galvos, kojos permirksta ir tai tampa visiškai nesvarbu. pasiilgstu klajojimų, betikslių, bet juokingų. neblaivių ir juoku nudažytų. kai ryte prabundi ir šypsaisi, kai iš rankinės kitą dieną trauki nuvytusius jazminus, ar daiktus, kurie nežinia kaip galėjo atsirasti. prieš akis dar viena sunki savaitė, bet paskui juk savaitgalis. ne, aš negalvoju ir negyvenu kaip ta pelytė, ratelį sukdama. bet juk kiekvienam gyvenime reikia atsparos taškų. ir jie teigiami, glostantys savimeilę, skatinantys tobulėti. gyvenime atsiradus daugiau veiksmo nei buvo prieš tai, retkarčiais darosi baisu, kad kažko nespėsiu... sapnuoju dėstytojus, jų priekaištus, neišlaikytus egzaminus. man reikia vasaros. ne, ne miego, ne drybsojimo, jo pakanka savaitgaliais. man reikia švarių smegenų, kitų knygų, kitos aplinkos. nors ne, fakultete smagu. nežinau kam ir kodėl dabar rašau šiuos dalykus. kartais tiesiog reikia to ir nieko negaliu padaryti. milijonai tokių lapelių mėtosi stalčiuose ir aš puikiai suvokiu kokie jie beprasmiški, nors tai nieko nekeičia.
Paskutinėmis dienomis daug ir stipriai galvoju apie dramaturgijos atsiskaitymą. sunkiai rinkausi pjesę. vieną išsirinkau, palyginimui reikėjo dar vienos. pagaliau, po ilgų ieškojimų atradau. Škėma "Trys apie traukinį" - triptikas be tikros fabulos, bet skaitytojo sąmonėje išsitęsiantis į vieną istoriją, kupiną trauminių patirčių bei herojaus luošo gyvenimo. Ir čia, it viršūnė - trečioji dalis - pjesė "Šventoji Inga". Nepatiko man ji, kai kažkada pirmą kartą skaičiau, o šią savaitę gula giliai ir interpretacija liejasi worde laisvai, nes man visuomet yra įdomu analizuoti veikėjų santykius. Antroji -  Jean-Paul Sartre UŽSKLĘSTOS DURYS, dar nebaigiau skaityti, pakeliui į Vilnių sudorosiu, kol kas įdomu, intriguoja. Nors po šio kurso, turbūt prireiks laiko, ko vėl pradėsiu dramas skaityti, ta prasme - ne skaityti, bet  s k a i t y t i. nes aš visada viską suprantu kitaip nei reikia. kaip jau ne vienas dėstytojas sakęs - per stipriai visus kūrinius perleidžiu per save. dar metus kaip nors atlaikysiu, o vėliau, galėsiu asmeniškose interpretacijose skendėti.
daug tuščių žodžių. bet kiek daug tokių tuščių mes pasakome dar tuštesniems žmonėms... ir ta kalba tuomet skamba it tuščio kibiro barškėjimas, ir tu barški, barški, barški, o kitam būna nė motais, bet kas sakė, kad blogai tau pačiam? nėra blogai, o jeigu kažas ne taip, tai kartais užtenka pavėjui prie upės išsirėkt ir būna gerai. kartais pakanka su kuo nors susipykti ir tada vėl labai lengva palieka. kartais pakanka tyliai pykti ant ko nors.

---------------------------------------

GARSENAS. Taip ir maniau. Kam miegoti? Ilgainiui jus apima snaudulys. Jaučiate, kaip limpa akys, bet kam tau miegas? Išsitiesiat ant sofos, ir štiš!.. miegai išsilaksto. Pasitrini akis, atsikeli, ir vėl viskas iš pradžių.
KAMBARINIS. Jūs toks romantiškas!
GARSENAS. Nutilkit. Aš nedejuoju ir nešūkauju, o žiūriu tiesai į akis. Nenoriu, kad mane užkluptų iš pasalų. Romantiškas? Vadinasi, čia neima miegas. Tikrai. Kam miegoti, jei neima miegas? Puiku. Palaukit... Palaukit: kodėl taip sunku? Kodėl taip nežmoniškai sunku? Žinau – tai gyvenimas be pauzių.
KAMBARINIS. Kokių pauzių?
GARSENAS (mėgdžioja). Kokių pauzių? (Įtariai) Pažiūrėkit į mane. Taip ir maniau! Štai kodėl jūsų žvilgsnis toks nepakenčiamas, vulgariai įkyrus. Po šimts pypkių, jie atrofavosi.
KAMBARINIS. Apie ką jus čia kalbat?
GARSENAS. Apie jūsų vokus. O mes mirksim. Tai vadinasi mirksėjimu. Švysteli juodas žaibas, uždanga nusileidžia ir vėl pakyla – pauzė baigėsi. Akys sudrėksta, pasaulis išnyksta. Jūs nežinote, kaip atgaivina tos keturi tūkstančiai poilsio akimirkų per valandą. Keturi tūkstančiai akimirkų užmaršties. Ir kai aš sakau keturi tūkstančiai...Tai gyvensiu be vokų? Nevaidinkit kvailio. Be vokų, be miego – ar ne vis tiek. Aš niekados nebemiegosiu... Bet kaip iškęsiu save patį? Pabandykite, na pasistenkite suprasti: matote, aš mėgstu tyčiotis ir... esu pratęs tyčiotis pats iš savęs. Bet aš... aš negaliu tyčiotis iš savęs be paliovos tenai atvangą suteikdavo naktys. Aš miegodavau. Tyru vaiko miegu. Tai buvo tarsi atpildas. Sapnuodavau paprastus sapnus. Didelę pievą... Pievą, ir tiek. Sapnuodavau, kad braidau po ją. Dabar diena?
KAMBARINIS. Puikiai matote – dega šviesa.

(Jean-Paul Sartre "UŽSKLĘSTOS DURYS")

--------------------------------------------------------------------
reikia mylėti sekmadienius, nes jie jaukūs ir naują savaitę žadantys.