šiandien ėjau pro sereikiškes. kokias dvi savaites neturėjau šio maršruto. viskas kaip visada, viskas kitaip nei buvo bet kada. yra žmonių, bet nematau vyro dalinančio kaštonus. pienės žydi, bet nėra vainikų. buvo suoliukai, dabar žmonės metė sėdėjimą. buvo vyno, dabar tik kava. kalnas didingas, bet medžių nebeliko. viskas kažkaip kitaip. kaip ir mano gyvenime buvo kažkada, kai išaušus diena skyrėsi nuo vakarykštės dabar, kai kiekvieną vakarą guluos lyg girta, sapnuoju šyzas, valgau kažką ir didžiąją paros dalį praleidžiu skaityklose. norėčiau bent jau čia rašyt apie ką nors įdomaus, bet nepavyksta, nes tikrai nieko įdomaus mano galvoje nėra. ir kai vakarais vos parslenku į kambarį, tai didžiausias gyvenimo džiaugsmas - išdygusios salotos, o didžiausias atsipalaidavimas - klausant Razausko 14 aukšto balkone sėti bazilikus. Sėdžiu dabar hipsterių nutrintoj kavinėj, galvoju apie savo svajonių darbą, kvaršinu galvą dėl kraustymosi, dėl bakalauro, dėl stojamųjų. dėl kažkokio nuobodaus gyvenimo... iki Mažvydo 10 min, bet neatsistoju ir neinu, nes kai nueisiu, privalėsiu rašyti... o aš taip pavargau. o kai žiūriu pro langą, tai rodos, kad visi, visi, kurie eina gedimino prospektu yra be proto laimingi, be proto laisvi ir atsipalaidavę. ir aš džiaugiuosi, kad žmonės turi laiko matyti pavasarį, bet... o kur mano pavasaris?
ir dabar jau tikrai einu vartyt senų litmenių, pergalių ir komjaunimo tiesų, nes ten visai ir įdomu.
tiesa, šiandien 15min. atsirado mano straipsnis. nėra viskas jau taip ir blogai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą