pradžia. ir vėl. cha. girdžiu kaip juokiasi net skruzdėlės. ai. lai. aš išdainuosiu kiekvieną savo dieną, nes tas gyvenimas būtent toks. Toks, kad jeigu nedainuosi, prireiks pagalbos. rimtos. šit sau sėdžiu su kažin kokio dydžio arbatos puodeliu ir klausausi John Frusciante ir ką tu man? Aš laiminga. Ką tik sukirtau pusė šokolado. Manau, kad šypsotis noriu ir nuo jo, nes žinau žinau, kad laimės hormonas gimsta būtent ir nuo to skanaus velnio išmislo. Velnias velnias velnias... ne šiaip sau. ne iš bet kur. Čia šelmis Gėtė ant stalo stoviniuoja ir mojuoja savo Faustiška rankute, kviečia paskaityt. Tik aš čia tokia nevėkšla paskutinė - pasidėjus Milkos dėžutę sėdžiu, birbinu su klaviatūra visokias nesąmones, sukišu galvą į feisbuką  ir gyvenu Hario Poterio filmais.
Aš gal jau eisiu, nes nežinau kaip čia man sekas. ne kažin ką. ne kažin. svarbu klaksėt pirštais seno roko klausant. mhm, dabar klausau ac/dc. ir negaliu pasakyt, kad blogai. nu gerai. tikrai gerai.

o viduje?...