kas suvalgo visus žodžius tūnančius mano galvoje?
vieną dieną tikrai pagausiu tuos pinčiukus!

.
Pokeris.
kartais net per savo gimtadienius nesijaučiu taaaaip, kaip jaučiausi tą akimirką, kai atnešė tortą ir visi mums dainavo. Kai apsikabinome. Ir individualūs pokalbiai. Ir šypsenos. Ir visi gražūs. Ir įtampa. Ir tunak'as, kuris buvo lyg gaivumo gūsis praėjus didžiajai vakaro daliai. Ir viskas. Ir tiek nuovargio, kai parėjus į kambarį net nesuvoki, kaip nukrenti ant lovos ir užmiegi.
Jausmai. Emocijos. Iškrova.

ir kaip jau kažkam sakiau, kad aš turbūt uždusčiau, jeigu nebūtų tų, kurie mane apkabina.
.
Savaitgalis buvo aprengtas pižama. Nemeluoju - nuo parvažiavimo iki išvažiavimo. Gydžiau balsą.
O savaitė taip ir plaukia - su skania literatūra ir lengvais užkandžiais - namų darbais. Truputį šio, truputį ano.
Ir nesvarbu, kad kartais būna toks stiprus vėjas, kad išpučia visas mintis.

o jeigu jau įrašo pražioje paminėjau Pinčiuką, tai ne šiaip sau.
ką tik perskaičiau "Baltaragio malūną".

Knygos atradimas:
‎"...jokiu žodžiu nenuraminsi sudrumstos meilės, kuri įžeista pavirsta baisia audra. Ji nieko nepaisys, nueis savo keliais, viską sulaužys, suvers, išblaškys ir pražudys, nieko nepasigailės, kol iš apvilto ilgesio pasiliks vieni griuvėsiai." 


Kaip pirštu į akį, taiko Kazys Boruta.
.
Ir dar iš šiandienos minčių, susijusių su citatomis. Retorikos dėstytoja daug kalbėjimo apie citavimą. Daug ir pati  citavo.
Bet supratau, o ir savu kailiu ne sykį patyrusi esu, kad milijoną kartų smagiau yra tekste rasti gražų sakinį, nei interneto platumose ar tiesiog išgirsti. Kitaip prilimpa tie žodžiai, ilgiau širdy užsilieka, o ir interpretuoti malonu.


.
ir dar apie piktus padarus.
Ne tik Pinčiukų reikia saugotis gyvenime.
kartais iš gausybės mylimų aviukų išnyra keli vilkai ir vis kandžioja užpakalin. Tokiais atvejais aš moku šypsotis. Bet...tik tiek.

---------

kartais pritrūksta jausmo, o kartais erotikos.

tupiu sau kambary, apsikamšiusi. Kavos puodelis rankoj, avižinė košė su medum... ir taip jau antra diena. Ir šiandien svarbiausia ne tai, kad aš sergu. Šiandien esminis dalykas yra mūsų gimtadienis. Taip. Mūsų - SA. 9-asis gimtadienis. Taigi, pasikartokit pokerio kombinacijas. Damos, susiraskit perlų vėrinius. Vaikinai, neužmirškit skrybėlių.
susitiksim vakare.
pašoksim.

prisiminiau.

seniai klausiau ir seniai jau žavėjausi šiuo vyriškiu.

ganėtinai prilipo sekmadieniui sekmadieniauskui.

p.s. šiandien nusipirkau mandarinų. skanu, bet kol kas dar jokių aliuzijų neieškau.

...gražiai pradėkime savaitę, kuri nusimato ganėtinai įdomi.

p.p.s. nieko nerašiau apie penktadienį, bet jis keistai smagus buvo.
kuo toliau, tuo smagiau man būna čia, kartu su jumis visais.[*]

pabėkim! pirmyn. pirmyn. pirmyn. nesidairykim. nė žingsnio atgal. nebent į šoną. ir kartais darosi nesvarbu - galima sukti ir į kairę, galima ir į dešinę. ir vis tiek, kad tik ne atgal. kad tik ne... ir pabėkim, kur dienomis pastatai svaigina savo aukščiu ir kvepia šokoladinė kava. kur damos rūko mėtines suktines ir vaikšto su aukštakulniais. vyrai dėvi kostiumus. o naktimis verda burleskinis gyvenimas. jaunimas svaiginasi ir negalvoja apie rytojų. pabėkim į purviną, apsimetėlišką miestą, kuris dieną spindi prabanga ir manieringumu, o saulei nusileidus virsta demonu, traukiančiu turtingų ponų pinigus ir praryjantis visų orumą... Tada išaušta rytas ir gatvėj vėl gražu - damos, džentelmenai. Pabėkim, kur žmonių tiek, jog pamiršti net savo tapatybę. pabėkim.
arba.
Pabėkim, kur jūra ošia, kur smėlis byra į batus. ten, kur šilta ir galima bangų mūšoj įbristi. Arba ten, kur šalta ir vėjas išpučia visas mintis iš vidaus. ir ne tik jas. kartu ir jausmus. laukimą. kantrybę. košmarus. ir neišgyventas naktis.
tikrai!
pirmyn, kad nereikėtų kankintis ir iš liūdesio vaduotis. kad nereikėtų iš riksmingų sapnų nubusti. kad smilkalas ramintų, o ne skaudintų. kad harmonija būtų.
su lašeliu erotikos ir žiupsneliu jausmo.
bėgam.
... nors ne. dar neišlipau iš to narvelio, kuriame pati ir užsidariau.
bet kada nors. išlaužysiu stipinus. ir išskrisiu...
kad ir viena, bet pakilsiu.
kada nors.

kol kas tik dalinuosi iš facebook platybių iškritusia ir kelias naktis nepaleidžiančia daina - - -

ir labanakt.

>smagu būtų, jeigu kiekvieną rytą abi kojos būtų tinkamos išlipti iš lovos!

P.S. ---daug kas keičiasi. ir viskas tik į gerą.

vietoje to, kad redaguočiau tekstą taršau Albert Camus "Užrašų knygelių" I-ąją dalį. Tai it patarimų knyga. Kiekvieną kartą randu ką nors sau. Savo nuotaikai, emocijoms, prisiminimams, fiziniams potyriams. Gyvenimo vedlys. 

Šiandienai:

"Nerašytumėte tiek daug apie vienatvę, jeigu mokėtumėte išgauti iš jos maksimumą."

ir dievaži! Šiandien kaip tik apie tai ir galvojau, kad balažin kiek milijonų minučių praleidau nelemtiems vienatvės klausimams ir savo būties prasmės ieškojimams. Kiek dienų ieškojau savo proto, savo stabilumo ir kokių dar klausimų prisigalvodavau, kai dabar man pats ponas Albertas atsakė. Ir tai tikrai nereiškia, kad turiu mažiau rašyti. Tiesiog, aš tikriausiai vis dar neišmokau savęs išnaudoti iki paskutinio lašo. Bėgu. Bėgu, pamatau finišą ir sustoju. Sustoju tuo metu, kai reikia bėgti dar greičiau! Taigi. Pirmyn maksimalizmo link, draugai! Pirmyn į įtampos zoną!

Dabar pats tinkamiausias metas tam. 

Ir dar. Turbūt, kad čia dar to nerašiau, tai numesiu intertekstualumo kortą.

Taigi, pamenu, kai buvo sesija. Kamavausi ties vakarų literatūros egzamino konspektais. Paskutinę naktį, kaip ir visuomet tokiais atvejais, roviausi plaukus nuo galvos, kai tuo metu parke kažkas itin nuostabiai virpino gitarų stygas ir traukė A.Mamontovo dainas. O aš tik apsidairyt į balkoną išeidavau. Ir vis klupdavau ties simbolizmu bei modernizmu. Galiausiai pamačiusi, kad lauke jau šviesu, suvokiau, kad reikia bent valandą priglausti galvą prie pagalvės. Susidėjau konspektus į gražią krūvą (tikrai ne krūvelę) ir už akių kažkaip užkliuvo knygos "Svetimas" analizė ir Alberto Camiu gyvenimo faktai. Bet nieko reikšmingo. Atsiguliau. Užsimerkiau. Ir regiu. Priešais mane ateina nuostabus, kostiumuotas vyriškis, tarp dantų įsikandęs cigaretę. Iš viršuje esančios švarko kišenės kyšo du bilietai. Prieina. Tyli. O aš matau, kad tai traukinio bilietai. Tuomet pradedu savo monologą, kuriuo mėginu Albertą atkalbėti nuo kelionės į traukinių stotį. Pasakoju, jog tas automobilis užkeiktas, kad jis tikrai veža į pražūtį. O tas vyras numeta cigaretę, prisidega kitą, apsisuka ir nuslenka automobilio link.

Taip, aš sapnavau Albertą Camiu. Gaila, per egzaminą neišsitraukiau bilieto apie jį. Būtų buvę įdomu.

Bet dar ir dabar prisiminus šį sapną, kūnu nubėga šiurpuliukai. Natūralu, juk literatė susapnavo rašytoją.

*

šypsokimės.

juk tik taip reikia pradėti naują savaitę.

*

...šio vakaro daina. labai.

-

Žmonės bijo plikų parkų. Taip pat jie bijo pilkų dienų. Kartais man atrodo, kad mes per daug meluojame patys sau. Užsidarome šiltuose ir jaukiuose namuose, rankose laikome arbatos puodelius arba vyno taures ir įtikinėjame save, kad pavasaris niekuomet nesibaigs. O man smagu ir taip. Žingsniuoji tiltais, parkais, gatvelėmis ir mėgaujiesi. Kartais visai nesvarbu net ir tai, kad ore tvyro mirštančių lapų kvapas. Nesvarbu net ir tai, kad pirštai supyksta, jeigu kažkur pameti pirštines.
Man dar ruduo. Toks melancholiškas ir nostalgiškas. Sentimentalus ir ilgesingas. Rudens vaikas esu, nėra ko slėpti. Dėl to ir Sereikiškes dažniau matau negu Maximą.
Ir dar, jeigu jau apie Maximą ir rudenį užsiminiau. Kasmet pykdavau, kad prekybos centrai labai anksti pradeda manipuliuoti Kalėdomis. Šiandien draugė papasakojo, kad Maxima jau puošiasi. Ir jau net ne pikta, o graudu. Dar lapų nesušlavėm, dar žieminiai paltai, batai giliai, labai giliai spintose, o štai kokie fokusai mūsų sviete dedasi. Bet...prieš vėją nepapūsi. Nors ir nebandau, gyvenime ir taip daug prisikvėpuoju.
.
.
o kol kas pakanka to, kad pėdas jau kutena sapnas...
*...rodos, visai neseniai buvo pilnas mėnulis, o štai ir vėl šis gražuolis mano akis bučiuoja
dar šiek tiek Apučio ir galėsiu vėl klajoti po savo fantazijų pasaulius.

-

gardžios kavos! ir saulės!!!

šypsokimės.

diena-naktis

šiandieniniai atradimai:

žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga
o šešėliai pamišėliai klieda, ką
mums už nugarų šiugžda pelėda
išrašyta tuščiai, išplepėta

Vladas Braziūnas
autorius kažko nepasako


o čia pat. nežinau kodėl, bet tiesiog taip staiga... galvoje. POKŠT. ir paauglišką širdį raminusios eilės. Kaip dabar pamenu tą naktį, kai atradau šį eilėraštį - 

Žiaurus savižudis ruduo
Pravirkdo statulas taurias,
Ir teka ašarų vanduo
Į juodo marmuro taures.

O tu kaip aidas gyveni,
Kaip balsas, plaukiantis toli,
Tau atsispindi vandeny
Sraigių procesija tyli.

Pamėlynavęs nuo šalčio tolis,
Kaip miręs lapas nuraudęs molis.

Henrikas Radauskas

Parko ruduo

---
ir kad jau nuklydau kažkur praeitin... kad jau kamuoja keisti grįžimai - šiandien kompiutery atradau senų. labai senų. savo užrašų. paskaičiau... ir niekaip nesuprantu. visą vakarą galvoju. kodėl manyje tiek daug nihilizmo?
dabar jau viskas šviesu. bet paauglystė?.. O rodos, kad tiek daug šypsojausi.
akivaizdu, kai tik atsiranda vyras, taip ir susikremtu.


Iš praeties:


tik kiekvienas vakaras baigiasi kaip Sizifui. Rodos, jau užritinau savo tuštybės akmenį ir rytojus išauš kitoks nei visi kiti. Bet ne. Ir taip kiekvieną vidurnaktį vėl ir vėl tenka klajoti žodžiuose. Raidėse. Klaviatūroje. Ir kiekvieną rytą po nakties, persismelkusios tabako, prancūziškos muzikos ir kofeino, aš vėl ir vėl maišau kortas. Vėl ir vėl sudedu tau prieš pat nosį ir pradedu nuolatinį savo meilės žaidimą - atverstomis damomis, karaliais, valetais. O tu. .. tu nieko. Tu šypsaisi, kvatojiesi, braižai pirštus į prakeiktos gitaros stygas ir nė nesistengi pamatyti mano numestos kortų kaladės.  Savo saldžiomis lūpomis palieti arbatos puodelį, lengvabūdiškai meti keistuolišką žvilgsnį mano pusėn ir vėl lieku viena. Tada ir vėl maišau kortas, piešiu kvailus paveikslus, skandinuosi kavos puodeliuose, klajoju prancūziškos muzikos aiduose ir slepiuosi nuo žmonių. 

*

Tu kaip dilgėlė. Vos viskas nušvinta naujom spalvom, o tu ir vėl užaugi taip, kad paliestum mano širdį. skauda gi, po galais. Tu nelauk tos dienos. Aš vieną kartą, dievaži, pasiimsiu dalgį. Dievaži. (2008m.) 

*

VANDUO PASKĘSTA LIŪDESY,

DANGUS IŠTIRPS NUMIRUSIOJ DAINOJ.

IŠDUOTĄ SIELĄ PRIGLAUDŽIU PRIE LŪPŲ

TIKIU, KAD TAI BUS ŠYPSENA.

PASKAUSTA ŠIRDĮ SPALIO DARGANOJ

O TU - TARSI NUTRŪKUSI STYGA.

(2007 m.)

...

*

taip ir klajoja mano mintys - dienomis ieškau ateities, vakarais/naktimis mėgstu praeities vitražus.

taip ir mainosi viskas

ateitis-praeitis/

diena-naktis.

*

-

stagnacija.

ir rodos, kad amžina.

-

kaip pasakyti vaikinui, kad jis tau gražus?

ir tai nėra vien tik paauglius ištinkanti bėda.

-

bet dabar - 

kakava ir patalas. (kartais būna labai liūdna, kad tai tik aš ir keturios sienos, bet laikas juk labai greitai bėga!)

labanakt.

o, kad rytoj ir vėl šviestų saulė! juk nuostabu darbo dieną pradėti nuo pasivaikščiojimo parke!

kas verda mano galvoje?

keistiems rytams - keistos dainos. 

liūdniems rytams - liūdnos dainos.

---

kartais net nesuvokiu kaip aš sugebu taip ilgai liūdėti.

---

beveik nuogos medžių šakos šoka erotinius šokius, dangus dusina visa savo esybe, o šis miestas kažkokiu nepaaiškinamu būdu traukia gyvybę iš manęs. kažkaip baisu, kad pradedu nykti. silpstu. mažėju. bijau ištirpti. ---

vieną dieną ir vėl bus šviesu, nes taip sakė Hemingway - the sun also rises...

---

išdegintos žvakės ir sukalbėtos maldos.

---

bėgantys peizažai ir griūvančios trobos. beržai nudegintais lapais. klastūnas Nemunas. 

*

rodos, nieko rišlaus ir neparašiau, bet...

...kiek daug čia yra logikos. Ak, kad jūs žinotumėt!