skaitykla ir slaptas sumuštinis

sniegas, sniegas, sniegas, šaltis... kvepia sesija. cha, o ji dar toliau nei Amerika ir tas baisus jos uraganas! Gerai, gal ir ne taip toli, bet vis tiek... va, o aš sau sėdžiu ir lipdau visokius visokiausius sakinius ir, ir, ir... ruošiuosi rytojaus skausmams, nes bus galima papildyti Rasos dantų kolekcija dėžutėje. Bet aš nebijau ir viskas bus gerai. Myliu savo universitetą ir fakultetą, ir centrinius rūmus. myliu klystkelius, koridorius, nuostabias palėpines ir rūsines auditorijas, skaityklas, kiemelius... čia dabar taip tik pagalvojau, kol pasislėpus skaitykloj valgiau sumuštinį.

šio ryto džiaugsmas. mėgstu šitą serialą!

sekmadieniaujam

laaaaaaaaaabas rytas, miau!

tobulas sekmadienio rytas. iš tiesų, tai nieko ypatingo. tiesiog, nuostabus rytas. kai nubundi ir suvoki kiek daug valandų miegojai ir kad daugiau nei minutei nesinori užsimerkti. jau vakar užmigau su tokia ramybe, kad net nesuvokiu kaip iš kur ir kodėl. ir akys džiaugiasi kaip šešiamečiai, nes taip gražu žiūrėti į sniegą! ir aš tikrai puikiai suvokiu, kad jis netrukus ištirps ir tikrai dar nelaukiu Kalėdų, aš tiesiog džiaugiuosi. žiema visuomet garantuoja švarą (visur, visur, visur). ir man šiek tiek dar trūksta iki tobulos švaros. o šiaip - sekmadienio rytas bendrabuty tobulas būna tuomet, kai virtuvėj šoki pagal Elvis Presley, kepi milijoną blynų ir plepi niekus su kaimynais. tada kambarys kvepia kava, o paukščiukai balkone lesa košę ir aplanko toks nenumaldomas gerumas ir noras, kad viskas čia taip ir sustotų!

 (penktadalis blynų+širdelės formos blynas, kuriuo labiausiai pati ir džiaugiausi) ;))

o čia ryto dainaaaaaaa! pašokim, pajudėkim, šypsokimės ir būkim geri visiems :)


ai, dar šiek tiek pasimokykim... :>

bėgau, bėgau ir parpuoliau. atsistojau...

po daugiau nei savaitės norėsiu prisigerti (jaučiu menką priklausomybę alkoholiui, žinant šios savaitės nuotykius), gaila, kol kas negaliu (kaip gaila, kaip gaila...), tada dar išsišokti (kad kojų nejausčiau), tada dar padaryti kokią nors nesąmonę (kad paskui kas nors pabartų, bet manęs sąžinė negraužtų nei kiek). va, va, va.

...tai atsistojau ir nubėgau!

---

kai -is ir -ė tampa skirtingiausiais dalykais pasaulyje

labai dažnai šviesių pradžių pabaigos išaušta greitai. ypač mano gyvenime. ir nieko negaliu kaltinti, tik save. net nežinau ar čia apskritai kažką reikia kaltinti, nors jeigu lieka nusivylusių, vadinasi, reikia. tik aš pavargau nuo tos gėlos viduj, ten-giliai, kur kažkoks varikliukas veikia. nors čia, dar irgi klausimas ar ne koks nors brokuotas man pakliuvo. o visa kita, labai aštru ir slidu dabar. o šiaip tai aš labai pavargau. pavargau būti kempine, būti vėjo malūnėliu, plaukti prieš srovę ir būti atsarginiais variantais. aš tikrai pavargau ir man rodos, kad dabar esu šiek tiek pikta ir dar šiek tiek noriu paverkti (kaip baisu tai pripažinti). kūnu bėgioja šiurpuliai, noriu sėdėt ir dienomis-naktimis piešti, o ne suknistą bakalaurą rašyti. kai per savaitę nueinu tik į vieną paskaitą, o nuveikt...nieko nenuveikiau, tai reikia rūpintis savimi, nes čia-ne-aš. tikrai.

tiesa, pagaliau sau atsakiau į klausimą: taip, Damien Jurado daina "Museum of flight" yra liūdna.
----

mes sėdim
prieblandoj.
aušta.
kalbam,
pavargę nuo rūkymo,
raudonom
nuo vyno
lūpom.
esam išsigandę
gyvenimo,
likimo
ir pasirinkimų.
c'est la vie.

ne savo laiku. ne savo vietoje. gimstantys pokalbiai.numetami sakiniai. ir nei iš šio, nei iš to atsirandantis noras įkristi į tuos pilnus-tuščius alaus bokalus. ir ne todėl, kad blogai, o todėl, kad keista ir pavargau kažkam, dėl kažko. kada nors gi turiu būti užtikrintai aš-kažkam-visada-viskas.

einu krikštyti fuksų ir vėl jaustis SA dalimi. nes kartais pasiilgsti. kartais labai pasiilgsti tų vietų, kur gyvenimas - vienas didelis tūsas. kartais pasiilgsti to jausmo. kartais net pamiršti kiek daug pasaulyje tokių žmonių, kurie tave nervina.
-nes gražios dienos išaušta po ramių naktų.
tram pam pam.

2 sumuštiniai

naktipiečiai tamsoje.daug arbatos.ir kapt, kapt, kapt-ruduo į stiklą beldžia.

dar viena 'draugų' serija ir naktis-naktis.

ne agurkai ir ne violetinis kelias. mano gyvenimas.

visai smagiai pirmadienis prasidėjo, išties panašu į geros savaitės pradžią, kaip buvo žadėta. tikiuosi. ir visai lauk lenda mano šypsena pro pilkus, piktus, drėgnus debesis. visi daug ir piktai kalba apie rinkimus, politikus, elektrinę. internete mirgėte mirga įvairaus plauko komentarai, pikti ir nepasitenkinimo pilni straipsniai bei nuomonės. paskaitau ir aš. visai įdomu. tikrai. čia ir aš turiu savo nuomonę, beeet, kai visi kalba apie agurkėlius, aš noriu kalbėti apie literatūrą. daug skaitau paskutiniu metu. ir pagaliau, pagaliau, ketvirtame kurse pasiekiau tą lygį, kurio tikėjausi vos tik įstojusi. knygų sąrašas šiame semestre nėra gausus, tiesą sakant, jo net ir nėra. toks jausmas, kad šįkart gavome po baltą lapą ir patys galime susidaryti tą sąrašą. be abejonės, viskas, visur ir visada dabar sukasi aplink B. na ir gerai. dabar sau ramiausiai skaitau tai, kas man atrodo reikalinga tam mažyčiam rašto darbeliui. kartais pasirodo, kad tikrai nieko bendro nėra, bet bent jau literatūrą pati renkuosi. aha, Erlicką, Granauską, Aputį (ir vėl!!!) ir kitus padėjus į stalčių, ramiausia širdimi vartau Remarko "tris draugus". neįsivaizduoju kaip aš galėjau šios knygos anksčiau neperskaityti. nors, gal ir gerai. dabar tokia laiku ir vietoj, rodos, išlaukta, kaip ir kai kurie dabartiniai mano gyvenimo epizodai. aha, žinau, kad iš šios knygos traukiu gal ir ne pačius svarbiausius aspektus ir jeigu tai būtų kokio nors seminaro privalomoji literatūra, tai tikrai nieko nepasakyčiau apie ją. Kodėl? akivaizdu, nes šiuo metu toje knygoje man aktualu ne patys pirminiai dalykai. ai, bet čia jau tokia amžina amžiniausia mano problema - skaityti ir kiekviename kūrinyje rasti save. savo gyvenimą. savijautą. savo citatą. nežinau ar tai galima vadinti egoizmu, o gal kaip tik, tai yra koks nors literatūros suasmeninimas. nežinau. žinau tik tiek, kad filologyne tai ne visuomet yra gerai. o gal net ir niekada gerai nebūtų. nesvarbu. taigi, praėjusią savaitę Remarko knygoje perskaičiau štai ką: "žmogaus gyvenimas per ilgas meilei. Tiesiog per ilgas. <...> Meilė - nuostabus daiktas. Bet vienam kuriam visada atrodo, kad per ilgai užtrunka. O antrasis sėdi pastiręs ir spokso. Spokso kaip beprotis." Čia tokia labai remarkiškai-vyriška mintis. ir dabar nežinau ką apie ją galvoti. nes kai prieš savaitę ją užsirašiau, tai galvojau vienaip, dabar galvoju kitaip. tai geriau nieko nesakysiu. bet mintis verta dėmesio. verta diskusijos. verta ginčo. verta prieštaravimo arba pritarimo. gerai, bus apie ką galvoti prieš užmiegant. daug galvoju dabar. manau, kad visai sveika. tik svarbu, kad neskaudėtų nuo minčių. rodos, kad neskauda. kol kas ir svarstyklės veikia gerai. o šiaip, mintys ir išvados kol kas yra tokios, kad svarbiausia netapti  valerijono lašais, o jeigu jau tokia padėtis susiklostė, tai bent jau širdies darbą gerinančių lašiukų vaidmenį perimti. viskas arba nieko. aš dar nežinau kas aš ir kas man. 

gražios dienos---

šitas blogas gelbėja mane nuo nuobodaus ir betikslio konspektavimo.

p.s. -

23.5 (ir čia ne valanda, kurią pradėjau rašyti šį įrašą)

kartais biškį atsiranda problemų. kur? ai, mano galvoj. visiškai tik taip. kartais pati jų prisigalvoju arba susapnuoju, arba išsvajoju (visai neseniai įvyko nušvitimas ir suvokiau, jog prieš miegą, troleibuse, paskaitose aš ne tik analizuoju, galvoju, mąstau, bet ir svajoju. tiesą sakant, labai dėl to nudžiugau, nes maniau, kad tokį reikalą pamečiau maždaug 9 klasėj. tai dabar truputį neatsidžiaugiu ir mėgaujuosi svajojimais. tiesa, kaip galima pastebėti iš pirmų mano sakinių, ne visada teigiamais, nors... greičiau jau viskas, kas neigiama yra daugiau svarstymo padariniai). tai va, kartais taip nutinka ir net nei iš šio, nei iš to, kad ir pusė dienos su šypsena pravaikščiojus, vakare galiu šiek tiek susiraukti. o šiaip jau, viskas labai gražiai ir spalvotais rudeniniais lapais nubarstyta. mažyčiai ilgesiukai, dideli žingsniai į priekį, nes šitie metai yra būtent tokie, kai reikia visur drąsiai ir pirmyn, mėgautis, džiaugtis, užsimiršti... panašiai ir gyvenau šią savaitę, kai lipi per kelis barjerus ir darai tai, ko anksčiau neišdrįsdavai, apie ką pagalvodavai, bet pakakdavo tik nusijuokti ir tą mintį nustumdavai šalin. nu tikrai, visko labai daug. o šiaip tai turėjom smagią kelionę į Trakus.daug ką pamatėm, daug prakalbėjom, daug dainų išklausėm, kai kurias net po kelis sykius (ne todėl, kad kitų neturėjom, o todėl, kad labai gražios), galiausiai, ne vieną paskutinės sekundės šansą išnaudojom. ir dar kartą likimui ranką paspaudėm, nes viskas nutinka ir pakrypsta ta linkme, kuria ir turėtų krypti. taip, viskas gražu ir kartais šiek tiek neblaivu, bet toks jau tas gyvenimas!

///

ir dar kai kas šįvakar -

(be jokių gilių interpretacijų. galbūt)

ir dar, pamąstymui prie lietaus nuskalauto lango - ‎"jei principų nelaužysi, tai koks iš jų malonumas?" (E. M. Remarque).

vis dar švenčiant

gali bėgti ir nesidairyti, bet nuo tokio reikaliuko kaip gimtadienis niekada nepabėgsi. o visai smagu. juolab, kad vis dar gyvenu tomis nuotaikomis, kai kas nors netikėtai prisimena. kaip ir E. visiškai netikėtai ir netyčia sutikta Lukiškių aikštėje pribėgo su fuxų lietpalčiu ir nupeckiotu veidu ir rėkavo 'su gimtadieniu!' sekmadienį bendrabuty prisėdėta su vynu ir durniavimais, galiausiai su balionais ir staigmenom iš Merkinės. labai smagu buvo, kai atvažiavo P., K. ir A. su šampano buteliu ir didžiausia puošte. tikrai. labai nuoširdu ir paprasta. arba kad ir į Bix visus susikvietus, net nesuvoki, kad bus tieeeeek daug dovanų, kad kitą dieną galvoji, jog už visas jas reiktų puotą kelti, o ne prie limpančio stalo visus pasodinti. (mintys kitiems metams). ai, o ir šiaip, gražiausias metas kada gali gimti, yra ruduo. ir dabar yra gražiausias metas, kai gali labai daug kalbėti, svarstyti ir dešimtis kilometrų nueiti vien tik besijuokiant. smagu čia taip gyvenimą lipdytis. kaip su J. ir kalbėjom, kad dviems durneliams visada lengviau nei vienam. gyvenimas tvarkosi ir taip nuo pat pamatų - kambary jau turiu lentynas, ant kurių viskas tvarkingai sudėta, ant stalo jau trečia savaitė žydi gėlės, nuostabių kvapų smilkalai smilksta, rytais kava skani, nes nereikia niekur skubėti, panašu, kad praktiką turėsiu kur atlikti ir daaaar - yra tiek daug žmonių, su kuriais aš mėgstu kalbėtis, juoktis, liūdėti. Aš nemoku garsiai dėkoti ir sakyti kaip man gera būti su žmonėmis, bet aš labai tikiuosi, kad jie patys dažnai tai supranta. Nes juk ne šiaip sau balkonai per tiek dienų nutrypti su I. ir M., tiek aptarta, suprasta, prisijuokta ir paliūdėta su J., tiek papasakota D., tiek prisvajota ir priplanuota su J, kad kaip gi gali abejoti žmonėmis???  O kiti tiesiog dingsta ir taip skauda, nes skauda ir jiems. ir nežinau kodėl jie dingsta, bet nenoriu, kad jie išeitų. nes gal ne tokia švari esu aš, kad būčiau verta turėti juos šalia savęs. kai pradedi galvoti, tai galva sukasi. geriau į priekį eiti, nes laimė dažniausiai būna arčiau nei pats įsivaizduoji. arba laimė išskrenda apsižvalgyti, o paskui parskrenda ir pasako: "čia-geriausia!" taigi. būna ir taip. 

aš tikrai esu labai laiminga, kad jūsų turiu tiek daug, nes...kitaip nemokėčiau gyventi!

p.s. šiais metais ir vėl skaičiuoju 12 dienų po gimtadienio, rikiuodama jas pagal mėnesius. prognozė jau visai netrukus!

o čia tokia labai man patinkanti ir savą interpretaciją inspiruojanti daina. 

nes visokių chuliganų turiu savo galvoj.