ir vėl čia... kambarys tuščias ir vėsus. šiek tiek nejauku. nesuprantu kodėl, bet kiekvieną kartą, kad ir kaip būčiau pasiilgus visko, vos tik įriedu su lagaminu į kambarį pasidaro šiek tiek baugu. ir tai tęsiasi bent kelias dienas. tada viską tvarkausi, rūšiuoju, apžiūrinėju, perdėlioju, tarsi iš naujo mėginu susipažinti... bet kai gerai pagalvoju, suvokiu, kad jau ne tiek daug laiko turim pažintims, teliko paskutinis semestras. kažkada I. manęs klausė ar nebus gaila po keturių metų palikti. greitai leptelėjau ne. bet išsyk atsistojau prie lango, labai gražiai krito snaigės, o bendrabutyje priešais virė tikras gyvenimas - kas rūkė balkone, kažkas striksėjo ant lovos, kažkas mokėsi prie stalo, kai kur švietė tik žydri televizoriaus švyturiukai, vaikinai lauke šaudė petardas, o po langu puikavosi kažkieno negrabiai (eilinį kartą) išminta širdelė ant sniego (ir vėl ne man (ne, tai nėra verkšlenimas)). kai visą tai pamačiau, labai greitai sumečiau pasitaisyti ir ilgesingu balsu pasakiau taaaaip, pasiilgsiu. be proto. nes kad ir kiek kartų aš dar būsiu studentė, kad ir kiek kartų mėginsiu būti fukse, man niekas nesugrąžins to, kas nutiko per šiuos ketverius metus. ir kiekvienas rugsėjis visuomet rodės prastesnis už tą, kuris jau buvo, bet galiausiai, kai atsigręžiu atgal - kiekvieni metai tokie žavūs ir tokie užpildyti. taip skaidriai viską prisimenu. kaip pirmomis dienomis su M. neišlįsdavom iš balkono, kaip su kaimynais susipažinom, kaip A. virtuvėje garsiai klausydavo Povilaičio, o R. - Muse, kaip turėjom alaus antradienius, o pirmadieniais žiūrėdavom namų šeimininkes, kaip kas vakarą lošdavom uno, o pertraukėlių metu mokėmės kalbotyros medžius piešti ir skaitėm graikų mitus. kaip vyrai virdavo sriubą ir kepdavo blynus, o paskui visi valgydavom ir žiūrėdavom serialus. kaip kraustėmės ir ne vieną kartą perstumdėm kambarį. kaip pirkom keptuves, kaip paskui liūdnai jas reikėjo parsinešti į savo kambarį. prisimenu kaip šventėm naujus (3 dienas!), prisimenu kaip juokėmės ir pykomės. kaip žaidėm alias'ą ir visi puikiai žinojom kaip paaiškinti Vladą Garastą. paskui nešėm daiktus žemyn. ne tiek jau ir toli. paskui naktinėjom vienumoj arba ne visai. paskui atėjo K., o netrukus ir antras kursas su G. su visom karalienėm ir skraidančiais blynais iš 14 aukšto. ir visko tiek, kad kibirais nešk, bet neišneši, nulupk tapetus, o kambarys vis tiek alsuos prisiminimais ir akimirkomis, kurios virsdavo naktimis, paromis... kai visos trys neužmigdavom ir tada kiekviena palindus po stalu, 4 valandą ryto, pakuodavom kalėdines dovanas viena kitai. arba pasipuošdavom sijonais ir šokdavom ant lovų. per naktis, per dienas. kaip morališkai ir fiziškai palaikydavom viena kitą per sesijas ar kitas gyvenimo negandas. ir kaip paskui liko tuščia. kaip pusė metų mėginau susidraugauti su kambariu ir tyliai laukiau, kol iš tų raudonų tapetų pradės lįsti smagiausi prisiminimai. ir jie nelindo, bet tada buvo milijonas kitų ramsčių. kai su I. gerdavom kavą ir bėgdavom į balkoną vos tik pasirodydavo saulė. kaip laukėm pavasario ir nekentėm sniego. kaip ilgai planuodavom kada gersim alų (nes jau nėra pirmo kurso, kai viskas būdavo netikėta!), kaip paskui sugrįžo M ir kol galiausiai šiemet atsikraustė I. (ne ta pati, su kuria geriam kavą). ir viskas vis dar juokinga ir vis naujų dalykų sugalvojam. ir atrodo, kad kiekviena rytą pabundu su mintimi kaip aš noriu kuo greičiau pasiimti tą dokumentą Jonų bažnyčioje, kaip aš noriu krautis keptuves, nukabinti lentyną su visomis kalėdinėmis lemputėmis ir paskutinį kartą užlipti į 16 aukšto balkoną. ten, kur viskas prasidėjo. bet ne. nė velnio. labai gerai viskas čia. labai. ir va, po viso to, ką dabar parašiau, visai ir jauku, šypsausi žiūrėdama į savo išklijuotą sieną ir kuriu planą, kaip eisiu į 1604 pasižiūrėti ar neuždažė spintos durų, ant kurių su M. liejom pyktį ant lit.teorijos (nes tuo metu tikrai nesupratom kokia čia mišrainė ir su kuo ją valgyt)... ir tie prisiminimai, tos akimirkos vis dar auga į raudonas sienas, ir į tą geltoną, ir į tą baltą spintą... ir balkone, kur tiek knygų perskaityta! ta proga... trumpam bėgu.
tai va, o po visų šitų belestrikų ir keistai atsiradusių pasakojimų galiu pasakyt, kad šiandien susitikom su J., pasveikinau ją su Kalėdomis (na, gal greičiau su Naujais). nebuvo tokio susitikimo po visų švenčių, kad jaukiai pasveikinčiau. išsikeitėm pinigus. kelias valandas gėrėm kavą ir gossipinom, ko nedarėm jau kokius kelis mėnesius (baisiai daug laiko praėjo, kai pamatai tai žodine forma...) ir rytoj kalbėsim. ir iki pat trečiadienio vakaro kalbėsim. toliau. apie apie visas paslaptis, gėdas ir meiles. ir ne tik apie tai. kalbėsim ir apie tikusius bei netikusius vyrus. ir eifelio pakrašty fotografuosimės, ir Luvre vaikščiosim išsižiojusios... bet čia jau pasakojimai bus po visko, visko.
o šiaip šiandien labai džiaugiausi kaip subtiliai susitvarkiau su savo moteriškumu ir sugebėjau kelionės daiktus sutalpinti į mažesnę kuprinę, nei tikėjausi. taigi, yra du variantai:
a) išvažiuosiu be pusės daiktų;
b) nuo paskutinės stovyklos tikrai išmokau krautis daiktus.
kelionės metu viskas taps aišku.
a) išvažiuosiu be pusės daiktų;
b) nuo paskutinės stovyklos tikrai išmokau krautis daiktus.
kelionės metu viskas taps aišku.
o šiaip, tai nesušalkit, o mes ten kaip nors. su aukštakulniais ir plonesniais drabužiais, nes +10!
O čia D. šiandien priminė -
o dabar jau tikrai bon voyage!
nes rytoj bus ir taip ką veikti!
