labai trumpai. be jokių ilgų ceremonijų.
norisi konstatuoti paskutinę birželio dieną ir tikėtis, kad liepa bus labiau apčiuopiama.
be jokių didelių pergalių, tik norisi taip, kad kylant, galvos į lubas nesumuščiau.
dabar va, yra taip:
--- "Jei sutelki dėmesį į paširdžiuose pradedantį kaisti židinuką, visos linijos ima nykti" (sakė vakar man viena knyga)
prieš mėnesįrašiau apie krapus ir apie kitus, dar visai pavasariškus dalykus, mintyse sukosi aliuzijos ir metaforos apie kažką. tąkart, betaisant klaidas, prisvilo ryžiai, bet bute vis tiek kvepėjo pavasario panakčiai. o dabar jau birželio paskutinė savaitė savo gaivia ir vasariška energija paslepia žmones niūriuose kabinetuose, trumpuose pietų pokalbiuose, kompiuterių ekranuose ir šūsnyse lapų. viskas taip ir sukasi ratuose, rateliuose. cirkuliuoja. o kažkur, tyliai auga ridikai, veši žolė nepjaunama, upių krantuose nuo lietaus klijuojasi smėlio smiltelės, kurių dar niekas neišmynė ir neišmins greitu laiku. nejučiomis ir aš, kaip ir kiti, įsisuku į tą rutininę verpstę, kurioje, būdama dar naiviu žmogumi, žadėjau sau, kad niekada nebūsiu. ir vis dar dabar, kai žmonės sako, kad gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, jie tikriausiai turi visai kitus dalykus galvoje, nei aš, tardama tą frazę. man gyvenimas nuo viešojo transporto bilietėlio papildymo iki kito nemalonaus pyptelėjimo prie komposterio, nuo vandens skaitliukų nurašymo iki kito šeimininkei pervedamo lažo momento, darosi nesuvokiamai praleidžiamu kažkur, kažkaip. greičiausiai, kad dabar toks metas, kai tikrai gyvenimas skaičiuojamas nuo-iki-nuo-iki (gal net nebūtinai tik apie asmeninius pojūčius kalbant). bet kalbant apie save, viskas yra taip gal dėl to, kad nieko nelaukiu, nieko nesitikiu, nekuriu planų iki jūrų marių. gal dėl to ir laikas slysta iš rankų taip, kaip dar niekada neslydo. šiuo metu viskas yra ne atspirties taškai, o pačių įvairiausių paieškų, potyrių ir atradimų metas. atrodo, kad kiekvieną kartą kažką pakartotinai darydama, susimąstau apie minučių, dienų skrydį tarp tų mašinalių, mėnesyje ar kitame laiko tarpe, įspraustų dalykų. visaip ieškau laiko, kuris prabėga ir, rodos, aplenkia mane. ieškau pavasario, nuo kurio pati slėpiausi, o dabar ilgiuosi, nes buvo tik 2013 pavasaris su pomidorais pievoje, su rabarbarų kompotu per Jonines, buvo tik 2012 pavasaris su išprotėjimais, buvo visi tie pirmų kartų ir pamestos galvos pavasariai, tik ne 2014 pavasaris. tikriausiai, pavyko pasislėpti taip, kad pranokau savo lūkesčius. paskutinį kartą akistatą su pavasariu turėjau, kai dar pėdos šaldavo balkone, bet basomis buvo malonu būti. kai tabakas spragsėjo, o kalbėti nesinorėjo, nes buvo malonu tylėti. su visais. tylėti apie bet ką. paskui prasidėjo pokalbiai be atvangos, nes niekam nederėjo pamatyti, kad būna blogai. prieš cielą mėnesį sulaukiau klausimo ar bent kartais turiu akistatą su liūdesiu. ir tai buvo labiausiai provokuojantis klausimas mano gyvenime.
prieš savaitę buvome prie jūros. paryčiais taškėmės bangose, paryčiais kopose gėrėm tekilą, paryčiais rūkėm ir kalbėjom vėjus, paryčiai ir ne tik paryčiais klausėm gražios muzikos ir niekur neskubėjom. žinojom, kad yra vienas vienintelis atspirties taškas, į kurį privalėsim visi pakliūti - pirmadienis, o visa kita, kas prieš tai galėtų nutikti nebuvo svarbu kaip ir kada mus pasitiks. panašu, kad būtent taip ir reikia ilsėtis. smėlis byrėjo tarp pirštų, vėjas pūtė plaukuose ir galvoje buvo taip tuščia, kad net tie juokingi latviai nesuprastų apie kokią aš malonią tuštumą čia plepu. dabar mano miegmaišis kybo balkone toks ramus, nes žino, kad padaužiški laikai jau ir vėl ne už kalnų, kad tuoj bus bliuzai, kur ir vėl pamesim galvas. o vėliau ir kiti visi planai, kuriuos kažkas kažkaip paruoš, bus jau ranka pasiekiami.
prieš keletą mėnesių, kai truputėlį pamečiau save, pažadėjau daug dalykų. ne mintyse ir ne kitiems. o sau - garsiai - didelėmis raidėmis, popieriuje. šiandien tvarkiau stalčių ir jau išmečiau tą lapą, nes pažadų, kurie virsta kūnu, jau neverta laikyti stalčiuose.
prieš keletą dienų supratau kaip stipriai įsupa mane naujas vėjo gūsis. viskas darosi ir vėl įdomu. vėjas nepaliaujamai pučia, lietaus lašai pjausto veidą, išlipus iš autobuso, rodos, kad keliavau laiku ir papuoliau į patį lapkritį, bet net ir tai kartais atrodo žavu. ir aš einu pro tuos garažus išsišiepus! o kiek vėliau mes geriam Jack'ą ir kalbam apie niekus, dar geriam kavą vidury nakties, šypsomės barmenams ir žmonėms, kurie tik keisto vagono pakeleiviai tą vakarą. ir nesukam galvų, nevaikštom tiesiai, nes kam taip apsikrauti, kai naktys tokios trumpos, o norai nesipildo. geriau juk nieko nenorėti ir netikėtai sulaukti.
galiausiai, po vienatvės savaitgalių, ypač šiam milžiniškam bute, susideda ne tik taškai ant visų praeities i, bet ir svajonių kanalas pradeda transliuoti apčiuopiamas materijas, kuriomis norėtųsi vadovautis ir kiekvieną rytą, jų pagalba žadinti save.
asmeninė pastebėjimų kolekcija nepaliaujamai auga ir šiandien aš matau, kaip 22 valandą maži vaikai bėga į namus, pašaukti tėvų, matau kai tokiu metu juos keičia dideli vaikai, kurių žaislai jau kiek kitokie. dar aš galvoju apie keistus keisčiausius žmones, kurie kartais atsiranda mano gyvenime, kurie net nesuvokdami, kad juos matydama valandą ar keletą, pasiimu daugiau nei norėtųsi net ir sau pačiai. taigi, tuo pačiu, čia ir tokia maža žinutė visiems, leidžiantiems laiką su manimi, kad renku žmonių minčių, sakinių ir elgesio fosilijas, dedu jas giliai ir labai ilgai prisimenu. kad ir naiviausi pokalbiai su kaimynais ar nupirkta ledų porcija vaikui, kuris labai nori, bet negali. viskas dedasi galvon. taip ir ta bobutė su gėlių vežimėliu. taip ir pokalbiai liftuose, autobusuose, kavinėse. viskas kažkodėl vyksta. ir tikiu, kad ne be priežasties. todėl ir įkrenta širdin.
čia dar reginys iš Latvijos.
o Joninių vidurnaktis buvo toks gražus - dangus lyg pienu nulietas
ir žinoma, mielieji, žinoma, kad dainos---
1. antradienio ramybei, joninių akvarelėms:
2. prasmėms. jūsų-mano-visų:
3. kažkada gimsiantiems vaikams, supynėms kieme ir braškių lysvėms:
ir čia vis dar manyje tūnanti mintis, kuri, rodos, taip ir seka visų žygdarbių, triukšmų, tylų, katharsių ir sapnų metu:
"Arbūzų cukruje viskas įvyko ir vyksta toliau, kaip ir mano gyvenimas vyksta arbūzų cukruje. Papasakosiu jums apie tai, todėl, kad aš čia, o jūs – toli.
Kad ir kur būtumėt, mes padarysim viską, ką galime. Kelias toks tolimas, o mes čia neturime kuo keliauti, išskyrus arbūzo cukrų. Tikiuosi, kad mums pavyks."
---
būkit šitoj vasaroj, taip, kaip dar niekada nebuvot. ir nevaikščiokit per daug tiesiai, palinkėjimas visiems.
