ieškojimai, klausimai ir sindromai

mečiau rašymą. bet tikrai. ne, ne šitas seiles, sapaliones, svaigimus, abejojimus, nesveikus ir nihilistinius svarstymus. seniai posmo nesudėjau, seniai buvo tokia naktis, kai po dviejų valandų vartymosi ant nepatogios, vienišos pagalvės, įsijungdavau stalinę lemputę ir rašydavau, rašydavau... irzliai braukydavau, dėliodavau raides mažoje užrašinėje. ir nežinau ko labiau pasiilgau ar to mechanizuoto, į sapnus nunešančio rašymo, ar tų galimybių, savęs ir kitų ieškojimų keistuose koduose, savęs, tokios nepažintos, neatrastos ir kiekvieną kartą naujos pačiai sau. ak, ak, ak, egoizmo šūksniai... bet tikrai, tikrai ilgiuosi. tikrai, tikrai pykstu, kad mečiau tokį žalingą / malonų naktinėjimą (nes šita siela tikrai dažnai nemiegodavo naktimis). ir mėginau, bet nesugebu sugrįžti, negaliu pradėti, negaliu baigti, per dažnai sustoju. jau rugsėjį svarsčiau apie tai. tada kaltinau žmones, o ne save. svarsčiau ar nėra taip, kad senos siekiamybės, kurios pagaliau it audra įsiveržė į mano gyvenimą ir atėmė visą tai. išties, kaltinau konkrečius asmenis, kad jie tokie nuostabūs savo egzistavimu ir turi vieną didelį minusą - nesukelia man jokių filosofinių, poetinių klajojimų. tiesa, vėliau pradėjo kelti, bet per daug elementarūs tie klausimai man pasirodė, net neverti atsakymų, net neverti diskusijos ir savieškos, todėl absoliučiai nepradėjau ir garsiai trinktelėjau durimis. tada svarsčiau, kad po dienos, dviejų, trijų, savaitės užplūs liūdesiai, abejonės, kad mano poelgis buvo nepamatuotas ir prasidės nihilizmo kupinas lapkritis. bet ne! ir nežinau kas dėl to kaltas - ar pečius prispaudęs universitetas, ar tai, kad gyvenime daug visko vyksta ir be to, ar nebuvo verta, bet paprasčiausias ir elementariausias atsakymas būtų toks - aš pripratau. pripratau neįgyvendinti to, kas elementariai pagaunama, kas jau tupi ant mano delno ir belieka tik užlenkti pirštus, stipriai suspausti ir nužingsniuoti paupiu. aš pripratau, kad nemoku visko iki galo idealiai susidėlioti. gal aš tiesiog nemoku patogiai gyventi? dažnai kritikuoju ir sakau ne vienam žmogui, kaip jis nemoka gyventi, kaip nesusidėlioja prioritetų, kaip skaudina save dėl tokių juokingų dalykų. bet aš niekuo nesiskiriu nuo jų. ir čia dar kiti dalykai išplaukia. visi tie foxy lady sindromai vieną dieną pasmaugs mane ir viskas baigsis liūdnai. tiesa, dažnai taip ir nutinka, bet vis dar nedrįstu sau to pripažinti. taip, taip, taip, foxy lady. sindromas kandus ir malonus, liguistas, bet toks neišgyvendinamas iš mano pasąmonės. vis naiviai tikėjausi, kad tai baigsis kartu su mano pavėluota paauglyste, bet niekaip. taip, čia toks naivus ir vaikiškas sindromas, kai labai stipriai nori būtent to, ko visiškai nereikia. taigi, o grįžtant prie rašymo, tai nežinau ko man reikia, bet tikiu, kad šie metai (o gal ateinantys labiau) ir yra/ bus tam atsakymui paaukoti. ak, galimybių virtinė artėjanti. ak, kur padėti savo jauną, energingą kūną ir proto ribotumą įrėminantį diplomą? vis dažniau ir dažniau kartoju, kad metas kažkur dingti, išvažiuoti pasislėpti. ir baisu, kad tai netaptų realybe, nes visuomet didelio noro skatinami žmonės nepamato prie kojų tupinčios tylios ir didelės galimybės. bet mes kaip nors. kartais nebūtina klajoti už jūrų-marių (ironija, ironija), kartais pakanka vienos valandos miške, kad atrastum atsakymus puse metų kamavusiems klausimams.

vakar prisiminiau vieną savo jaunystės atradimų - Joną Lietų - "Mama, nukirpk man plaukus, aš neberašau", rašė jis taip. nusikerpu ir aš, tik vis dar nerašau...

ačiū I už gražią dainą. tik taip netinka redagavimui. taip liūdna, kad tokios dainos skamba, tokių darbų eigoje. // pabaigai pasakysiu, kad seniai naktiniu Vilniumi basčiausi iš širdies. iš visos, visos širdies, o ne alkoholio vedina. noriu iš šitos jaunystės išpešti viską, kas tik įmanoma, kaip Gavelio herojus iš ligonės pešė skausmu pasruvusias istorijas, taip aš iš šito gyvenimo noriu traukti visus syvus, visą orą, visas galimybes.

-nepersidirbkime.

---

labai gera, labai ramu, labai lengva, kai nuo pečių numeti reikalus, nedavusius ramybės dvi savaites. ir kalbėti norisi, ir tinginiauti, ir ramiai, ramiai apie kokius nors savo gyvenimo reikalus pagalvoti. ir tikrai ne dėl to, kad nebūčiau suradus laiko, tiesiog nebuvo prasmės (o gal tik nemačiau jos). ir kaip gerai buvo šiandien, kai po visko išlindau į vieną rečiausiai lankomų kiemelių ir sėdėdama ant suoliuko klausiausi kaip iš Pilies gatvės sklido užtikrinti, ryžtingi gitaros akordai ir stiprus vaikino balsas traukiantis Kino dainas. tada vėl sugrįžo meilė universitetui, šitiems seniems labirintams ir kiekvieną vakarą, 18.30 kylančiam varnų pulkui. kažkaip neįsivaizduoju ką veiksiu vėliau, kitais metais. ir taip visiems žengnojuosi nuo likimo čia, bet visgi kaip aš pasiilgsiu visko - ramybės, bohemos, klaidžiojimų ir tų rytų-vakarų čia.
tai tokia šįvakar mano universitetinė (ir kažkodėl 2 kurso sesiją primenanti) daina:

o visa kita gyvenime vyksta kaip pagal seniai parašytą planą. savaitė praleista konspektuojant, linksniuojant, pykstant, keikiantis, bijant. o vėliau kažkaip viskas persimainė...
buvom spektaklyje "Išvarymas". O. Koršunovas dar sykį sugebėjo nustebinti ir palikti daug, kai sugrįžus po visko, kas truko 6 valandas, nesuvoki ar galvoje tuščia, ar pilna. bet visko tiek, kad pradedi svarstyti apie savo ambicijas, apie savo vandališką esybę ir norą kalbėtis, aiškintis, išdrįsti. pasilikti.

šeštadienis sveikinant U, linguojant pagal Garbanotus akordus ir šokant pagal bitlus ir galiausiai susiduriant netikėčiausiems pokalbiams. o kaip gi kitaip gali viskas būti, kai visi vakarų keliai nuveda ten pat - nes vakarėlis, nebus vakarėlis, jeigu paskutinis alaus bokalas bus išgertas ne plėjuj.

ir skaičiuojant paskutines dienas šio semestro paskaitose, užvaldo nenuvaldomas noras greičiau atlikti praktiką, o paskui šypsotis ir murkdytis sniege, puošti eglutes, pirkti dovanas...
ir visko gero labai daug, kad net nesurandu kada galvoti apie tai, kad kažkas mano gyvenime ne taip (greičiausiai todėl, kad viskas ir vyksta taip, kaip reikėtų).

p.s. o kas gali būti blogai, kai jauti, kad tiek gerų žmonių yra šalia, tikrai savo keliu žingsniuoju. ir daaar, tarsi to nebūtų gana, sausį  mindysim Elizėjaus laukus!

-2 proto dantys

taip. man šita daina paskutiniu metu ir tinka, ir patinka. nes viskas, kas vyksta čia ir dabar yra tarsi maži laipteliai lipant į viršūnes. teisingas minčių nukreipimas teisinga linkme. išgyventas dar vienas, vos ne medalio reikalaujantis, dantų traukimas-pjovimas, susidraugavimas su B, buvimas su pasiilgtais, noras skaityti, noras kurti, rašyti, ryškiomis spalvomis piešti, balkonuose juoktis, o ne riebius keiksmus vidurnaktį laidyti ir žiūrėti kaip M. nevalingai juokiasi, nes aš kalbu kaip mužikas. viskas, viskas, kas vyksta, rodos, ne savaime, ne likimo dėka (ak, kaip ironiška, nes kiek daug dėkojau ir kaip stipriai šaukiausi jį šiltojo rudens metu!), o dabar, rodos, viskas inspiruota mano pačios. ir rodos, kad viskas taip teisingai ir tiesiog stipraus žmogaus suplanuota, vykdoma. nes buvo tokių, kurie kelias savaites žiūrėjo į mane ir kartojo, kad tai ilgiau tęstis negali, nes aš niekada nežaidžiu taip ir negaliu to palikti būtent taip. ir jie visi buvo teisūs. ir nepalikau. ir viskas be jokių ilgesingų beletristikų vieną kartą buvo nublizginta ir dabar palengva tirpsta, tirpsta, tirpsta.... tiesa, kartais ilgiuosi, bet kažko kito ir kitaip įsitaisiusio mano gyvenime, bet čia jau atskira tema ir prie jos aš stengiuosi nesugrįžti, nes kol kas pakanka ir dantų (tiksliau - nedantų) skausmo ir juokingai ištinusio žando. viskas, ko dabar noriu, tai kad kuo greičiau galėčiau ką nors kramtyti ir dar, kad antradienį į uni nueičiau be mėlynės ant žando arba po akimi. (be abejonės yra daug visokių norų, bet jie ateity ir aš žinau, kad aš juos pati išpildysiu, nes visuomet smagu į kieno nors gyvenimą įsisukt kaip netikėtam skersvėjui!)

o ilgieji savaitgaliai taip greitai prabėga, ypač tuomet, kai 2 paras tik miegi ir žiūri tv (jaučiausi lyg būčiau 10 metų ir sirgčiau gripu)

...ir čia tokia ramybė, tokia pilnatvė ir tieeeek daug juoko. myliu savo namus.

o čia tokia dar graži citata iš D dovanotos knygos: "Pasukus lemtingų ieškojimų linkme, visiškai nesvarbu pirmauti prieš kitus, priešingai - daug svarbesnis tykus džiaugsmas: aš ne pirmas, vadinasi ne vienišas." (D. Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys")
knyga į mano lentyną papuolė laiku ir vietoj. taip, taip, taip čia ir vėl galima sakyti, kad per daug asmeninių intertekstų surandu šioje knygoje, bet jau nieko su savimi negaliu padaryti (ir nesistengiu).
bet viskas gerai, einu toliau skaityti!

laikrodžio rodyklėmis tyliai šuoliuoja sekmadienis, o man ramu, ramu, ramu, nes paskutiniu metu labai mėgstu ir darbo dienas.
ir pasiilgau tų, su kuriais prie alaus bokalo juokiamės.

---labanakt.