Šiandien net lapų šlavėjas stotelėje man liepė pasitraukti nuo kelio. Būna dienų, kad tiesiog jautiesi ne savo vietoje. Bet nutinka ir taip, kad jos dingsta. Ir tada jauti, kad šis pasaulis ir yra būtent tavo vieta. Nes čia šviečia saulė, o mėnulis vilioja. Ir svaiginančiai sukasi lapai. Rytais nosį kutena kavos aromatais, o naktimis žvilgsnis įsminga į Vilniaus panoramą, kai rymoju balkone. Ir atėjus į universitetą tiek sykių išgirstu 'labas'. Ir telefonas kartais skamba. Čia yra visai šaunių žmonių. Ir kiek tokių aš myliu... Ir čia viskas visai neblogai. Ir nesvarbu, kad retkarčiais ko nors trūksta... 

---

Ar jauti, kaip kalbinu tave, kaip tyliai,
kalbinu taip tyliai, taip lyg nekalbu:
- taip kalbu, kaip liečia nendrė
nendrę, pučiamą į rudenį.
Marcelijus Martinaitis