mečiau rašymą. bet tikrai. ne, ne šitas seiles, sapaliones, svaigimus, abejojimus, nesveikus ir nihilistinius svarstymus. seniai posmo nesudėjau, seniai buvo tokia naktis, kai po dviejų valandų vartymosi ant nepatogios, vienišos pagalvės, įsijungdavau stalinę lemputę ir rašydavau, rašydavau... irzliai braukydavau, dėliodavau raides mažoje užrašinėje. ir nežinau ko labiau pasiilgau ar to mechanizuoto, į sapnus nunešančio rašymo, ar tų galimybių, savęs ir kitų ieškojimų keistuose koduose, savęs, tokios nepažintos, neatrastos ir kiekvieną kartą naujos pačiai sau. ak, ak, ak, egoizmo šūksniai... bet tikrai, tikrai ilgiuosi. tikrai, tikrai pykstu, kad mečiau tokį žalingą / malonų naktinėjimą (nes šita siela tikrai dažnai nemiegodavo naktimis). ir mėginau, bet nesugebu sugrįžti, negaliu pradėti, negaliu baigti, per dažnai sustoju. jau rugsėjį svarsčiau apie tai. tada kaltinau žmones, o ne save. svarsčiau ar nėra taip, kad senos siekiamybės, kurios pagaliau it audra įsiveržė į mano gyvenimą ir atėmė visą tai. išties, kaltinau konkrečius asmenis, kad jie tokie nuostabūs savo egzistavimu ir turi vieną didelį minusą - nesukelia man jokių filosofinių, poetinių klajojimų. tiesa, vėliau pradėjo kelti, bet per daug elementarūs tie klausimai man pasirodė, net neverti atsakymų, net neverti diskusijos ir savieškos, todėl absoliučiai nepradėjau ir garsiai trinktelėjau durimis. tada svarsčiau, kad po dienos, dviejų, trijų, savaitės užplūs liūdesiai, abejonės, kad mano poelgis buvo nepamatuotas ir prasidės nihilizmo kupinas lapkritis. bet ne! ir nežinau kas dėl to kaltas - ar pečius prispaudęs universitetas, ar tai, kad gyvenime daug visko vyksta ir be to, ar nebuvo verta, bet paprasčiausias ir elementariausias atsakymas būtų toks - aš pripratau. pripratau neįgyvendinti to, kas elementariai pagaunama, kas jau tupi ant mano delno ir belieka tik užlenkti pirštus, stipriai suspausti ir nužingsniuoti paupiu. aš pripratau, kad nemoku visko iki galo idealiai susidėlioti. gal aš tiesiog nemoku patogiai gyventi? dažnai kritikuoju ir sakau ne vienam žmogui, kaip jis nemoka gyventi, kaip nesusidėlioja prioritetų, kaip skaudina save dėl tokių juokingų dalykų. bet aš niekuo nesiskiriu nuo jų. ir čia dar kiti dalykai išplaukia. visi tie foxy lady sindromai vieną dieną pasmaugs mane ir viskas baigsis liūdnai. tiesa, dažnai taip ir nutinka, bet vis dar nedrįstu sau to pripažinti. taip, taip, taip, foxy lady. sindromas kandus ir malonus, liguistas, bet toks neišgyvendinamas iš mano pasąmonės. vis naiviai tikėjausi, kad tai baigsis kartu su mano pavėluota paauglyste, bet niekaip. taip, čia toks naivus ir vaikiškas sindromas, kai labai stipriai nori būtent to, ko visiškai nereikia. taigi, o grįžtant prie rašymo, tai nežinau ko man reikia, bet tikiu, kad šie metai (o gal ateinantys labiau) ir yra/ bus tam atsakymui paaukoti. ak, galimybių virtinė artėjanti. ak, kur padėti savo jauną, energingą kūną ir proto ribotumą įrėminantį diplomą? vis dažniau ir dažniau kartoju, kad metas kažkur dingti, išvažiuoti pasislėpti. ir baisu, kad tai netaptų realybe, nes visuomet didelio noro skatinami žmonės nepamato prie kojų tupinčios tylios ir didelės galimybės. bet mes kaip nors. kartais nebūtina klajoti už jūrų-marių (ironija, ironija), kartais pakanka vienos valandos miške, kad atrastum atsakymus puse metų kamavusiems klausimams.
vakar prisiminiau vieną savo jaunystės atradimų - Joną Lietų - "Mama, nukirpk man plaukus, aš neberašau", rašė jis taip. nusikerpu ir aš, tik vis dar nerašau...
ačiū I už gražią dainą. tik taip netinka redagavimui. taip liūdna, kad tokios dainos skamba, tokių darbų eigoje. // pabaigai pasakysiu, kad seniai naktiniu Vilniumi basčiausi iš širdies. iš visos, visos širdies, o ne alkoholio vedina. noriu iš šitos jaunystės išpešti viską, kas tik įmanoma, kaip Gavelio herojus iš ligonės pešė skausmu pasruvusias istorijas, taip aš iš šito gyvenimo noriu traukti visus syvus, visą orą, visas galimybes.
-nepersidirbkime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą