-

Sugedę kompasai,

vyno taurės tuščios,

beprasmybėse cirkuliuojantys kūnai.

Praviruose languose

smaugiasi užuolaidos.

Tu laikai mane,

atimi orą,

gniauži laisvę,

nuogos tiesos nepripažįsti.

Atiduok mane,

grąžink mane,

noriu savęs,

pavasarį mylinčios. 

Skaidrūs gegužės vidurnakčiai,

o aš bučiuojuosi su mėnuliu.
Po kojomis klykia pakalnutės –
vaza sudužo.
Egocentriški cerberiai
Savo tuščiu,
Skambančiu vidumi,
Šnopuoja man į ausį. 

Paryčiais į upę mėtau savo mintis
ir ieškau grimstančių šešėlių.
Tolumoje aidi vargonai,
tavo kūnu bėgioja skruzdėlės,
o aš einu atsiimti savęs.

Užuolaidos pasmaugtos,

švinta,
mintis iš upės traukiu.
Šalia liko tavo kūnas,
O prie jo tik cerberiai,
Uostantys ir bėgantys tolyn,
tuščiomis.

Nerado...

Nes aš buvau
Tavo prasmė.