koliažas

<...>

o dabar sėdžiu aš skaitykloj, visai man ir čia kaziukas. Po rytinių spektaklių rašymas tampa panašiu į rašalą, bėgantį iš nuverstos rašalinės. Raidės, raidės, žodžiai, sakiniai... lipdosi, liejasi ir viskas pinasi. Nebelieka skirties – Gavelis, Landsbergis ar graikų mitai. Nebelieka skirties... rodos, taip ir nuneštum viską sulipdžius – visus sakinius, visus wordo puslapius į vieną vienintelį segtuvą ir atiduotum kadetroj, pasakytum „ačiū“ dėstytojams ir išeitum, niekad neateitum, nes ne tai svarbiausia ir ne po skliautais popierėlį pasiimt svarbiausia dabar atrodo. Kartais tiesiog norisi džiaugtis asmeninėmis pergalėmis, kai atrandi tai, ko niekas nesitikėjo, kad atrasi literatūroje, kai atrandi ir nemoki užrašyti tai, ką atradai, kai niekas net nepastebi, kad atradai, o tau atrodo, lyg į stiklo kalno viršūnę vėliavą būtum įsmeigęs. Ir tada tikrai galvoj kaziuko mugė knibžda... 

<...>

ką tik buvau išėjus į lauką. čia jau kovo saulė šviečia. Ėjau prie angelo, kaip ir aną, ir dar praėjusį kartą, bet supratau, kad šįsyk reikia ne ten. Tada ėjau kiemeliais, pro saulės nušviestas arkas, kol galiausiai atsidūriau ten, kur pakliūnu per visas pertraukas. Ir buvo labai gera, nes taip tuščia ir tiek didybės aplinkui, kad atrodo girdi, kaip iš tų sienų lipa poezija, visais pavasariais (ir ne tik) perskaityta. Iš aptrupėjusių sienų lipa eilės parašytos, niekieno neišgirstos, lipa meilės istorijos, kurios tik čia ir pasilikusios, kada nors gimusios ir numirusios tarp dviejų poetų, lyrikų, pasimetusių menininkų. Negana to, bestovint ten ir mąstant apie gyvenimo ir knygų poetikas išgirdau savo laimės dainą. Istorija prasideda taip, kad gyvenime buvo etapas kai visai pykau ant John Lennon, nors pati nežinau kodėl, bet man atrodė, kad meluoja jis apie visas tas laimes ir taikas... tuo laikotarpiu grotuve nejungdavau jo dainų, nors niekada ir neišdrįsau ištrinti. Vieną dieną, važiuojant troleibusu, netikėtai įsijungė „Imagine“. Ir buvo taip gražu, gera, taip lyg širdį, kas pienu būtų nuliejęs, tada supratau, kad nebūtina Lennon‘o klausytis diena iš dienos, nes taip ir auga neapykanta... jo reikia sulaukti ir tada išgyventi. Tai taip šiandien, stovėdama ne angeliuko kiemely išgirdau, kad Kaziuko mugės žmonės išlaukė ir dabar išgyvena tą momentą, gražiai gražiai... su smuiku. Ir buvo labai gerai, ir tada vėl supratau, kad gyvenime viskas labai taip, kaip mes laukiame, nors ne visada suvokiame, kad viskas tokiais keliais ateiti turi. Ir ramybė, ir poezija, iš sienų lipanti, dienas nušviečianti... viskas turi savus kelius, kuriais būtinai pasieks savo tikslą. tave.

---

o kiek daug dalykų mes paliekame už kadro... už kadro lieka juokas, kuris skamba, kai fotografuojamės. žodžiai, kuriuos nutylime, kai nenorime įžeisti, susižeisti, neišdrįstame prabilti. šypsenos, rimtomis akimirkomis. už kadro lieka akimirkos, kai užsimerkiame, kai bučiuojamės. už kadro lieka įvykiai, kurių nepapasakojame kitiems. Už kadro lieka pokalbiai prieš miegą ir rytiniai pasisveikinimai. Kavos puodeliai netikėti. Šokiai naktimis. Balkonai paryčiais. Už kadro lieka pasitikėjimas žmonėmis. Už kadro lieka gailestis ir baimė.  Už kadro lieka momentai kai labai nedrįstame apsikabinti. už kadro lieka šio įrašo pradžia. O kam to reikia kadre? Pakanka laiku ir vietoje įsijungiančios dainos. Ir ramybės, kuri ir taip auga, auga, auga ir lėtai užgožia nerimo naktis. 

<...>

po tiek dienų sugrįžau ir ištraukiau viską. nes kartais pusiaudienio potyriai nuspalvina dviejų savaičių valandų koliažą.