kartais visi neišsiųsti laiškai būna pakeičiami kitais. tokiais, kokius nori gauti adresatai... o tie, kurie pasilieka juodraščių skiltyje būtinai ten slepiasi ilgai - ne vieną ir ne du mėnesius. o jeigu tik įmanomas toks dalykas internete, tai kiurkso apdulkėję ir vieniši, kol galiausiai, tvarkant elektroninį paštą, būna surasti ir išgyventi. iš naujo. dar jautriau, nei buvo rašomi.
"ir tu tiek daug kartų kartojai tą pačią frazę, o aš niekada, niekada nenorėsiu taip elgtis. niekada, niekada nepabėgsiu, jeigu manęs to prašys. pabėgimas visuomet buvo ir bus tik mano vienos planas. visuomet slaptas ir niekam nežinomas. kad ir kiek kartų tu pakartotum tą frazę, aš vis vien eisiu link tavęs... eisiu tyliai ir nuleidusi galvą. eisiu bijodama tavo ir visų kitų akių. kad ir kiek kartų... o aš eisiu kartais neblaiviai ir tuomet visai drąsiai. eisiu kartais piktai ir agresyviai, tuomet tu manysi, kad aš einu atgal, kad traukiuosi, kad sudėjus ginklus šoku kitų rankų vijokliuose, bet tu nežinosi, nežinosi, kaip stipriai ir greitai tuomet aš artėju link tavęs. aš einu. ir žinau, kad kada nors virš tavo ir mano galvų plevėsuos baltos vėliavos. švarios. ne naujos. bet tos, kurias kažkada jau kabinom. ir aš kviečiu tave į pasimatymą. kada nors, kai plevėsuos vėliavos. ir mes šypsosimės. ir nebijosim vienas kito. ir bus jauku tylėt..."
ir po tūkstančių neigimų, po perplauktų jūrų, po visų bokalų alaus, po tiek išmestų eilėraščių ir po tiek daug melo sau... kartais tiesiog nebelieka nieko kito, kaip tik įsimylėti...
*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą