Susirinkus poezijos gabalėlius, prisipylus į galvą mėtų romumo aš akis panarinsiu į plaukiančius debesis. Ir žinau, kad mano laimė kada nors pasirodys. Nelauktai ir netikėtai, bet su trupučiu jaudulio ir žibančiomis akimis. O kol kas ir taip nėra kuo skųstis, nes deimantus reikia šlifuoti, kad jie blizgėtų.

Ir dar - viena kristalizacija baigėsi. Ir vėl prasidėjo. Ir vėl baigėsi. Ir vėl prasidėjo. Ir vėl baigėsi. Ir vėl...