kojos mėtų vonelėje. šalia du puodai šaltos arbatos. dar viena savaitė prieš akis. cha! vos kelių dienų darbo savaitė! ir dabar ta 14 aukšto pirtis! tas savaitgalis ir visos tos savaitės... jos skrieja it viena diena ir kartais net nesuspėju suvokti kada aušta ir kada leidžiasi saulė. vienintelis laiką matuojantis ir bent kažkiek prie realybės prilaikantis dalykas yra darbas. ne, aš nesakau, kad visa kita, kas vyksta yra kažin kokios perkeltinės prasmės, tiesiog kartais pradedu galvoti apie tai, kad visko vyksta tiek daug. Kad ir kokia nelengva ši vasara būtų, bet kol kas viskas vyksta pagal planą. Ir darbai, ir draugai, ir naktys, ir alus, ir muzika... ir kartais tiesiog pakanka pagauti kontaktą ir šyptelėti šitam nuostabiam vyriškiui - likimui! Ir visa praėjusi savaitė, kai nuovargio buvo tiek, jog kojos linko tikrąja to žodžio prasme, bet nepaisant to, vis tiek visko pilna. Kartais galvoju, kad jie visi susidarė slaptą mano lankymo planą, kad nei dienos nepraleisčiau viena, o jeigu taip nutinka, tai tiesiog miegu sau ramiai ir ilgai. ir tos naktys, praleistos kažkur, bet tikrai ne su bet kuo, ir rytai... sekmadienio rytai nevieniši. sekmadienio popietės netuščios, kai lauke valgai blynus su uogiene ir tauziji vasariškus dalykus.
labai nerišliai. labai dar reikia laiko, kad susigulėtų. susigulės, pažadu. dabar tikrai žinau, kad ir džiaugsmo sakiniai ne visada lengvai susilipdo.
o dabar šypsokimės ir pirmyn, nes daug šypsenų dalinsim šią savaitę!
virkim uogienes, kad į namų sienas įsigertų uogų ir cukraus kvapas! na taip, virkim uogienes!
o sekmadieniais klausykim Damien Rice, lankykim ypač seniai matytus žmones, išgerkim butelį alaus, kojas ištiesus ant pievos, kuri kvepia liepos-rugpjūčio naktimis taip, kaip nei viena pieva nekvepia, paskui sutvarkykim savo varganus kambariukus ir lenkim dviejų rankų pirštus kiek dienų beliko dirbti. viskas sukasi neįtikėtinu greičiu ir tik tokiu būdu nepavyksta paslėpti šypsenos. nei minutei, net į kišenę trumpam jos įsidėti nepavyksta. ne, aš nesigiriu, nesipuikuoju. tik viskas taip malonu ir taip širdį kutena, kad norisi parašyti ir čia. pasidžiaugti. lygiai prieš savaitę tauzijau apie tai, kad vidurvasaris mūsų kalendoriuose įsiprašė. (ak, pamenu! kaip puikiai pamenu, kada pildžiau blogą paskutinę pavasario-pirmą vasaros naktį, laukdama kol M. atvažiuos. rodos, tai buvo prieš savaitę...). laikas bėga nevaldomai ir viskas yra nuostabu ir tik žmonių, kurie yra šalia manęs, dėka. Kaip ir praėjusi savaitė, kuri man tiek puikių pokalbių padovanojo. M. apsilankymas čia, paplepėjimai su G. Išsikalbėjimų pradžia su J., nes tai tikrai tik pokalbių pradžia, kai tiek pasauly įvykių, žmonių ir gražių vyrų! Nes tai pirma mano gyvenime J. ( ;DDD ). Galiausiai, susitikimas su A., kuris matytas, rodos, prieš milijoną metų.
visko aplink mane yra tiek daug ir kai suvoki, kad tas viskas tave taip pat beprotiškai myli ir džiaugiasi būdamas šalia, tuomet suvoki kokie maži yra tie žmonės, kurie apsimeta, jog yra šalia tavęs, jog eina koja kojon, o vos tik nusisukus smaugia savo mažomis putliomis rankytėmis. o gal ir nėra tokių šalia manęs. aš labai tikiuosi. nors A. ketvirtadienį man pasakė taip - 'tavo gyvenime buvo vienas vienintelis blogas žmogus ir tu laiku atsukai jam nugarą.' aš tikėsiu A.! dar tikėsiu rugpjūčiu. nes bus visko tiek, kad... ak, tiek daug! ir Kiškių kaimas, ir festas, ir ramios naktys namuose... ir nuvažiuokim prie jūros!
dar viena savaite sutrumpėjo vasara, kiekvieną sekmadienį vis stipresnį kvapą skleidžia mėtos. galvoj ežiukai žaidžia ir kartais bado aplinkinius. vijokliai vis nuožmiau pinasi ir glaudžiasi prie senų namų. o čia toks tvirtas ir konkretus vidurvasaris. nežinau kodėl, bet visada mėgstu simbolinius skaičius, laikmečius, net daiktus, o ir prasmes mėgstu pati susigalvoti. tikrai nežinau kodėl, bet man patinka. geras dalykas ta fantazija. sekmadienis visada nusidažo kiek kitokiomis spalvomis. na, taip, kiekviena savaitės diena turi savo spalvą - pirmadienis visada tik mėlynas ir ne kitoks, kaip ir šeštadienis - geltonas. o su sekmadieniu visados kiek kitaip. jis neturi vienos ir konkrečios spalvos. jis pats siaubingai nepastovus. jis priklausomas nuo vietų, nuo metų laikų... nežinau ar taip yra iš tiesų, bet man rodos, kad sekmadienis labiau pastelinis ir švelnus būna tuomet, kai temsta vėlai. nežinau kokios tai sąsajos, bet man taip atrodo. kartais ir tų sąsajų nesinori ieškoti. tiesiog pakanka to, ką turi ir tuo mėgaujiesi.
dabar turiu tokią nelengvą ir darbingą liepą. bet kiek daug aš turėsi rugpjūtį!
o dabar dar pagalvojau - kaip lengva būtų rašyti šiandienos datą. na, ateini į banką, pildai dokumentus ir rašai - vidurvasaris.
2012 m. liepos 8 d., sekmadienis
ne tiek svarbu ką nors pasakyti, kiek ši daina prie lipnių naktų tinkanti -
labanakt.
p.s. ak, kaip norėčiau, kad kiekvienas savaitgalis truktų 3 dienas! (bent jau vasaromis)
2012 m. liepos 7 d., šeštadienis
smagiai smagu į namus parvažiuoti ketvirtadieniais. ir ilsėtis, ir su mylimiausiu pasaulyje žmogum sėdėti kambary ligi sutemsta taip, kad veidų nematai. gerti šampaną ir klausyti Doors'ų. ir kalbėti, kalbėti, kalbėti... ir juoktis. nes visos situacijos yra tikrai juokingos, kai jas papasakoji garsiai. kažkaip mano gyvenime, paskutiniu metu, tiek daug kurioziškų situacijų, kad niekada nebūčiau pagalvojus, jog vienu metu jų gali tiek daug būti. mechanizmo valdomi žmonės ir dūžtančios kaukės ant jų veidų vieniems kelia juoką, pasitenkinimą, kitiems liūdesį. ir taip, nes toks gyvenimas. ir sveikiausia yra kalbėti, ką aš jau sakiau milijoną kartų dar ir iki šios dienos. nes kalbėti reikia, kad būtų švaru, kad neskaudėtų viduj, kad negulėtų viduj. ir dienos keičiančios dienas primena, kad viskas visada pasikeičia, jeigu ne staigus posūkis, tai bent jau laikas nugludina. ir valio, kad taip yra. ir dabar būtent tai noriu dar kartą pakartoti vienam vieninteliam žmogui, nes taip būna. ir aš žinau kaip tai būna ir koks jausmas kai taip būna. bet gyvenimas ir yra žavus tuo, kad jeigu tavo gyvenime atsiranda kažkas negražaus, tai paskui su kaupu gauni gražaus. aš taip sakiau ir sakysiu, nes taip visada buvo ir bus.
va.
nes vasara ir nėra reikalo ir laiko muistytis psichodelinėse plotmėse užduodamuose klausimuose.
ai, kas dar. čia tik tarp kitko. mano aplinkoje labai gerą serialą transliuoja apie tokį žmogų, tik serijas kažkaip kartoja. nors ne. vis keičiasi vienas veikėjas. tik pagrindiniam herojui niekas naujo teksto neparašo.
aš nieko nematau. nieko negirdžiu. bet tai dar nereiškia, kad esu tuščias žmogus. o lipnus miestas rangosi mano kūnu ir atiminėja tyro oro gurkšnius. dabar aš tiesiog ilsiuosi. sėdžiu balkone. klausau Janis ir daugiau nieko neveikiu. ir šitas tuštumos pripildytas blogas kartais tampa tokiu paviršutinišku dalyku. bet kaip man nusispjaut. nes. nu. rimtai.
ir linkėjimai J., kad ji visada, apie viską ir visur.
ir ryt I. atvažiuoja.
ir kiek daug dar čia raidžių galiu prirašyti....
.
o, ar girdi,
dangus man sakė, kad šiąnakt žaibuos!
...įžūlumo tampomas kūnas persiplėšia pusiau ir metasi kairėn, paskui dešinėn...aplink gausu žmonių, bet niekas nemato to, kas vyksta iš tiesų. priešais jų akis tik bevardis kūnas, tąsomas protu nesuvokiamų traukulių. ir visi žmonės, kaip ir tas kūnas, dar nežino, kad jis pateko į stebėtinai dusinančią situaciją. bet niekam to kūno nereikia, nes melas ir šiek tiek dirbtinis intelektas, it pūliuojanti žaizda, vis dar verčiasi lauk. žmonės nesuvokia kas vyksta, bet jie mažai jaudinasi dėl to, kadangi gyvenimas turi ypatingai gerą bruožą - cirkuliuoti, turėti tam tikras karmas ir grįžtamąją ryšį. o kūnas vis dar mėtosi kairėn ir dešinėn. psichodelinių vaizdų ir seksualinių fantazijų kamuojamos jo smegenys pagaliau perdegė ir viskas stojasi ypatingai šviesia pabaiga - baltos spalvos kambarys, šviesūs drabužiai ir begalinė laisvė - be jokių įsipareigojimų ir be jokių kančių kalbėti ką nori. lyg musei uždarytai į stiklainį, daužytis į sienas. šviesas šviesias, it vandens nuplikytas, sienas. ir rankos nutirps, nes jų pozicija ilgai bus kiek kitokia, nei įprastai. tada bus kiek keista, nes kūnas negalės išeiti į lauką. ir ne dėl to, kad niekas jo neišleis. čia nuolatos lyja, o kūnas negalės paimti skėčio. dėl visko kalta rankų pozicija. ir kūnas nustos būti įžūlus. jis valys savo žaizdas. to nuolatinio savimi nepasitikėjimo ir ypatingai juokinga maskuote slepiamas žaizdas. niekas neateis pažiūrėti, nes arogancija visuomet žmones įskaudina taip, jog sugrįžti jie nenori. gali būti, kad kūnas įgaus vardą. ne, niekas jam neduos kalendoriuje apibrėžto vardo. jis gali būti pavadintas net ir bendriniu daiktavardžiu, gal numeriu, o gal kuria nors abėcėlės raide. taip kūnas vaikščios mirštančio miestelio gatvėmis ir jam dar ilgai rodysis, kad jis - tai ta prakeikta musė, uždaryta stiklainy. ir niekada nesinešios skėčio, nes nesuvoks, kad jau gali laikyti jį rankose. o viskas, viskas, tekės įprasta vaga - žmonės mylės ir bučiuosis, pyksis ir skaudins vieni kitus, tuomet taikysis ir atleis, nes jie nepanašūs į tą bevardį ir keturlypį kūną. o jis vis vaikščios ir nesinešios skėčio, nes taip jam ir reikia.... [-]
o jeigu trumpai ir kalbant apie save, tai gyvenimas yra gražus, kai nebelieka laiko galvoti. kai į plaukus įsipina vasara ir suvoki kaip smagu yra savaitgaliauti ne tik Nemuno pakrantėse, bet ir su šeima. milžiniškas pliusas šiam savaitgaliui. ir dar, esu tikrai jautrus žmogus, dažnai gaila būna gyvenimo nuskriaustų žmonių. bet dabartinė situacija yra per daug juokinga, kad būtų liūdna ir gaila. nu tikrai, nuoširdžiai juokinga. ir dar - labai džiugu, kad aš pati išmokau vaikščioti vandens paviršiumi ir neįkišti kojos kur nereikia. ramu.ramu.ramu. kalbėti yra labai sveika. o arogantiškų kompleksų kamuojami žmonės, kartais turėtų susimąstyti. jeigu ne apie liūdną jų poziciją dabar, tai bent jau apie tikrai vienišą ateitį. ir dar... nemėgstančius manęs - prašom atsistot ir išeit. nes mane mylinčių yra daug, o kitų man nereikia. ir... apkalbos taip pat yra labai gėdingas dalykas (ypač, kai taip elgiasi net ne moterys)
darant išvadas pasakysiu tiek -
ir dar:
"I feel it in my fingers,/ I feel it in my toes/ Love is all around me/ And so the feeling grows"
mėgstu pildyti blog'ą sekmadieniais. jeigu kam nors juokinga net ir tai, tai tegu drugeliai jums apšika galvas, nes gyvenimas nuostabus!
