darbai ir sunkusis mėnuo pančioja rankas, mintis, laisvadienius, lentynas ir miesto ritmą. o delnai tvirtai suspausti, kartais tampa neaišku - ar dėl to, kad tyliai, tyliai, meldžiuosi, kai niekas nemato, ar todėl, kad mėginu užčiuopti lyg ir kokį Ariadnės siūlą, kuris pagelbės pasiekti šito klampaus, pelkę primenančio, labirinto pabaigą. apie p. G. galvoju naktimis, rytais, troleibusuose, stotelėse ir parkuose. lyg būtų per mažai, prasidėjo sesija... tūkstančiai knygų nugulė ant mano stalo. o kiekvienas puslapis, raižo pirštus, pjausto rankas ir laukia kol tyliai, tyliai pasiduosiu, tik žinau, kad negalima, nes tiek mažai beliko. ketvirtadienį baigėsi paskaitos. sąmoningai ir labai netikėtai (pačiai sau) atvažiavau beveik pusvalandžiu anksčiau į pirmą paskaitą. ir nieko neveikiau. buvau viena. pusė devynių jau sėdėjau myckos kiemely, gėriau kavą, pirmą kartą pamačiau, kad mūsų auditorijas tikrai valo (!). visai sentimentaliai liūdėjau, nes kažkada jau sakiau, kad liūdniausia dalis - palikti pačius kiemus, kvapus, saulės spindulius ir amžino pavėsio kampus. nes jau taip ir pripratom, kad rūbinės neturim, kad paskaitos vyksta rūsiuose, palėpėse, pelėsiuose... o per keturis metus milijardą kartų užlipau tais girgždančiais laiptais, kur plačiai atvėrus duris pamatydavau labai gerų žmonių veidus. [nuklydau. nuklydau.] sugrįžtu. tai baigėsi paskaitos. bet čia viskas ne taip, kaip mokykloje. vienintelė stilistikos dėstytoja palinkėjo gražių dalykų gyvenime. o visa kita - kaip greito maisto restorane. taip. bus egzaminas. atsiųskite rašto darbą. nevėluokite. viso gero. ir tada galvoj skamba nutylėjimai, kad ta graži pabaiga nėra jau tokia graži ar juolab dar kažkam kitam svarbi kaip tik tau pačiai, sentimentali literate. penktadienį visą dieną klausiau lituanistų, tada grįžau visa pikta, ne todėl, kad nepatiko, o todėl, kad pavargau, paskui šiek tiek galvojau ką aš apskritai ten veikiu, bet paskui pakalbėjau apie savo metų vyrą ir pagalvojau, kad svarbiausia, jog dabar juo žavėčiausi tik aš pati.
kalbant apie kitus gyvenimo įvykius...apie likimą negalima piktai kalbėti, nes jis vis tiek apsisuka, apsisuka, apsisuka... milijoną ratų aplink ir vėl apsireiškia. ir šiandien, vakarop, apniukusioj skaitykloj suskambėjo trečioji likimo simfonija. kokiai sekundei. paskui liftas užsidarė. bet vis tiek. va.
o praėjusį savaitgalį tai gėrėm viskį, žaidėm juodais drabužiais ir pasakojomės kaip gyvenam. paskui slampinėjom su pižamom, juokėmės, juokėmės ir slinkom į namus, nors taip nesinorėjo.
tiesa, vakar perskaičiau gerą knygą. labiausiai ji gera todėl, kad parašyta 1930 metais, Kaune, tik ne lietuvio. Stebinančiai šiuolaikiška fabula ir bohemos gyvenimą atskleidžiantys niuansai. o kaip kitaip, kai Kaunas tuo metu toks ir buvo - filosofuojančios bohemos sostinė. "sėdėjai verandoje, saulės spinduliai žaidė viskio stikle, o tavo veidas alyvų lapų fone buvo kreidos baltumo. Bet tu vis tiek laikeisi savo ir vertei mus gerti kartu su tavim ir filosofuoti. Man regis, kad mūsų filosofavimas šiek tiek šlubavo, ir tik tada supratau, kad iš tiesų tu esi net ne truputį prietaringa. Su giliausiu įsitikinimu liepos mėnesio rytą pasakojai istorijas apie vaiduoklius juokiantis saulei ir giedant paukščiams, ir nė nepastebėjai, kaip groteskiškai tai neatitiko bendros nuotaikos. O mudu su Regnaru sėdėjom, jis su kažin kokiu chalatu, aš vienmarškinis, ir nustebę klausėmės. <...> Pamiršome saulės spindulius, paukščių čiulbėjimą ir žalius medžius ir pradėjome iš atminties rausti visokį šlamštą, kurį būtume gėdijęsi viens kitam pasakoti net naktį į Didįjį ketvirtadienį, dvyliktą valandą. Bet čia šitie vaiduokliai ir šmėklos kuo puikiausiai atgijo prieš mūsų akis, o cigarečių dūmai (mes gi tą rytą rūkėm, tarsi mums kas už tai pinigus būtų mokėjęs) kilo į aukštą dangaus mėlynę keistai išsirangydami." [Henry Parland "Sudužo"]
labai artima šita citata. ne todėl, kad kažkada sėdėjau verandoj ir kalbėjau apie vaiduoklius. o gal ir buvo taip, o gal dar bus... bet visus koliažus ir pokalbius, ir tylas sulipdžius arba išardžius citatą ties kablelių skyrimais ir sulipdžius kiek kitokia tvarka, tai tikrai, tikrai... o ardyt gal ir reikia... nes gi sudužo...
šiek tiek padrikai ir emocionaliai, bet vis tiek....
---labanakt
---labanakt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą