juodraštinis

radau ant mažo lapelio:

begalybės

Begalybių trafaretuose

laiko skruzdės

pasimetusios.

Begalybių linkiuose

laikrodžiai sugedę.
Tavo pėdas,

pajūrio smėly įspaustas,

Tas –

su viltimi, su noru pasilikti -

švytuoklės,

žarstančios smėlį,

tyliai užpustė /

užpildė /

pamiršo /

paliko...

Vakar

žaidėm šachmatais.

Užstačiau visus

gintarus,

visas bangas,

visus laivus,

kada nors įplaukusius,

įplauksiančius

į mano uostą.

Pralaimėjau...

Ir sukau ratus

begalybių linkiuose.

Paskui skruzdes,

paskui laiko švytuokles.

Ieškojau pėdų,

tarp pirštų tekėjo

smėlis,

o tu-

bridai...

bridai...

bridai atsiimti

savo pergalę,

savo džiaugsmą.

Neatsigręždamas

ir nieko

nelinkėdamas.

Pats žarstei

ant pėdų smėlį,

kad daugiau nerasčiau.

Tik užmiršai -

abu sukamės

toj pačioj,

švytuoklių nudaužytoj

begalybėj.

Be galo...

Be galo...

Tik ratu,

lyg žvėriukams,

mums lemta suktis

ir sukti vienas kitą.