-

Žmonės bijo plikų parkų. Taip pat jie bijo pilkų dienų. Kartais man atrodo, kad mes per daug meluojame patys sau. Užsidarome šiltuose ir jaukiuose namuose, rankose laikome arbatos puodelius arba vyno taures ir įtikinėjame save, kad pavasaris niekuomet nesibaigs. O man smagu ir taip. Žingsniuoji tiltais, parkais, gatvelėmis ir mėgaujiesi. Kartais visai nesvarbu net ir tai, kad ore tvyro mirštančių lapų kvapas. Nesvarbu net ir tai, kad pirštai supyksta, jeigu kažkur pameti pirštines.
Man dar ruduo. Toks melancholiškas ir nostalgiškas. Sentimentalus ir ilgesingas. Rudens vaikas esu, nėra ko slėpti. Dėl to ir Sereikiškes dažniau matau negu Maximą.
Ir dar, jeigu jau apie Maximą ir rudenį užsiminiau. Kasmet pykdavau, kad prekybos centrai labai anksti pradeda manipuliuoti Kalėdomis. Šiandien draugė papasakojo, kad Maxima jau puošiasi. Ir jau net ne pikta, o graudu. Dar lapų nesušlavėm, dar žieminiai paltai, batai giliai, labai giliai spintose, o štai kokie fokusai mūsų sviete dedasi. Bet...prieš vėją nepapūsi. Nors ir nebandau, gyvenime ir taip daug prisikvėpuoju.
.
.
o kol kas pakanka to, kad pėdas jau kutena sapnas...
*...rodos, visai neseniai buvo pilnas mėnulis, o štai ir vėl šis gražuolis mano akis bučiuoja
dar šiek tiek Apučio ir galėsiu vėl klajoti po savo fantazijų pasaulius.