o aš tyliai kuriu tau eiles.
vieną naktį gimdysiu
harmoniją,
tu tylėsi...
ar girdi?
mes skandinam tiesas.
išėjau,
nes tu - mažas žmogus,
tyliai durys girgždėjo,
žmonės meilę žadėjo.
ir girdėjau kaip klykė
piktybės ir skausmo nugludinti
žvilgsniai.
begalybėse bėga -
niekada...
niekada...
sustabdyk!
čia - įskaudintos lūpos,
beprasmybių džiaugsmai.
pievoj mylisi hipiai,
o aš kvėpuoju lėtai.
niekada...
niekada...
sustabdyk!
sveiko proto likučiai tyliai skęsta laike.
ar sulauksi manęs šiam ligotam mieste?
[kai neužmiegi, nes jau viską atsiskaitai, o dėstytojui tokių tuštumų neparašysi]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą