gyvenime visko tiek daug, nors jau visą savaitę kartoju, kad trūksta kažko. emocionaliai teigiamo. maloniai supurtančio.
netikėtai sprogusi vasara atima mano kūrybinį polėkį. jau visomis prasmėmis.
nesipildo sąsiuviniai, recenzijai rodos reikia cezario pjūvio. kursinis, it grūdas tyliai tūno po žeme. kiti rašto darbai dar net nesisuka mintyse.
šiltos naktys, pokalbių lavinos, balkonuose alus, kava ir arbata, šypsenos ir viskas čia, ko trūko man anksčiau.
Nes M., kuri daug juokiasi ir kalba, ir I., kuri laiku ir vietoj būna su manim!
jaučiu kaip stipriai prilipau šiame mieste. jaučiu, kaip reikia vis dar būti būtent čia.
nors kvepia jau namais.
o ten taip pat ramybė kūną, sielą, širdį glosto.
ir šiandieniniai Eduardo Mieželaičio posmai, ištraukti iš šiek tiek juokingų kontekstų, bet limpantys.

" Ir grįžau. Po daugybės dienų.
 Ir tyliu. Nieko tau nesakau.
 Prie ugnies drabužius džiovinu.
 Pypkę prikemšu. Ir užrūkau."




---


jaučiu, kad grįžau ten, kur pradėjau, taip džiaugsmą toliau auginu. Ir žuvys vėl plaukia tarp mano plaukų. pavasaris įsupa, įsupa...
nepaleidžia!

---
gyvenkit!

baigiasi

tuštuma. niekada nemaniau, kad taip jausiuosi šiuo metu. Ilgai laukta diena, kai jau nusikratau tokios atsakomybės ir daug kam atrodančių beprasmių darbų ir... liūdna. Nuoširdžiai liūdna. Iki pat tekančios saulės atšventus Naktų pabaigą. Išsišokus ant baro. Išsilaksčius per lietų. Ir patekus į ne vieną įtampos zoną. Vis savęs klausus. Aš bijau? Bet aš to niekada nedariau, tai kodėl nepabandžius?! Ir viskas... Vakarykštė diena visa išmiegota, beveik nieko negalvojant. Ir tik tada, kai paskambino P. iš visuotinio susirinkimo ir visi pradėjo ploti garsiai, garsiai, susigraudinau ir tada ilgai galvojau - o kas toliau?... Žmonės, kas toliau? Viskas, dabar lieka tik paskaitos, ir aš tik nuobodžių žmonių gyvenimo tempais suksiuosi?... Ach...dar vasara!
Visko galvoj pilna, o rodos, taip tuščia.
visur randu lapelių su nebaigtais eilėraščiais. o... kad aš taip kursinį rašyčiau, kaip juos.

šiek tiek APČY, bet paracetamolis padės! ir šiek tiek valio! Naktys prasidėjo ir aš tikiu, kad bus gerai!

ir... kai gyvenime mėgini išsiropšti pro mažą langelį, nepamatai, jog už tavęs plačiai atvertos durys. gerai, kad yra tokių, kurie mane nukreipia tinkamais keliais!

ir vienas iš šimto šios dienos džiaugsmų:

ir lietus nėra labai blogai ;>

04.13

naktį
gimsta žmonės,
sprogsta pumpurai,
ir tyliai smilksta cigaretės -
nuobodu.
naktį
pirštai nyra vandeny...-
šalta.
naktys
spaudžia kūną...-
nejauku.

dykumos akiduobėse verias, 
šaižiai klykia lietūs.
naktį
spąstai gaudo - rezga intrigas,
traiško sielą,
tyliai aš kraujuoju
be tavęs.

naktį
delnas delno ieško,
nesuranda -
kasdieninė duona,
dalinkimės kartu.

naktį
melo pinklės aidi giriose.
iš vienaskaitos
tampu daugiskaita.
skaičiai! -
naktį jie visi nedalūs...

mintys it ugnikalnis,
lieja karštą lavą manyje.
aš išlaisvinau chaosą,
bet...
pasiklysti spėjau aš jame.

ne-ne-ne

neišskaičiuotos liko paskutinės atostogų dienos. bet... kam tai rūpi? kai kam lemta sugulti tik popieriuj, kad mažiau kraštutinumų pasiektume.

o šiandien aš beveik mokausi, nes kolis už 11 valandų. laiko dar turiu. 

o galvoj chaosas. mintys rangos, kaip šimtakojis į krantą išmestas. tiek dvilypių ir dviprasmių veiksmažodžių-daiktavardžių-prieveiksmių many, kad kartais pagalvoju, jog net ir miesto dulkės ne viską užklos. 

o parkai jau jaukūs ir kava skani. ir vėjas plaiksto plaukus. ir paupiu ryte žygiuot smagu. tik norėčiau, kad kitos upės čia tekėtų ir krantai, gaila, bet ne tie. 

grrrrr....visko ryškiai per daug.

mažiausiai rūpi kolis, nors ne taip turėtų būti!

----

ir, žmonės, beldžiamės greičiau į tuos 'garažus' visų minčių ištaškyt ir alum nuliet!

Nr.6

deluxe kanalo šeštadieninis siurprizas -

Saulėtų Velykų!

Nr.5

jaukiau negu jauku... norėčiau, kad būtent taip ir būtų prasidėjusios mano atostogos, o ne pačioje pabaigoje pražydusios šiais pokalbiais ir saule. Visa diena šviesi ir pilna prisiminimų. Ir... mergaitiškas vakaras pas mane. Susitikom su M, K ir V. Kartais būni su žmonėmis ir net nesuvoki, kad taip ilgai jų nematei, nes jie visuomet lieka šalia - tavo mintyse. Ir pilnatis, neįprasta man - jauki. O jeigu tokiu metų laiku eini šalia upelio vidurnaktį, būtinai užuosi pavasarį ir išgirsi tirpstantį sniegą. (jėz, tikiuosi, kad kai pabusiu, lauke nebus balta...). Mėgstu Velykas ir savaitgalį prieš jas, nes daug darbų ir virtuvė kvepia. Mėgstu ir Velykų rytus, bet apie juos jau vėliau.

Savaitės pradžioje beveik klykti galėjau kaip noriu atgal į miestą, o dabar net gerklę užspaudžia, kai suvokiu, kad vos kelios dienos liko. Bet viskas keičiasi ir keičiasi. Jeigu ne atostogos, tai kuris nors savaitgalis būtinai atpūs mane čia, kur visada ramybė į kūną įauga. Ir būtinai, būtinai, būtinai, kai kitą kartą parvažiuosiu, bus galima naktis praleisti ant Nemuno kranto, negalvojant apie jokius plaučių uždegimus! Maždaug kur nors čia:

 sapnuokit zuikius, po žalią pievą lakstančius!

Nr.4

dar viena atostogų diena paleista vėjams.

Šį kartą tiesiogine to žodžio prasme.
buvom susitikusios su M., ilgai vaikščiojom, daug kalbėjom, užlipom net į kalną, ant kurio paskutinį kartą buvau prieš metus. Džiaugėmės saule, žaidžiančia upės srovėje ir... vis kalbėjom. Tikrai daug ir tikrai atvirai.
O! Gi, kad galva būtų švari, o mintys skaidrios, reikia kalbėti.

ir kai ėjau pas M., tuo senu, paauglystės metais, išmindytu keliu ir klausiau Foje, supratau, kad nuo tų pavasarių praėjo 5-6 metai. Šiek tiek išsigandau tų minčių, bet tuomet pagalvojau, kad visuomet, kai tik aš panorėsiu, man bus 16!

   
pasiduokit pilnaties vilionėms!
ir skaniai sapnuokit.

Nr.3

pasyviai.pasyviai.pasyviai.pasyviai.... <...> pasyviai.

Es gribu atiet! Įkvėpta latviešu valodas namų darbų, galiu pasakyti tik tiek.
Reikia judesio. Dar reikia saulės, miesto, žmonių ir kelionės kur nors toli. Ta proga, šiandien prisiminiau mano, M. ir A. susitarimą vasarą keliauti. kur nors, bet kur, kažkur. Galvoj žemėlapiai kaupiasi, gaublys sukasi...
---
trumpam buvo dingusi elektra, ta proga užsidegiau visas žvakes esančias mano kambaryje, pasirodo nemažai turiu, dabar taip ir sėdžiu, žaidžiu romantiką.

šiandien skaitydama savo konspektus, radau citatą iš Jono Meko dienoraščio: 

"Man įdomu būtų žinoti, ką veiktų dvidešimto amžiaus žmogus rojuje, kokį aprašo senos knygos... [1944, gruodžio 26]"

ir tada ilgokai galvojau apie tai, kad tuo metu, kai tai parašė, J. M. buvo labai jaunas ir nei prie vargo, nei prie darbo nepratęs vaikinas, skindamasis kelią asmeninės laisvės link, kėlė tokius klausimus. Visuomenės ir moralės žaizdas jis pastebėjo būdamas beveik mano amžiaus. Galiausiai, Jonai, Jonai, kaip dabar, XXI amžiuje pats pakomentuotum savo mintį? Jau tada, pajutęs karo smūgius, jis rašė apie sudaiktėjusius ir ne tik psichologinėmis, bet ir fizinėmis naštomis apsikrovusius žmones, tai kokia gi tragedija dabar mus ištiko?

o kokias tragedijas sukuriame mes patys?

akivaizdu, nereikia šimtmečių, pakanka dešimtmečių, o kartais mėnesių, kad žmogus sugebėtų į klausimą atsakyti klausimu.

---

gal ir padrikai viskas čia atrodo, nors toli gražu, toli gražu...

---

Nr.2

betikslių dienų, bevaisiai vakarai. Tik mintys šaknijasi giliai ir prasmės jokios neužčiuopia.
-
bent susitvarkiau visus savo el.paštus ir atrašiau į visus 'darbinius' laiškus, parodydama žmonėms, kad aš dar gyva. Ir pagaliau atrašė 'literatūra ir menas' dėl recenzijos. Valio! O dabar visos bėdos tik apie "naktų" savaitę ir sukasi.
-
tiesa, dar gerą filmą pažiūrėjau. nieko ypatingo, sukrečiančio ar prasmingo, bet vis ne į lubas žiūrėti -

Nr.1

aš mėgstu įsiūbuoti beprasmybes nors ir žinau, kad kitaip jų ir neišpildysiu, kaip tik iššokdama lauk. Nors, nėra blogai. Viskas kiek kitaip, lyginant su 'kavos pertraukėlėmis'. 

žinau ir tai, kad egoistė esu.

nieko naujo!

kol kas trūksta tik išbėgimų į balkoną.

o atostogų laiką užpildau ne taip, kaip planavau. 

reikėtų vieną dieną pradėti tvarkytis gyvenimą, susijusį su mokslais, nes kol kas vis dar mieliau pati knygas rašyčiau, nei skaityčiau reikiamas. 

.

.

. 

ir kol kas galva dar išjungta. funkcionuoja tiek, kiek reikalauja akvarelė.

triptikos lipa laukan, po mano oda teka spalvos, o vietoj žodžių tik muzika plaukia į mane. 

jokių aliuzijų ar interpretacijų. tik intertekstai. jie... kartais... netikėtai... iššoka.

o kai pavasario pritrūksta, labai paprastai išsprendžiu šią problemą užsidarydama kelioms valandos virtuvėj -

turiu milijoną minučių, kad pabūčiau su savimi, kad bent šiek tiek užmirščiau dulkino miesto keliamas bėdas.

O jau nuo šiandien pradėjau spręsti ir šią problemą:

šiandieninis vėjas išpūtė visas mintis laukan. dabar ramu ir tuščia. jokių audrų nėra ir būti negali, nes...

dabar ilsiuosi, o po savaitės daug darbų manęs lauks, nors jau dabar norėčiau užsidaryti savo SA stalčiuje ir dėliotis idėjas! :)

kasdien vis labiau suvokiu, kad, po galais, ką aš veiksiu, kai nebeturėsiu pareigų?!

.

.

.

" Ne, ne žodis tuščias, o kas ir kaip juo pasakyta. Žodžiais parašyta ne tik Hamletas, bet ir Kaukolė žalsvame čemodane. Ne žodis kaltas, o tas, kurs jį vartoja. Esi tas, ką sakai. Esi tas, ką rašai. (Lukterėjęs) Taigi, jeigu parašai. Ir nekaltink žodžio, kai jo nerandi. (Patetiškai) Words, words, words! There is no greater pleasure for a writer than words. – Cha! Nebent tiktai tada, kai jie jau parašyti."
(Kostas Ostrauskas "Žodžiai, žodžiai, žodžiai...")

---

kol kas tiek.

nors naktis ilga!

kad dabar bent valandą Saulėtekio balkone pasėdėt galėčiau!
---

.

.

.

cheers! 

...nes viskio dar turiu.