trijų mėnesių festivalis, arba atėjo ruduo, dabar gražu - pabūkim kartu, bet jauskimės truputį vieniši...

vietoje įžangos.

kažin kelintą sykį lipdau visą šitą istoriją, o gal ir ištisą istorijų rinkinį ir nežinau kas gali dar nutikti. rodos, kad pats pasaulis trukdo man jį pagaliau pribaigti - sudega vištiena orkaitėj, tada čia viską palieki bėgi ten gesinti padėties, kol galiausiai sutvarkius, nusvyra rankos be vakarienės; užsuka svečių, o po jų apsilankymo įsijuoki tiek, kad nebesuvaldai savo emocijų ir bijai jungtis visą šitą vieningos nuotaikos neturintį pasakojimą; pareina M. kupina jėgų ir sako "davai gaminam naminius koldūnus, ką?!" arba, galiausiai, tavo butą užlieja ir tu bėgioji su kibirais, su paklodėmis, kloji grindis ir besiaudama guminius batus stebi kaip pro tavo lempą teka upė, o tokį tvaną sutvarkius vėlgi nesijungsi atgal, nes visus nebaigtus sakinius pabaigtum nebent rusiškais žodžiais. taigi, tikiuosi, kad galiausiai istorijų istorija gims šiandien, antrąją mano atostogų dieną. o jeigu šiandien jūsų kieme prasidėjo koks nors tornadas, vėjas išpūtė ką nors pro langą, sudužo puodelis, sprogo padanga ar nutiko bet kas mažiausiai tikėtino, nesijaudinkit, tai tik aš rašau blogą, o visata ir vėl man trukdo, tik sumaišė apylinkes.

---
O dabar įsijunkime garso takelį - ČIA.

laikas

limpantis miestas virsta varvančiu ir melancholišku reiškiniu. temsta vis anksčiau, o cigaretės dūmas kvepia vis skaniau. visu kūnu jaučiu kaip artėja tie rytai, kuomet rūkant vis labiau ir labiau kvepės pirmas tabako truktelėjimas šalnoje. ruduo yra absoliučiai mano metas. toks išgyventas. apipintas liūdniausiomis gyvenimo pamokomis, netektimis ir prarastais, užmirštais, liūdnose vietose atšvęstais gimtadieniais. niekam niekada dėl to nepriekaištauju, bet tikiuosi, kad visi supranta kodėl rudenį vis dažniau ir vis labiau norisi pabūti tik sau ir tik dėl savęs. susirinkti žvakutes nuo torto ir jas nuvežti ten, kur ne dėl norų, o dėl ilgesio jas degam.

bet kol kas dar ne apie tai, visiškai ne apie tai. bet apie vasarą, kuri tikrai nusipelnė savo dalies čia, bet taip ir liko kažkokioje keistoje erdvėje sklęsti ir tiek dienų klaidžiojo, kol galiausiai galės nugulti čia ir atlaisvinti tą vietą kitoms nesuguldomoms istorijoms. čia ir dabar yra istorija apie tą, kurios, rodos, buvo tiek nedaug, bet viskas taip gražiai... ta vasara buvo sudėliota elementariau nei bet kuris darbų kalendorius - savaitės lažas, savaitės tūkstantis "laba diena, Rasa klauso..." ir savaitės kavos pertraukėlių limitas. čia pat - savaitgaliai, su visais iki kaulų smegenų savais, su visais naujai pažintais, ir su tais, kuriuos myliu ir, kurių daržuose braškės skaniausios. dabar galėčiau pasakoti apie tai, kaip Latvijos paplūdimy statėm pilis ir gaudėm šunis, kaip D. sveikinom tam vėjuotam naktiniam jūros ošime, kaip juokingai ji nepaleido dangaus žibinto ir kaip liūdesį nuskandino tekilos gurkšniuose. galėčiau pasakoti apie tą seaside vaizdą, kurį būtent ir išsivežiau iš Saulkrasti apylinkių. dar norėčiau parodyti Rygos naktinę urbanistiką, kurią taip stipriai sugėriau pro automobilio langą. o, žinokit... tie bliuzai, kuriuose pamečiau ir sveiką protą, ir baltą odą. kur beveik nemačiau Seagalo, bet mažiausiai dėl to skauda. ten ėjom pinti vainikų, bet nenuėjom, ten šokom su berniukais, gėrėm viskį su nepilnamečiais (ir vėl, D!) ir pasistatėm palapinę už scenos. ten yra ta vieta, į kurią sugrįšiu kitą vasarą ir galėsiu pakartoti viską taip pat. o paskui ir atostogos, kurios buvo papuoštos dzūkiškų pievų gėlėmis, popiečio ledais su kava ir vėju plešiančiu ausis, kai myniau visus tuos kilometrus. dar buvo įvairūs dzūkiški nusišokimai ir visiškas išprotėjimas kiaurą savaitgalį, buvo girti pokalbiai, ryto rūkai, saulės pasitikimas ežere, visiškai nesveikiausios idėjos ir pamestos ne tik sielos, bet ir širdys, mintys bei visi metų skauduliai. o kur dar Trakai ir vasaros kaitra, nuo kurios reikia slėptis pirtyse ir tik pirtyse, o paskui prie ežero valgyt bankucheną ir ganyt milijonus širšių! ir visos mažosios Vilniaus gatvių, muziejų, fontanų, naktinių pasivaikščiojimų istorijos. ta vasara tokia, kad galėčiau pasistatyti fortą ir jame gyventi, ir turėti tą, būtent TĄ vasarą amžinai. taip, kaip tada visi trys statėm fortą Klaipėdos neramiajam rajone, kaip su D. pasidažėm raudonai lūpas. vakarojom su visu tuo alkoholiu, nesibaigiančiomis picomis ir absoliučiu buvimu savimi ir su savais. kai savaitgalis pralėkė taip, jog plyšo širdis Klaipėdos traukinių stoty, vėjas pūtė kiaurai ir tuomet labiausiai norėjosi, kad turėtumėm ne du, o tris bilietus Vilniaus kryptimi... o ir dar, žinoma, vasaros palyda buvo tokia, kokios galiu pavydėti pati sau. šiek tiek neblaiviai, šiek tiek su įdegiu, su gražia muzika, su pokalbiais apie viską, apie nieką, su keistu parsivežtu jausmu. ir su mintimi, kad lyja, paskutinis 2014 metų vasaros lietus...

dabar galvoju, kad labai nejautriai aprašiau visą užgyventą prisiminimą, iš visų 92 vasaros dienų. bet jeigu atvirai, tai taip stipriai įstringa visi visi dalykai, kad neįmanoma jų ištraukti lauk ir paduoti kaip fakto.

bet čia yra keletas akimirkų, kalbančių už save:

Saulkrasti, birželis. 

Saulkrasti, birželis, ~5 valanda ryto. 

Gulintį vyrą pažįstame vos keletą valandų.

Saulkrasti, birželis.
Dalios gimtadienis.

dama po darbų.

dama ne po darbų.

Klaipėda, rugpjūtis

Klaipėda, rugpjūtis

Klaipėda, rugpjūtis. 

Dalia kuria pingvino pavogimo planą.

Klaipėda, rugpjūtis.

Klaipėda, rugpjūtis

Klaipėda, rugpjūtis

Klaipėda, rugpjūtis

Klaipėda, rugpjūtis.

(Dariau, jeigu ką, tai pasiilgau!)

Sandros sodyba, liepa.

ir tada atėjo tas ruduo, kuriame esu paskendus iki pat šios taipinimo akimirkos, nes taip nuoširdžiai man nieko netrūksta šiose dienose, bet nepaisant to aš vis tiek taip pat nežinau kas aš esu. veikiausiai, kad atsakymo suradimas prilygsta Sizifo darbui, bet juk iš to ir susideda tikslų siekimas.

prieš keletą dienų kalbėjau su do. apie esmę ir tai, kas gyvenime yra užsiauginama - ir ji man pasakė, kad visa tai yra darbas. ir aš ja tikiu.

ir... mielieji, skaitantys ar tiesiog gyvenantys mano širdy, jūs taip arti nors ne visuomet pasakau. gyvenime vis daugėja tų akimirkų, kai galiu kalbėti su visais ir apie viską - prie pietų stalo apie orą ir kilimą liftais, balkone apie patirtis, gyvenimiškus nuotykius, autobuse užmegzti pokalbį, bet... esminių dalykų nemoku pasakyti, nes man visuomet jie atrodo tokie elementarūs ir visiems suvokiami.

vietoje epilogo.

praėjo ta vasara, šį įrašą mėginau suregzti tiek dienų, kol galiausiai jis gimė šį vėjuotą spalį. tokį spalį, kuris tiesiog šiandien atėjo tą akimirką, kai norėjosi pagaliau pasipasakoti, o gal greičiau viską užsirašyti. o ruduo... na, jis visada buvo ir bus magija, galvos susisukimas ir noras pabūti su visais, bet truputį atskirai. todėl ir pasilieku istorijas apie gimtadienį ir apie visus kitus dalykus. kartais būna labai baisu išbarstyti savo džiaugsmą per anksti.

-r.

p.s. paspaudę ČIA, paklausysite visiškai tobulos garsų sintezės - GIAA melodija ir Jimo balsas.

birželio išleistuvės

labai trumpai. be jokių ilgų ceremonijų.
norisi konstatuoti paskutinę birželio dieną ir tikėtis, kad liepa bus labiau apčiuopiama.
be jokių didelių  pergalių, tik norisi taip, kad kylant, galvos į lubas nesumuščiau.


dabar va, yra taip:

---
"Jei sutelki dėmesį į paširdžiuose pradedantį kaisti židinuką, visos linijos ima nykti" (sakė vakar man viena knyga)

o aš einu pro tuos garažus išsišiepus

prieš mėnesį rašiau apie krapus ir apie kitus, dar visai pavasariškus dalykus, mintyse sukosi aliuzijos ir metaforos apie kažką. tąkart, betaisant klaidas, prisvilo ryžiai, bet bute vis tiek kvepėjo pavasario panakčiai. o dabar jau birželio paskutinė savaitė savo gaivia ir vasariška energija paslepia žmones niūriuose kabinetuose, trumpuose pietų pokalbiuose, kompiuterių ekranuose ir šūsnyse lapų. viskas taip ir sukasi ratuose, rateliuose. cirkuliuoja. o kažkur, tyliai auga ridikai, veši žolė nepjaunama, upių krantuose nuo lietaus klijuojasi smėlio smiltelės, kurių dar niekas neišmynė ir neišmins greitu laiku. nejučiomis ir aš, kaip ir kiti, įsisuku į tą rutininę verpstę, kurioje, būdama dar naiviu žmogumi, žadėjau sau, kad niekada nebūsiu. ir vis dar dabar, kai žmonės sako, kad gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, jie tikriausiai turi visai kitus dalykus galvoje, nei aš, tardama tą frazę. man gyvenimas nuo viešojo transporto bilietėlio papildymo iki kito nemalonaus pyptelėjimo prie komposterio, nuo vandens skaitliukų nurašymo iki kito šeimininkei pervedamo lažo momento, darosi nesuvokiamai praleidžiamu kažkur, kažkaip. greičiausiai, kad dabar toks metas, kai tikrai gyvenimas skaičiuojamas nuo-iki-nuo-iki (gal net nebūtinai tik apie asmeninius pojūčius kalbant). bet kalbant apie save, viskas yra taip gal dėl to, kad nieko nelaukiu, nieko nesitikiu, nekuriu planų iki jūrų marių. gal dėl to ir laikas slysta iš rankų taip, kaip dar niekada neslydo. šiuo metu viskas yra ne atspirties taškai, o pačių įvairiausių paieškų, potyrių ir atradimų metas. atrodo, kad kiekvieną kartą kažką pakartotinai darydama, susimąstau apie minučių, dienų skrydį tarp tų mašinalių, mėnesyje ar kitame laiko tarpe, įspraustų dalykų. visaip ieškau laiko, kuris prabėga ir, rodos, aplenkia mane. ieškau pavasario, nuo kurio pati slėpiausi, o dabar ilgiuosi, nes buvo tik 2013 pavasaris su pomidorais pievoje, su rabarbarų kompotu per Jonines, buvo tik 2012 pavasaris su išprotėjimais, buvo visi tie pirmų kartų ir pamestos galvos pavasariai, tik ne 2014 pavasaris. tikriausiai, pavyko pasislėpti taip, kad pranokau savo lūkesčius. paskutinį kartą akistatą su pavasariu turėjau, kai dar pėdos šaldavo balkone, bet basomis buvo malonu būti. kai tabakas spragsėjo, o kalbėti nesinorėjo, nes buvo malonu tylėti. su visais. tylėti apie bet ką. paskui prasidėjo pokalbiai be atvangos, nes niekam nederėjo pamatyti, kad būna blogai. prieš cielą mėnesį sulaukiau klausimo ar bent kartais turiu akistatą su liūdesiu. ir tai buvo labiausiai provokuojantis klausimas mano gyvenime.

prieš savaitę buvome prie jūros. paryčiais taškėmės bangose, paryčiais kopose gėrėm tekilą, paryčiais rūkėm ir kalbėjom vėjus, paryčiai ir ne tik paryčiais klausėm gražios muzikos ir niekur neskubėjom. žinojom, kad yra vienas vienintelis atspirties taškas, į kurį privalėsim visi pakliūti - pirmadienis, o visa kita, kas prieš tai galėtų nutikti nebuvo svarbu kaip ir kada mus pasitiks. panašu, kad būtent taip ir reikia ilsėtis. smėlis byrėjo tarp pirštų, vėjas pūtė plaukuose ir galvoje buvo taip tuščia, kad net tie juokingi latviai nesuprastų apie kokią aš malonią tuštumą čia plepu. dabar mano miegmaišis kybo balkone toks ramus, nes žino, kad padaužiški laikai jau ir vėl ne už kalnų, kad tuoj bus bliuzai, kur ir vėl pamesim galvas. o vėliau ir kiti visi planai, kuriuos kažkas kažkaip paruoš, bus jau ranka pasiekiami.

prieš keletą mėnesių, kai truputėlį pamečiau save, pažadėjau daug dalykų. ne mintyse ir ne kitiems. o sau - garsiai - didelėmis raidėmis, popieriuje. šiandien tvarkiau stalčių ir jau išmečiau tą lapą, nes pažadų, kurie virsta kūnu, jau neverta laikyti stalčiuose.

prieš keletą dienų supratau kaip stipriai įsupa mane naujas vėjo gūsis. viskas darosi ir vėl įdomu. vėjas nepaliaujamai pučia, lietaus lašai pjausto veidą, išlipus iš autobuso, rodos, kad keliavau laiku ir papuoliau į patį lapkritį, bet net ir tai kartais atrodo žavu. ir aš einu pro tuos garažus išsišiepus! o kiek vėliau mes geriam Jack'ą ir kalbam apie niekus, dar geriam kavą vidury nakties, šypsomės barmenams ir žmonėms, kurie tik keisto vagono pakeleiviai tą vakarą. ir nesukam galvų, nevaikštom tiesiai, nes kam taip apsikrauti, kai naktys tokios trumpos, o norai nesipildo. geriau juk nieko nenorėti ir netikėtai sulaukti.

galiausiai, po vienatvės savaitgalių, ypač šiam milžiniškam bute, susideda ne tik taškai ant visų praeities i, bet ir svajonių kanalas pradeda transliuoti apčiuopiamas materijas, kuriomis norėtųsi vadovautis ir kiekvieną rytą, jų pagalba žadinti save.

asmeninė pastebėjimų kolekcija nepaliaujamai auga ir šiandien aš matau, kaip 22 valandą maži vaikai bėga į namus, pašaukti tėvų, matau kai tokiu metu juos keičia dideli vaikai, kurių žaislai jau kiek kitokie. dar aš galvoju apie keistus keisčiausius žmones, kurie kartais atsiranda mano gyvenime, kurie net nesuvokdami, kad juos matydama valandą ar keletą, pasiimu daugiau nei norėtųsi net ir sau pačiai. taigi, tuo pačiu, čia ir tokia maža žinutė visiems, leidžiantiems laiką su manimi, kad renku žmonių minčių, sakinių ir elgesio fosilijas, dedu jas giliai ir labai ilgai prisimenu. kad ir naiviausi pokalbiai su kaimynais ar nupirkta ledų porcija vaikui, kuris labai nori, bet negali. viskas dedasi galvon. taip ir ta bobutė su gėlių vežimėliu. taip ir pokalbiai liftuose, autobusuose, kavinėse. viskas kažkodėl vyksta. ir tikiu, kad ne be priežasties. todėl ir įkrenta širdin.

čia dar reginys iš Latvijos.

o Joninių vidurnaktis buvo toks gražus - dangus lyg pienu nulietas

ir žinoma, mielieji, žinoma, kad dainos---

1. antradienio ramybei, joninių akvarelėms:

2. prasmėms. jūsų-mano-visų:

3. kažkada gimsiantiems vaikams, supynėms kieme ir braškių lysvėms:

ir čia vis dar manyje tūnanti mintis, kuri, rodos, taip ir seka visų žygdarbių, triukšmų, tylų, katharsių ir sapnų metu: 

"Arbūzų cukruje viskas įvyko ir vyksta toliau, kaip ir mano gyvenimas vyksta arbūzų cukruje. Papasakosiu jums apie tai, todėl, kad aš čia, o jūs – toli.

Kad ir kur būtumėt, mes padarysim viską, ką galime. Kelias toks tolimas, o mes čia neturime kuo keliauti, išskyrus arbūzo cukrų. Tikiuosi, kad mums pavyks."

---

būkit šitoj vasaroj, taip, kaip dar niekada nebuvot. ir nevaikščiokit per daug tiesiai, palinkėjimas visiems. 

rv.

žmonės, dobilai, krapai, pokalbiai ir aliuzijos

vis retyn ir retyn. bet nėra blogai, nes kuo rečiau, tuo giliau ir (tikiuosi) prasmingiau. apie ką aš čia? apie šitas, tuoj pabirsiančias mintis. 

savaitgalį, dvi dienas dalinomės kambariais, šveitėm, valėm ir ieškojom harmonijos. juk sakoma, kad lovos pastatymo kampas tiesiogiai susijęs su šeštos mėnesio dienos apetitu. ne taip? na, kažkas panašaus. o jeigu rimtai, tai tikrai, iš naujo atradom savo butą ir dabar neįsivaizduoju, kad Vilniuje būtų kokią nors kita - jaukesnė vieta. tik po penkerių metų pertraukos vėl turiu atskirą kambarį ir kol kas jaučiu, kad man reikalingas adaptacinis periodas. taigi, bet ne apie tai, o apie mintis. nežinau kaip kitiems, bet aš bešveisdama vonios plyteles ar rikiuodama puodus spintelėje, labai daug pasaulio (ypač asmeninio) reikalų apgalvoju. taigi, dar penktadienį, begamindama sapnų gaudyklę, pradėjau meditacinį-savęs (iš-at-per)radimo savaitgalį. mintys vis sukosi apie tai, kad lygiai prieš metus atidaviau savo bakalaurą. bandžiau prisiminti visus jausmus ir planus, kuriuos tuomet nešiausi su savimi iš litkatedros link angelo kiemo. pamenu kaip verkiau, nes buvo baisiau negu baisu. tada pirmą kartą, tikriausiai, ir supratau, kad gal ir nepastatysiu viso pasaulio pagal savo sugalvotą scenarijų. o gal kaip tik, tada buvo baisiausia tai, kad suvokiau, jog jokio tikro scenarijaus net ir aš pati neturiu. tikrai, kuo toliau, tuo dažniau įsitikindavau kaip nėra scenarijaus ir kaip smagu būti čia ir dabar, taip, kaip reikia/ norisi, o ne kaip turėtų būti. vienok, bet sunku įsivaizduoti kaip griuvo ir vertėsi šitas pasąmonėje esantis žemės rutulys per tuos metus. ir nei darbas, nei mesti mokslai, nei bendrabučio palikimas tiek daug nesumiksavo visko, kiek per tuos metus galėjo padaryti išlaikyti-sutikti-pamesti-atrasti žmonės. kartais atrodo, kad vienas ar kitas žmogus gali atnešti viso semestro vertų pamokų. žinoma, dabar šis įrašas galėtų labai staiga pasidaryti vienu iš liūdnesnių, bet neketinu to daryti, kadangi į kambarį per daug jaukiai pučia ramus nakties vėjas. metų suvestinės taip pat nedarysiu. iš esmės, gyvenime stipriai purtau save, o kai nustoju tai daryti, tuo būtinai pasirūpina kiti arba sulaužyti likimo pirštai (čia žodis sulaužytas nebūtinai turi turėti neigiamą konotaciją).

taigi, nepaisant to, jog jau studijų metais mačiau šimtus gerų, šimtus abejingų ir truputėlį mažiau piktdžiugiškų žmonių, išėjus į platesnius horizontus, Dieve mano, kaip kartais reikia bijoti ir, Dieve mano, kaip kartais reikia mylėti žmones. ir kartais, rodos, rankose laikai rubiko kubą, suki į vieną pusę, kad pastatytum tinkamai kaladėlę, kai žiūrėk, visa prieš tai dėliota eilė nuėjo šuniui ant uodegos. (o čia jau nuo asmeninės interpretacijos priklausys ar aš kalbu teigiamai, ar neigiamai. kitaip tariant - kiekvienam kartui, savos spalvos ir prasmės).

o visa kita arba labai nauja, arba labai nusivalkiojo per tą pusantrą mėnesį, kad papasakočiau. be abejonės, niekas nesikeičia, aš kaip ir visuomet esu ką nors įsimylėjusi. vis dar įkyriai stebiu žmones viešajame transporte, kolekcionuoju nugirstus pokalbius/ mintis/ padrikus sakinius, kaip ir po senovei niūniuoju vaikščiodama. visiškai protu suvokdama, telefone esu įsikėlus Pink Floyd wish you were here dvi kopijas. kodėl? nes tradicija labai paprasta - einant į darbą jos paklausyti du kartus. tai kam perjunginėti? tiesa, be abejonės, aš vis dar mėgstu gėles. šiandien mačiau, kad jau žydi bijūnai, labai norėčiau iš kur nors jų pasivogti.

***

šiandien prie bankomato nugirstos mintys:

"tu leisk jai įsimylėti. čia toks labai įdomus procesas. sėdi, žvejoji ir jauti kaip kažkas tavy šaknijasi."

jeigu kalbant apie muziką, kaip ir visada, tai aš čia taip pat turiu ką pasakyti. štai taip aš laikiausi nuo paskutinio pasakojimo:

1. kai ieškojimai:

2. kai sėdi paskutinę dieną aukščiau ir būna labiau juokinga nei pikta, kad žmonės žaisdami vaikiška taktika, mėgina įsmeigti peilį tau į nugarą:

3. kai po kelių metų pertraukos sugebi prisigert bix, pakalbėti su gausybe žmonių, pabūti ištekėjusia, sugadinti batus, užsnūsti autobuse iki paskutinės maršruto stotelės, būti pirma Norfos pirkėja niūrų sekmadienio rytą ir pamiršti, kad visą naktį lyja:

4. kai prisimeni, kad vasara, kad jau žaibai, dobilai ir upės:

5. kai aplink tave tiek daug šokančių žmonių, o pati tik užsimerki ir jauti kad kažkur po oda pulsuoja šita muzika, akyse pulsuoja ši muzika, plaukuose pinasi ši muzika, pirštų galuose ši muzika, daugiau nieko, net visų tų, besistumdančių, čia jau nebėra:

6. kai namuose nelieka vyrų, o tas spintas būtinai reikia išnešti. į pagalbą ateina kaimynai. iš pažiūros baisiai mieli, bet dar įkyresni. teorija ir praktika paprasta, kad turėtum geriausią pasauly butiokę, reikia iškraustyti geriausią pasauly kambariokę:

7. ir dar daug istorijų būtų, bet paskutinė tai va tokia, nes nežinau ar čia tik man, ar visiems, kiek giliau pažiūrėsiantiems, bet aliuzijų tai nors su vežimu vežk:

o kai čia - kambary, taip ramu, miestas šiandien tarsi išprotėjęs - skęstantis sirenose, ūksmuose, hiperaktyviuose vaikuose, klijus uostančiuose paaugliuose, kilimus kratančiuose kaimynuose, padangų cypime, arogantiškų šunų lojimuose ir žinoma, žinoma, šiame beprotiškame pirmadienyje. o čia tik šiandienos dailiausias vaizdas - krapų ir salotų ilgesingas žvilgsnis į  tą margąmargą dangų ---  

nepasimeskim ir nepasiklyskim.

nei šiose dienose, 

nei kėsluose,

nei miesto

dulkėse.

bundantys hipiai, 'pasiklyskim pievose' sezonas ir tūkstančiai sliekų ant šaligatvio...

...arba taip - pavasaris atėjo.

jis atėjo ir išspyrė pačią netikėčiausią žiemą ne tik iš šitų keistų monolitinių namų kiemo, bet ir iš užšalusių autobuso durų, iš tarybinius laikus menančių kailinių, iš sustingusios Neries, ledinių tiltų atbrailų, jis išjudino supynes ir pripildė prospektus, alėjas ir parkus. iš visur, pavasaris išspyrė žiemą ir tyliai prisėjo pienių. pievos akyse darosi vis ryškesnės, lygiai taip pat, kaip baltas lapas, kurį pasiėmus ir vėl skalauju akvarele. iš mano galvos pavasaris išvijo visus baisius paukščius, kurie buvo taip baisiai supynę mintis, o sielą išdraskę iki paskutinių dejonių. graži buvo žiema, bet skausminga ir truputėlį sadomazochistinė. kaip ir visi įrašai, kurie per pastaruosius mėnesius gimė, bet taip ir liko paslėpti mano juodraščių skyrelyje. buvo viskas taip baisu, kad sudėliojus sakinius, bijodavau juos perskaityti. ir viską, ką tada mačiau, kiek tada meldžiausi, kiek baltų gėlių įsigėrusį kvapą nešiojausi, palieku ten - toli. taip toli, kad niekada čia ir nepapasakosiu viso savo baisiausio mėnesio. kaip ir sakiau, dabar tie paukščiai kažkur toli, toli. paėmus akvarelę negaliu sulaikyti visų gražių gražiausių žuvų. taip ir noris sustoti šitoj ramybėj. kur basomis slenki iš kambario į kambarį. kur laisvadieniai tampa dėlionėmis, kurios susirikiuoja savaime. taip ir norisi pasimesti tuose rytuose, kuriais nereikia niekur nešdintis. tuose rytuose, kurie tave pažadina pakutentais lūpų kampučiais, plaukus pinančia muzika ir malonia vienatve. ir tuo metu taip norisi pamiršti visus stereotipinius suaugusių gyvenimų surikiuotus ir seniai nebemadingus dalykus, kuriuos vis dar taip įkyriai liepiama bandyti. ir neduokdie, neduokdie, tu pasuksi iš kelio. bet kaip malonu! kartais taip ir norisi sustoti pačiame keisčiausiame taške ir niekada daugiau iš jo nebesitraukti, nes visi kiti dalykai pradeda dusinti. gyvenimas yra labai kvailas dalykas, todėl jeigu norisi būti laimingu, reikia ir pačiam truputėlį būti išprotėjusiu. tai taip stipriai mėginu pažadinti tą hipišką savastį, bet dar šiek tiek, dar šiek ir gali būti, kad sugrįšiu į visas tas pievas, kuriose kadaise slėpiau įvairiausias maloniausias naktis, dienas, paras. nes dabar ypač dažnai norisi nusimesti visas pasaulio normas. prieš keletą savaičių, kai tikrai traiškiau save iš vidaus, pasislėpiau šmc. dvi valandas prasėdėjau ant žemės ir nardžiau tarp pačių pačiausių vaizdų, kuriuose ir dabar dar norėtųsi pasiklysti. ir kažkoks nenumaldomas kultūros ieškojimas paskutiniu metu slenka visu mano kūnu. atrodo, taip ir pasiilgstu to nesveiko keturių metų kurso, kurio prasmėse, literatūriniuose charakteriuose, jų dramose ir poemose aš panirdavau naktimis. ir kaip į vieną tamsią vietą susikiša viskas, kai kiekvieną dieną atsisėdu ant tokios proletariškos oranžinės kėdės. ir kaip lengvai piktumu užsikrečiu kiekvieną dieną... taip ir rodos, kad paskutiniai filologės atodūsiai buvo tą saulėtą birželį. gyvenimas dėlioja viską vietas, bet dar daugiau galiu aš pati. taigi, galiausiai pradedu suprasti, kad jeigu pati savęs neieškosiu, tai joks likimas man laimės nepridės. nei dešiniam lovos krašte, nei mintyse, nei bet kurioj kitoj kertelėj, kurioj vienu ar kitu metu kažko pritrūksta.

tai taip ir pasitinku pavasarį, nepaisant to, kad kalendoriuje jis beveik ir įpusėjo. aš jį pasitinku šiandien. kai tabako šapeliai tyliai spragsi naktinio miesto fone, o šita liūtis plauna viską, kuo mėginau tikėti. kai taip gražiai, gražiai tas griausmas, žaibas praneša apie kažką, kas baigiasi (ir aš jaučiu visa savo oda, kad tikrai baigiasi), apie kažką, kas prasideda... ir šita naktis yra TA naktis, kai prisiekiu dar kartą, kad pildysiu savo naujametinius pažadus ir visas žuvis išleisiu iš beverčių tinklų.

vienaip ar kitaip, dar norisi pasakyti kaip stipriai įkritau į Murakami, kuris pats mane susirado ir tikiuosi, kad nepaleis dar ilgai, nes kaip gražiai jis įrodė, kad vienatvės ir pasiaukojimo filosofija nebūtinai turi skambėti liūdnai. o prie to paties šiandien A.Š. atnešė šiurpulius, kurių neturėjau jau daugelį mėnesių, nes tai, kas jo surašyta, iki kaulų smegenų skandina į pavasarinį simbolizmą, kuriuo tenkinamės kiekvieną rytą, naktį, [bet kuris kitas paros laikas], ir nesvarbu, kad mėginam tai paneigti. Ir prašau, litergazmo karalius YRA ČIA.

o visa kita, ko dar nepasakiau, nes bijau, nežinau, nedrįstu, galiu sudėlioti įdomiau. va taip va:

1. eilinis pavasaris, prasidedantis su šia daina, kuri visuomet apsisuka ties tais, kurie laikinai praeina pro mano dienas:

2. paverkt-užmigt-nubust-išeit-pareit-paverkt:

3. teptukų daina:

4. ši daina turi atskirą istoriją, kurią reikia pasakoti arba labai konkrečiai, arba nutylėti visiškai. mano pasirinkimas akivaizdus:

5. daina, kuri turėtų labiausiai paveikti mano minčių tėkmę, tik šios misijos ji dar neįvykdė:

6. menas, kuris tą trečiadienį truputėlį verkė:

5. ir iš rudeninio palto iškritus ir vėl mano mintis patiesusi daina: 

dainų būtų koks milijonas, jeigu remiantis jomis turėčiau sudėlioti viską, kas konkrečiai vyksta. bet jau beveik metai kaip nieko konkretaus čia nepasakau. todėl, nelaužykim tradicijų!

"Groja visi žemės stradivarijai, nuo rudeninio medžio krinta geltonas lapas, zvimbia užklydusi bitė sodininko rankovėje, sula teka iš pradraskyto beržo, lipni sula kaip pašautojo kraujas. Du numirėliai bučiuojasi.
       Tik ką gimusi Venus grąžo rankas, ji nori pakilti į dangų, jos basos kojos prilipo prie kriauklės perlamutro, margi drugiai nuo Amazonės krantų plevena aplink jos dieviškąją galvą, jie per silpni, kad ją nusineštų. Du numirėliai."

---pavasaris dar nei vieno hipio nepaliko liūdėti.---

             

. 

pažadinkit kas nors mane iš šito kraupaus sapno.
aš labai bijau.
---
Jimo balsas kūnu vaikšto.

liūdniausias įrašas mano gyvenime

jau nebėra gruodžio, todėl nebėr prasmės aptarinėti nuostabiuosius '13. jau per vėlu pasakoti apie tai, kaip sutikau, apmąsčiau, sudėliojau savo planuose '14 (nors bandžiau tai aprašyti ne vieną ir ne du kartus). dabar norisi kalbėti tik apie tai, kad viskas vyksta labai kitaip nei aš tikėjausi prieš tai. taip stipriai kitaip, kad net sunku viską papasakoti. per pastarąsias dienas, rodos, milijoną sykių išgirdau klausimą kas tau yra? ir aš nežinau. jeigu ir žinočiau, niekam nepasakyčiau, nes tai, greičiausiai, skendi keistame sadomazochistiniame pasaulyje, kuriame aš pasiklydau ir dabar net nesistengiu susirasti išėjimo. trumpai ir aiškiai kalbant, aš nesijaučiu laiminga. jaučiuosi labai ne savo vietoje, labai ne savo laike, ne savo žmonėse. dabar, atrodo, kad tik vienas vienintelis išsigelbėjimas yra bute esantys du draugai, su kuriais vieninteliais juokiuosi balsu (kitas klausimas, kiek tai vyksta iš sielos gelmių...). aš tikrai jaučiuosi nelaiminga. mažiausiai ko reikia, kad žmonės klaustų kas gi vyksta. labiausiai ko reikia - apkabinimo ir tylos. su kavos ar kakavos puodeliu, su cigarete, su tyla, kuri yra maloni. kad ir per naktį, kol tokia išprotėjusi pilnatis. nekalbant, bet būnant. ir tikrai, labiausiai - nuoširdaus apkabinimo. nes aš jaučiuosi beprotiškai nelaiminga. ir nežinau kur ieškoti priežasties. gal todėl, kad čia tokia ne aš, tokia ne aš...