vis retyn ir retyn. bet nėra blogai, nes kuo rečiau, tuo giliau ir (tikiuosi) prasmingiau. apie ką aš čia? apie šitas, tuoj pabirsiančias mintis.
savaitgalį, dvi dienas dalinomės kambariais, šveitėm, valėm ir ieškojom harmonijos. juk sakoma, kad lovos pastatymo kampas tiesiogiai susijęs su šeštos mėnesio dienos apetitu. ne taip? na, kažkas panašaus. o jeigu rimtai, tai tikrai, iš naujo atradom savo butą ir dabar neįsivaizduoju, kad Vilniuje būtų kokią nors kita - jaukesnė vieta. tik po penkerių metų pertraukos vėl turiu atskirą kambarį ir kol kas jaučiu, kad man reikalingas adaptacinis periodas. taigi, bet ne apie tai, o apie mintis. nežinau kaip kitiems, bet aš bešveisdama vonios plyteles ar rikiuodama puodus spintelėje, labai daug pasaulio (ypač asmeninio) reikalų apgalvoju. taigi, dar penktadienį, begamindama sapnų gaudyklę, pradėjau meditacinį-savęs (iš-at-per)radimo savaitgalį. mintys vis sukosi apie tai, kad lygiai prieš metus atidaviau savo bakalaurą. bandžiau prisiminti visus jausmus ir planus, kuriuos tuomet nešiausi su savimi iš litkatedros link angelo kiemo. pamenu kaip verkiau, nes buvo baisiau negu baisu. tada pirmą kartą, tikriausiai, ir supratau, kad gal ir nepastatysiu viso pasaulio pagal savo sugalvotą scenarijų. o gal kaip tik, tada buvo baisiausia tai, kad suvokiau, jog jokio tikro scenarijaus net ir aš pati neturiu. tikrai, kuo toliau, tuo dažniau įsitikindavau kaip nėra scenarijaus ir kaip smagu būti čia ir dabar, taip, kaip reikia/ norisi, o ne kaip turėtų būti. vienok, bet sunku įsivaizduoti kaip griuvo ir vertėsi šitas pasąmonėje esantis žemės rutulys per tuos metus. ir nei darbas, nei mesti mokslai, nei bendrabučio palikimas tiek daug nesumiksavo visko, kiek per tuos metus galėjo padaryti išlaikyti-sutikti-pamesti-atrasti žmonės. kartais atrodo, kad vienas ar kitas žmogus gali atnešti viso semestro vertų pamokų. žinoma, dabar šis įrašas galėtų labai staiga pasidaryti vienu iš liūdnesnių, bet neketinu to daryti, kadangi į kambarį per daug jaukiai pučia ramus nakties vėjas. metų suvestinės taip pat nedarysiu. iš esmės, gyvenime stipriai purtau save, o kai nustoju tai daryti, tuo būtinai pasirūpina kiti arba sulaužyti likimo pirštai (čia žodis sulaužytas nebūtinai turi turėti neigiamą konotaciją).
taigi, nepaisant to, jog jau studijų metais mačiau šimtus gerų, šimtus abejingų ir truputėlį mažiau piktdžiugiškų žmonių, išėjus į platesnius horizontus, Dieve mano, kaip kartais reikia bijoti ir, Dieve mano, kaip kartais reikia mylėti žmones. ir kartais, rodos, rankose laikai rubiko kubą, suki į vieną pusę, kad pastatytum tinkamai kaladėlę, kai žiūrėk, visa prieš tai dėliota eilė nuėjo šuniui ant uodegos. (o čia jau nuo asmeninės interpretacijos priklausys ar aš kalbu teigiamai, ar neigiamai. kitaip tariant - kiekvienam kartui, savos spalvos ir prasmės).
o visa kita arba labai nauja, arba labai nusivalkiojo per tą pusantrą mėnesį, kad papasakočiau. be abejonės, niekas nesikeičia, aš kaip ir visuomet esu ką nors įsimylėjusi. vis dar įkyriai stebiu žmones viešajame transporte, kolekcionuoju nugirstus pokalbius/ mintis/ padrikus sakinius, kaip ir po senovei niūniuoju vaikščiodama. visiškai protu suvokdama, telefone esu įsikėlus Pink Floyd wish you were here dvi kopijas. kodėl? nes tradicija labai paprasta - einant į darbą jos paklausyti du kartus. tai kam perjunginėti? tiesa, be abejonės, aš vis dar mėgstu gėles. šiandien mačiau, kad jau žydi bijūnai, labai norėčiau iš kur nors jų pasivogti.
***
šiandien prie bankomato nugirstos mintys:
"tu leisk jai įsimylėti. čia toks labai įdomus procesas. sėdi, žvejoji ir jauti kaip kažkas tavy šaknijasi."
jeigu kalbant apie muziką, kaip ir visada, tai aš čia taip pat turiu ką pasakyti. štai taip aš laikiausi nuo paskutinio pasakojimo:
2. kai sėdi paskutinę dieną aukščiau ir būna labiau juokinga nei pikta, kad žmonės žaisdami vaikiška taktika, mėgina įsmeigti peilį tau į nugarą:
3. kai po kelių metų pertraukos sugebi prisigert bix, pakalbėti su gausybe žmonių, pabūti ištekėjusia, sugadinti batus, užsnūsti autobuse iki paskutinės maršruto stotelės, būti pirma Norfos pirkėja niūrų sekmadienio rytą ir pamiršti, kad visą naktį lyja:
4. kai prisimeni, kad vasara, kad jau žaibai, dobilai ir upės:
5. kai aplink tave tiek daug šokančių žmonių, o pati tik užsimerki ir jauti kad kažkur po oda pulsuoja šita muzika, akyse pulsuoja ši muzika, plaukuose pinasi ši muzika, pirštų galuose ši muzika, daugiau nieko, net visų tų, besistumdančių, čia jau nebėra:
6. kai namuose nelieka vyrų, o tas spintas būtinai reikia išnešti. į pagalbą ateina kaimynai. iš pažiūros baisiai mieli, bet dar įkyresni. teorija ir praktika paprasta, kad turėtum geriausią pasauly butiokę, reikia iškraustyti geriausią pasauly kambariokę:
7. ir dar daug istorijų būtų, bet paskutinė tai va tokia, nes nežinau ar čia tik man, ar visiems, kiek giliau pažiūrėsiantiems, bet aliuzijų tai nors su vežimu vežk:
o kai čia - kambary, taip ramu, miestas šiandien tarsi išprotėjęs - skęstantis sirenose, ūksmuose, hiperaktyviuose vaikuose, klijus uostančiuose paaugliuose, kilimus kratančiuose kaimynuose, padangų cypime, arogantiškų šunų lojimuose ir žinoma, žinoma, šiame beprotiškame pirmadienyje. o čia tik šiandienos dailiausias vaizdas - krapų ir salotų ilgesingas žvilgsnis į tą margąmargą dangų ---
nepasimeskim ir nepasiklyskim.
nei šiose dienose,
nei kėsluose,
nei miesto
dulkėse.
