o dabar galiu ir daugiau pakalbėti. vis dar dėl neaiškių priežasčių neparašau čia apie pačius įvairiausius dalykus, įvykius, pastebėjimus... vėliau visa emocija nusigludina, pasimiršta ir nebelieka prasmės kažką pasakoti, nes tai bet kuriuo atveju skambėtų jau tikrai ne taip, kaip buvo užmanyta.
paskutinėmis savaitėmis labai stipriai save įtikinėju, kad čia jau rugsėjis, kad čia jau mokslai, kad tie lapai iš tiesų krenta, kad naktimis jau nebegalima gulėti ant rasotos žolės, kad į upę jau nelįsim ir tikrai, tikrai nebestatysim palapinių 2013 metais. ir vis dar netikiu, nes kartais visi dėsniai, kurie būna paremti akivaizdžiausiais faktais, sugriūva taip, kad niekas net nesuspėja pastebėti.
kol kas studijos atrodo taip, lyg tai būtų keisti kursai, kurie netrukus baigsis, todėl galiu sau leisti per daug į juos nesigilinti ir paskaitų metu laipioti raudonais Vilniaus stogais, kurie taip nuostabiai atsiveria pro architektūros fakulteto langus. taip NUOSTABIAI! įdomius dalykus konspektuoju, tik taip bereikšmiškai, nes čia viskas kitaip - čia kiekvienas dėstytojas sukelia savo paskaitų konspektą į sistemą, todėl tiek jau tos prasmės būti paskaitose ir belieka. nepaisant to, kol kas man atrodo, kad šių studijų pasirinkimas buvo vienas geriausių pasirinkimų mano gyvenime.
dienos pradingsta ir net nežinau kodėl taip greitai. kol kas smaginuosi redaguodama knygą paaugliams, kurioje netrūksta nei slengo, nei keiksmažodžių. M. dažnai manęs paklausia kodėl aš tiek daug keikiuosi pastaruoju metu, tai labai tikiuosi, kad čia tik laikina tokios literatūros įtaka.
ir apie žmones... tiek daug norėčiau ir galėčiau papasakoti, bet ne šį kartą.
dar yra ir istorija apie pilnatį, bet ne šiandien. ne.
manau, kad geriausi blogo įrašai būtų tie, kuriuos parašyčiau važiuodama vakare autobusu. kai už lango lyja. ausinės plyšta nuo u2 dainos. taip, vienos ir tos pačios. o aš sąmoningai sėdžiu ne 3g, bet 10 autobuse. tik todėl, kad daugiau laiko būtų mintims. nesvarbu, kad labai dažnai padrikoms, bet ruduo tik toks ir būna - keistas, su liūdesiu, bet maloniomis ir šildančiomis šypsenomis, su žvakėmis ant stalų, su žvakėmis kapinėse...
ir viskas, viskas, ko aš norėčiau kitam savaitgaliui. tam nelemtam, kiekvienais metais padrikam, liūdnam ir niekada normaliai nesulipdomam, dažnai dirbtinam laikotarpiui... norėčiau
apsirengti šilčiausią savo (tėtės) megztinį, nusipirkti naują juostelę fotoaparatui ir traukiniu išvažiuoti prie jūros. išgerti butelį vyno, pakalbėti ir sulaukti to keisto skaičiaus savo gyvenime. rodos tiek nedaug, nes vis dar nemokėčiau pasikviesti 30 žmonių į savo butą ir vaidinti suaugusią. dar ne šiais metais...
tai tiek, nors istorijų daugiau nei milijonas.
Et, tie gimtadieniai. Banalu, bet aš visada noriu juos švęsti taip, kaip parašei, arba kaip nors panašiai.
AtsakytiPanaikintiNepaisant to, ruduo yra stebuklingas. Ir ta paskutinioji rugsėjo diena - ypač.